Filmas: "Naktinis portjė" / Il portiere di notte"

Sveiki,

Vienas iš tų kultinių filmų, kurį labai norėjau pamatyti buvo italų režisierės Liliana Cavani filmas „Naktinis portjė“ (ital. Il portiere di notte) (1974). Gal po nuostabaus aktorės Charlotte Rampling pasirodymo filme „45 metai“, norėjosi atsigręžti į senesnius jos darbus ir pasižiūrėti, ką šioji aristokratiško sukirpimo aktorė yra suvaidinusi gero ir įsimintino. Tiesą sakant, net aiktelėjau atradęs šį filmą, nes jos vaidmuo absoliučiai nearistokratiškas – nacių kekšė, atradusi keistą BDSM seksualinį ryšį su savo kankintoju esesininku...

Filmas galbūt tuo metu kiek ir šokiravo, tačiau nebent tuos, kur labai pavėlavo seksualinė revoliucija, tačiau „Kaligulos“ ir kitokio erotinio pobūdžio kinui suklestėjus, kažin, ar hipius ir kitus galėjo ką nors apskritai abstulbinti „Naktinis portjė“, tačiau abstulbino būtent identitetų veikėjų dermė. Na, kaip čia esesininkas kankins jauną žydaitę ir ši dar pasiutusiai jo geis. Seksualiniai paklusniosios ir pono ryšiai mažiau stebina, nei tas įtampos pilnas susitikimas po daugel metų, kai žydaitė Liucija jau elegantiška aristokratiška moteris, kuri pamačiusi esesininką staiga susilydo ir vėl tampa skausmo ir sekso ištroškusia kale. Tai tik siužetinis paviršius, tačiau filmas iš esmės yra net ne BDSM, o apie psichikos suluošintą moterį, kurios vidinę sigmą gydo saugumo ir prieglobsčio troškulys, kuris suvokiamas kaip brutalus priklausymas esesininkui, bandant apsisaugoti nuo mirties ir bado. 

Nemažai sadistinių scenų, nacistinių simbolių, aštrių erotikos ir kankinimo situacijų, kuriose įtaigiai suvaidino Charlotte Rampling ir mano jau seniai pamėgtas aktorius Dirk Bogarde. Nemanau, kad filmas patiks visiems, ypač, kurie yra jautrūs visokioms įsivaizduojamiems tvirtiems moralinio principo filmams. Filmas ir provokuoja, ir pasakoja įdomią istoriją, jaudinančią savo istoriniu kontekstu, psichologiniais niuansais ir, dievaži, seksualiniais santykiais. Kultinis filmas, kuris ir šiandien yra kultinis, kurį turėtų pamatyti gurmanai jeigu ne dėl filmo bendros sąrangos, tai bent dėl bendro kinomaninio išsilavinimo. O man patiko!

Mano įvertinimas: 8.5/10

IMDb: 6.9

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Auka" / "Victim"

Sveiki, skaitytojai,

Užkietėję kino gerbėjai neretai būna pamišę dėl senojo nespalvoto kino! Ir iš tikrųjų, tas kinas, kad ir kokie filmai pasirodytų panašūs vieni į kitus, kad ir kokios teatralizuotos scenos bebūtų, man asmeniškai, visada kelia kažin kokią nostalgiją, kai vyrai susirenka aptarti reikalų kokiame gėlėtu gobelenu apmuštame darbo kabinete, rūko cigarus ir gurkšnoja burboną arba viskį. Vienas iš to laikmečio filmų yra „Auka“ (angl. Victim) (1961), kuris puikiai iliustruoja klasikinio kino manierą – hiperbolizuotas simfoninis garso takelis, daug dialoginių scenų, alkoholis, rūkalai, šeimos santykiai... Viskas lyg ir gražu, viskas lyg ir miela, tačiau filmas „Auka“ iš esmės tapo revoliuciniu filmu. Jis vienas pirmųjų vaizduojančių homoseksualų gyvenimą kine. Po šio filmo pasirodymo Britanijoje buvo pakeisti įstatymai dėl homoseksualių santykių, mat iki tol jie buvo laikomi kriminaliniu nusikaltimu, už kuriuos bet kas galėjo šantažuoti ir laviruoti tarp pinigų ir teisėsaugos.

Filmas „Auka“ būtent akcentuoja savo siužetinėje linijoje to meto nepavydėtiną homoseksualių vyrų padėtį visuomenėje. Detektyviniais elementais sukurtas filmas vaizduoja vedusį vyrą, kuris turi puikią atsidavusią žmoną, puikų teisininko karjerą, tačiau įsipainioja į homoseksualius santykius, kadangi veikėjas negali užgniaužti savo tikrosios prigimties... Galiausiai vyras turi pasirinkti: ar būti pasislėpusiam ir bandyti neigti save visuomenėje, ar bandyti kažką visgi keisti, aukojant ne tik karjerą, bet ir visą asmeninį gyvenimą. Filmas ne tiek detektyvinis, kiek apie sąmoningą apsisprendimą būti tokiam, kokiam norisi būti. Kiek keista visą šią temą matyti kine dar tokiais puritoniško kino dešimtmečiais, tačiau savo istorija ir vaizduojamu dešimtmečiu filmas panašia tema priminė kitą puikų filmą su aktore Julianne Moore „Toli nuo Rojaus“ (2002) – tipiškas laikmetis, tačiau režisūros maniera jau gerokai pakitusi.

Gal kam pasirodys tema, kaip dabar populiaru viskam, kas nepatinka, taikyti terminą „propagandinė“, tačiau nepaisant jos, siūlau filmą pasižiūrėti kaip visai rimtą kino perliuką su puikia režisūra, gerai suderinto detektyvinio elemento su visuomenės aktualiomis tapatybės ir jo pripažinimo klausimais. Šioje juostoje išlikusios visos puikaus senoje gerojo filmo nostalgijos. Gal kai kas atrodo pernelyg teatralizuotai preciziška ir pernelyg demonstratyvu, kaip pvz., susinervinusio veikėjo pypkės sukiojimas rankoje arba skruostikaulio raumens trūkčiojimas, kai iš tikrųjų pagal šiuolaikinį modelį personažas turėtų kaip tik neišsiduoti žiūrovui, o čia lyg ir viskas pernelyg atvira. Tačiau žiūrėjau su pasimėgavimu ir galiu pasakyti, kad filmas vertas akies.

Mano įvertinimas: 8.5/10

IMDb: 7.8

Jūsų Maištinga Siela