Filmas: "Naktinis portjė" / Il portiere di notte"

Sveiki,

Vienas iš tų kultinių filmų, kurį labai norėjau pamatyti buvo italų režisierės Liliana Cavani filmas „Naktinis portjė“ (ital. Il portiere di notte) (1974). Gal po nuostabaus aktorės Charlotte Rampling pasirodymo filme „45 metai“, norėjosi atsigręžti į senesnius jos darbus ir pasižiūrėti, ką šioji aristokratiško sukirpimo aktorė yra suvaidinusi gero ir įsimintino. Tiesą sakant, net aiktelėjau atradęs šį filmą, nes jos vaidmuo absoliučiai nearistokratiškas – nacių kekšė, atradusi keistą BDSM seksualinį ryšį su savo kankintoju esesininku...

Filmas galbūt tuo metu kiek ir šokiravo, tačiau nebent tuos, kur labai pavėlavo seksualinė revoliucija, tačiau „Kaligulos“ ir kitokio erotinio pobūdžio kinui suklestėjus, kažin, ar hipius ir kitus galėjo ką nors apskritai abstulbinti „Naktinis portjė“, tačiau abstulbino būtent identitetų veikėjų dermė. Na, kaip čia esesininkas kankins jauną žydaitę ir ši dar pasiutusiai jo geis. Seksualiniai paklusniosios ir pono ryšiai mažiau stebina, nei tas įtampos pilnas susitikimas po daugel metų, kai žydaitė Liucija jau elegantiška aristokratiška moteris, kuri pamačiusi esesininką staiga susilydo ir vėl tampa skausmo ir sekso ištroškusia kale. Tai tik siužetinis paviršius, tačiau filmas iš esmės yra net ne BDSM, o apie psichikos suluošintą moterį, kurios vidinę sigmą gydo saugumo ir prieglobsčio troškulys, kuris suvokiamas kaip brutalus priklausymas esesininkui, bandant apsisaugoti nuo mirties ir bado. 

Nemažai sadistinių scenų, nacistinių simbolių, aštrių erotikos ir kankinimo situacijų, kuriose įtaigiai suvaidino Charlotte Rampling ir mano jau seniai pamėgtas aktorius Dirk Bogarde. Nemanau, kad filmas patiks visiems, ypač, kurie yra jautrūs visokioms įsivaizduojamiems tvirtiems moralinio principo filmams. Filmas ir provokuoja, ir pasakoja įdomią istoriją, jaudinančią savo istoriniu kontekstu, psichologiniais niuansais ir, dievaži, seksualiniais santykiais. Kultinis filmas, kuris ir šiandien yra kultinis, kurį turėtų pamatyti gurmanai jeigu ne dėl filmo bendros sąrangos, tai bent dėl bendro kinomaninio išsilavinimo. O man patiko!

Mano įvertinimas: 8.5/10

IMDb: 6.9

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Aš esu meilė" / "Io sono L'amore" / "I am Love"

Sveiki,

Esu maloniai nustebintas italų režisieriaus Luca Guadagnino filmu „Aš esu meilė“ (Io sono L‘amore / I am Love) (2009 m.), kuriame pasirodė nuostabioji, kitaip jau ir nebepavadinsi, Tilda Swinton. Norėtųsi pasakyti kažką apie filmą, bet užsimerkus vis girdžiu ir matau trumpus garsus: aukštakulnių kaukšėjimą, aliejaus pylimą, grietinėlės purškimą, knygos puslapių skleidimą, užuolaidos traukimą, spintelių varstymą, vyno pylimo garsą, lietus baseine ir ant kapinių paminklų, balandis bažnyčioje... Begalės daug gražių dalykų šiame filme buvo atskleista per detales ir taip stilingai, taip elegantiškai, kad net saldu buvo žiūrėti – filmas, kuris taurina žmogiškumą, patyriau itališką estetiškumo seansą, jei taip galima išsireikšti. Puiki choreografija, nuostabus operatoriaus darbas, o ką jau bekalbėti apie aktorius, apie Tildą Swinton, kuriai čia teko kalbėti itališkai ir net rusiškai, nustebino ir šis nematytas, rafinuotas jos amplua!

Filmas suskirstytas į tris miestus – Milano, Sanremo ir Londoną, kurie kartu žymi ir pagrindinės herojės aistros virsmo lūžius. Šiaip filmas pasirodė rimtas, visada tvyrojo keista paslaptis, keistas trapumas ir žmonių likimo duženos už tų prabangių suknelių, papuošalų ir indų, kurie taip dūžta, kaip ir patys herojai – tiesa, nė viena lėkštė taip ir nesudužo, sudužo tik likimai, tik diskutuotinas klausimas – išvaduojančiai ar pražudančiai? Iš pradžių maniau, kad ši keista meilės istorija neprieis atviros erotikos, nes erotika tiesiog skendėjo detalėse, durų varstymuose, žvilgsnyje, augalų lietime, maisto ruošoje ir staiga kai pradės mylėtis sode, kaip perkūnija per tvankią vasaros dieną, bet scena neįprastai gražiai nufilmuota. Šiaip tikrai filmui neturiu beveik priekaištų, tik viena keista ir banali detalė siužete tiesiog išbadė akis, na, kaip kokioje muilo operoje – paslydo pastumtas sūnus į baseiną ir gavo galą, nes šis sužinojo paslaptį – galvojau, kad finalas bus visai kitoks, bet tikrosios kulminacijos dar reikėjo palaukti, nes pagrindinė herojė Ema, kilusi iš Rusijos, kuri po prabanga visą gyvenimą jautėsi esanti ne ji, o sintetinė moteris, staiga pati ima ir viską prisipažįsta ir ne bet kur kitur, o bažnyčioje, lietui lyjant ir virš kupolo skraidant balandžiui – santuoka, kuri sutvirtinama bažnyčioje, lygiai taip pat ir suardoma tokiais paprastais sutuoktinio žodžiais – tu man daugiau nebeegzistuoji.

Daug puikių aliuzijų, retų ir neįprastų raiškos priemonių, o svarbiausia, kad tiek aktoriams, tiek režisieriui pavyko perteikti jauseną, emociją, skonį. Istoriją gali papasakoti bet kas ir bet kokią, bet kartu išgyventi švelnumą, kartumą, saldumą, baimę, lietų, abejonę... Na, pripažinkime, tam reikia talento. Labai džiaugiuosi ir dėkoju žmonėms, kurie parekomendavo šį filmą, nes „paturėjau“ fantastiškas valandas. Aišku, pradžioje pagalvojau, į ką aš įsivėliau, bet kai pagavau filmo gaires ir vidinę dramos įtampą, tada viskas tapo vienu nesibaigiančiu malonumu. Ačiū ir Tildai Swinton – myliu tave!

Mano įvertinimas: 10/10
Kritikų vidurkis: 79/100
IMDb: 7.0

 

Jūsų Maištinga Siela