Filmas: "Šviesiai mėlyna akis" / "The Pale Blue Eye"

Sveiki,

Tikriems literatams, kurie domisi ir skaito pasaulio klasikinius autorius, tikriausiai nereikia pristatyti amerikiečių poeto ir novelisto Edgar Allan Poe (1809-1849), kuris pagarsėjo savo šiurpiomis gotikinėmis detalėmis kurdamas literatūrą. Šiuolaikinis amerikiečių kino režisierius Scott Cooper, kurį žinome iš tokių jo darbų kaip „Pašėlusi širdis (2009), „Juodosios mišios“ (2015) ir kt., ėmėsi režisuoti XIX amžiaus pirmosios pusės persunktą britiško stiliaus siaubo detektyvą „Šviesiai mėlyna akis“ (angl. The Pale Blue Eye) (2022), kuris, sakyčiau, absoliučiai atitinka E. A. Poe literatūrinę dvasią. Įdomu dar ir tai, kad scenaristai į istoriją įtraukė ir patį Poe kaip personažą ir pavertė jį šiek tiek kvaištelėjusiu poetu, kuris pasitelkęs savo kūrybišką mąstymą padeda detektyvui tirti žmogžudystes.

Filmas iš esmės yra kostiuminis, sakyčiau, režisieriui pavyksta kurti atmosferą ir Viktorijos laikų atmosferą, perteikia to laikotarpio dvasią ir veikėjų mąstyseną. Filme pirmuoju smuikeliu griežia aktorius Christian Bale, kurio kuriamas veikėjas ir atlieka tyrimą kadetų mokykloje, kur aptinkamas jauno pakaruoklio lavonas. Galiausiai paaiškėja, jog lavoninėje iš velionio išpjauta širdis, o jo rankoje palikta popieriaus skiautė su keista užuomina... Iš esmės toliau viskas rutuliojasi kaip klasikiniame detektyve. Prisiplakėlis keistuolis Poe ir detektyvas Augustas dienomis trinasi aplink kadetus ir griežtus jų mokytojus, o vakarais smuklėje geria.

Filmo intrigą bando pakurstyti šiek tiek nevykusiai perteikti mistiniai dalykai. Pats Poe giriasi, jog kalbasi su prieš 20 metų mirusia motina, o Augustas sapnuoja savo dingusią dukrą. Negana to, dar turtinga tos vietos dukrelė epileptikė taip pat geba susikalbėti su mirusiais. Visi apimti slogios transinės demonų idėjos, o netrukus atsiradęs dar vienas lavonas su išlupta širdimi tik pakursto, jog visi įvykiai susieti su satanistiniais ritualais. Tačiau filme nieko nevyksta, vis sukasi, malasi detektyvas tarp kelių įtariamųjų, stebi, eina vėl gerti, vėl kalbasi, vėl stebi ir tai užima didžiąją filmo dalį. Pavartomos kelios burtų ir kerėjimo knygos, kol galiausiai viena detalė leidžia neva Augustui viską išspręsti.

Visgi finalinė scena degančioje satanistinių apeigų pašiūrėje sukėlė labiau juoką, nei baimę, nes viskas perteikta taip nenatūraliai teatralizuotai, kad labiau primena kliedinčių veikėjų parodiją, kurie elegantiškai tiesia rankas į liepsnojančius veikėjus ir klykia tą kulminacinį „neeeee...“. Filmas galiausiai pateikia ir antrą finalą, dėl ko galbūt filmas ir įdomesnis ir, pasirodo, jog viskas buvo ne taip, kaip turėjo būti, tačiau visumoje filmo naratyvas, siužetas atrodo pernelyg paprasti, o režisūra, nors ir gera, nepateikia nieko įdomesnio nei, tarkim, „Vėtrų kalnas“ 1992-ųjų versijoje (pastarasis dar tik įdomesnis ir geresnis!). Bijau, jog visgi šį filmą labai greitai pamiršiu.

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 56/100

IMDb: 6.6

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Spencer" / "Spencer"

 

Sveiki,

 

Šįkart trumpai aptarsiu savo įspūdžius apie Čilės režisieriaus Pablo Larraín režisuotą biografinę dramą „Spencer“ (angl. Spencer) (2021). Myliu šį režisierių už tuos Lotynų Amerikos filmus „Ne“ (2012), „Klubas“ (2015), „Neruda“ (2016). Paskutiniuoju metu režisierius dirba su anglakalbe kūrybine komanda ir buvo taip pat pastebėtas už filmą „Žaklina“ (2016). Nevengdamas moterų portretų, jis ryžtasi sukurti ir legendinės princesės Dianos filmą. Iki ištekėjimo už princo ji buvo tiesiog Diana Spencer, taip filmas ir vadinasi.

 

Kai 2013 metais aktorė Naomi Watts dalijosi savo patirtimi apie Dianos vaidmenį, kuri, nuo ryto iki vakaro persukinėdama Dianos įrašus, bandė atkartoti princesės judesius ir manierą, buvo sunku patikėti, kad filmas su tokia aktore gali nenusisekti. Palyginus 2013 metų bandymą papasakoti princesės gyvenimą su „Spencer“ variantu, akivaizdu, jog „Spencer“ filmas kur kas įtaigesnis. Nors gerai atliko pagrindinė vaidmenį „Saulėlydžio“ pažiba Kristen Stewart (ar dar prisimenate tuos memus ir palyginimus jos vaidybą su neobliuota lenta?), manau, jog jau seniai ši aktorė šiuos memus paneigė ne žodžiais, o savo vaidmenimis. Dianos vaidmuo jai tiko, bet iš esmės filmą gelbsti ne aktorės įdirbis (nors ir jis), o būtent režisūriniai ir scenarijaus sprendimai.

 

Filme pasakojamos tik trys Kalėdų dienos karališkuosiuose rūmuose, kai Diana grįžta aplankyti vaikų ir vakarieniauja su karališka šeima. Tomis dienomis ji jaučiasi vieniša, sutrikusi, paskendusi atskirtyje ir haliucinacijose. Filmas apsisprendęs paneigti politizuoto serialo „Karūna“ versiją, kuri ganėtinai populiari ir populistinė, todėl pirmiausia rekomenduočiau filmą pamatyti to serialo gerbėjams. Tai kita perspektyva. Nors filmas biografinis, filmas leidžia sau labai laisvai interpretuoti, vaizduoti išduotą princesę, kuri mintimis nusikelia į vaikystę, aprauda savo nelaimingo gyvenimo etapą, kenčia vyro neištikimybę ir kartu bando išlikti šilta ir žmogiška savo vaikams.

Neslėpsiu, kad filmo tikslumu netikiu, tačiau ką mes iš tikrųjų žinome apie Dianą? Jos sudėtingą įsipareigojimą viešojoje erdvėje vaidinti visuomenėje primestus standartus? Filme ji įkaitė, sutrikusi ir visada balansuojanti ant beprotybės protrūkio. Ji skaito knygą apie nukirsdintą Anne Boleyn, kuri gyveno tuose pačiuose rūmuose prieš beveik 500 metų, ir kuri, beje, net Dianai pasirodo vizijose ir sapnuose, o čiuopdama vyro nenuoširdžiai dovanotus prabangius perlus pati jaučiasi tarsi nukirsdinta. Įdomūs poetizuoti psichodeliniai balansavimai leidžia meniškai mėgautis filmu, o labiausiai jame veikia nutylėjimai. Režisierius eina galimai nutylėtos istorijos perspektyva ir kalba ne tiek per veiksmus, kiek per veikėjų nebuvimo scenose, tarsi Diana būtų izoliuota ir išjuokta karališkos šeimos. Visiškai priešinga versija, nei 2013 metų. Senoji versija siekia labiau atkartoti viešosios spaudos suformuotą Dianos įvaizdį, šiame (gal ir labai nepopuliariame minios žiūrovų atžvilgių sprendime) bandoma perteikti įkalintos pareigybėse ir įvaizdžiuose sutrikusios moters (savotiškos maištininkės) įvaizdį. Stiprus K. Stewart spyris kritikams, už kurį ji turėtų dėkoti nepataikaujančiam režisieriui.

 

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 76/10

IMDb: 6.8

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Meilės punčas" / "The Love Punch"

Sveiki,

Amerikietiška komedija su pritrenkiamai talentinga britų aktore Emma Thompson „Meilės punčas“ (angl. The Love Punch) (2013), bet pats filmas toli gražu nėra pritrenkiantis filmas. Iš pažiūros atpažįstamas vienas prastesnių holivudinių komedijos braižų, papasakota istorija nekelia didelių sentimentų ir jausmų, nors kai kurios anekdotinės situacijos ir privers nusikvatoti, tačiau visumoje filmas ganėtinai plokščias ir lėkštas.

Pradėkime nuo to, kad Džemso Bondo berniukas Pierce Brosnan atrodo kaip sustabarėjusi teksasietiško sukirpimo šaknis, negyvas ir absoliučiai netalentingas. Ką daro E. Thompson, sunku pasakyti, nors ir žavi ir charizmatiška, tačiau lėkštumo prislėgtame filme atrodo šiek tiek senstelėjusi ir įsprausta į perdėtos komikės rėmus. Visumoje filmas kaip koks meilės kurortinis romanas, kuriame dalyvauja sena sutuoktinių pora, kadais išsiskyrusi, tačiau per nuotykius vėl ir vėl prisimenanti savo aistringą prigimtį. Visa filmo „filosofija“ ta, kad meilė ir nuotykiai, priartėjus prie pensijinio amžiaus gali atrodyti kur kas saldesni ir juokingesni, nei jaunystės metuose, jeigu tik tu neprarandi noro džiaugtis gyvenimu – tokių filmų, deja, esu matęs ne vieną ir ne du, tad jau tik prasidėjus, žinojau, kuo visa tai baigsis.

Brilianto vagystė, noras išsaugoti savo pensiją ir bendras išsiskyrusiosios poros tikslas jau pamirštamas, rodos, nuo pirmųjų akimirkų, nes kur kas smagiau visa tai planuoti ir organizuoti, nei gauti iš tikrųjų. Nors situacijos nuotaikingos, bet tiesmukos ir neoriginalios, nors aktoriai žinomi, bet jie rėmuose, nors filmo siužetas dinamiškas, tačiau realiai nuspėjamas ir klaikiai atpažįstamas, kad atrodo, jog filmą tiesiog užsakė, nes reikėjo užkimšti kažkuo kino pasiūlos repertuarą pagal jau lengvai atpažįstamą repertuarą. Taigi, tiek žinių.

Mano įvertinimas: 4/10

Kritikų vidurkis: 44/100

IMDb:5.7

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Vakarėlis" / "The Party"

Sveiki,

Pirmasis šiųmetis Scanoramos filmas, kurį pamačiau buvo britų režisierės Sally Potter juodojo humoro drama „Vakarėlis“ (angl. The Party) (2017). Tai jau trečiasis režisierės filmas, kurį mačiau. Prieš tai padarė gerą įspūdį „Orlando“ (1992) ir kiek blankesnis filmas „Džindžer  ir Roza“ (2012).

„Vakarėlis“ stebina nuo pat pirmųjų kadrų savo stambiais sodriais juoda-balta vaizdiniais, tokiuose filmuose aktoriai gali demonstruoti savo meistriškumą kiek tik gali, o režisierei pavyko susikviesti prestižinius aktorius – Patricia Clarkson, Kristin Scott Thomas, Timothy Spall ir kt., kurie iš esmės kuria juodo humoro prisodrintą dramą. Vieno veiksmo filmas viename prabangiame britiško stiliaus name, kur aktoriai juda tarsi molekulės iš esmės lyg ir nieko naujo. Tiesą sakant, priminė keletą filmų, ypač R. Polanskio „Kivirčą“, ar net J. Dolan „Tai tik pasaulio pabaiga“ tik šįkart S. Potter, kuri, beje, pati parašė šiam filmui scenarijų, kuria kur kas margesnius personažus: besilaukiančios trinukų lesbietės, svarbias gavusi politines pareigas neištikima žmona, į depresiją paniręs neištikimas sutuoktinis, narkotikus šniokščiantis ir keršto ištroškęs šeimos draugas bei meditacijų guru... Keistas kokteilis, tačiau juos vienija britiška kultūra, kitais atvejais atrodytų, jog jie iš skirtingų planetų.

Ką galima papasakoti, kai filmas viso labo vienos valandos ir vienuolikos minučių? Žinokite, užteko sočiai ir nebuvo nereikalingo pauzavimo ir užtęsimo. Daug ką davė jau žinomų aktorių gausa, nuo kurių sunkiai sekėsi atplėšti akis. Filmas gana teatrališkas, tačiau daug ką atperka taiklus juodas humoras, nuo kurio kvatojo pilna salė. Smagu, kad pati režisierė filmo pradžioje visiems Scanoramos žiūrovams siuntė išskirtinius linkėjimus, tad šalia to bambėjimo, kad moterų režisierių tiek mažai, manau, galima pasidžiaugti, kad vienu pagrindiniu filmų Scanoramoje tapo moters režisierės darbas.

Filmas įtraukiantis, juokingas ir tiek pat graudus. Filmas kaip literatūros kūrinys, kuris, jau kažkas iš lietuvių kino kritikų pastebėjo, gal net dar geriau atrodytų kokioje nors teatro scenoje, atrodo, jog jis sukurtas pagal pjesės principus. Tokių filmų atsiranda daug ir tokius aš mėgstu, tačiau visumoje, atsitolinus, visgi karnavališkų charakterių kokteilyje istorija nieko daugiau nepasakoja tik tas pačios muilo operos meilės seilės potekstes. Ir visgi, labai įtraukiančios muilo operos!

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 73/100

IMDb: 7.2

Jūsų Maištinga Sieka

Filmas: "Neigimas" / "Denial"

Sveiki,

Prieš kelerius metus teko matyti filmą „Muzikinė dėžutė“ (1989) su puikiąja Jessica Lange, kurioje buvo nagrinėjama Holokausto byla ir vienintelis įkaltis buvo vargana muzikinė dėžutė, o štai filmas „Neigimas“ (angl. Denial) (2016) atrodo vaizduoja vieną didžiausių istorijoje farsų – paneigti, kad apskritai kada nors egzistavo Holokaustas t. y. Hitleris niekada nebandė išnaikinti žydų. Dabar tai skamba istoriškai nesąmonė, tačiau dar visai neseniai, beveik prieš du dešimtmečius visų dėmesys krypo į tokią bylą, kai ieškovas apkaltino istorijos iškraipymu ir teigė, kad dujų kameros neegzistavo ir niekas nenuodijo žydų koncentracijos stovyklose...

Apie tai ir filmas „Neigimas“ – dar viena istorinė svarbi byla, kuri užgriebia Aušvicą ir vieną didžiausių istorinių dėmių – masinių žmonių naikinimą. Vieną pagrindinių vaidmenų sukuria puikioji Rachel Weisz, kurią paskutiniu metu labai pamėgau ir džiugu, kad po pertraukos į kiną grįžta tikrai skirtingais ir įdomiais vaidmenimis! O ką besakyti apie kino veteranus Tom Wilkinson ir Timothy Spall, kurie charakteringai perteikė personažus, rodos, vos nebalansuodami ant parodomojo kičo, tačiau jų stotai išliko neperspausti ir sodrūs. Trijulė kuria gergždžiančios ir apgaulingos antisemitizmu dvelkiančios bylos nagrinėjimo istoriją, kad žiūrovas yra priverstas jausis ne tik nepatogiai, bet iš esmės abejoti, ar mūsų pagrindinė veikėja (realiai egzistuojanti) nėra vedžiojama už nosies savo nusamdytų advokatų, nes atrodo, kad viskas yra jos nenaudai, tačiau, kaip ir galite įspėti, filmo nė nebūtų buvę, jeigu teismas nebūtų nusprendęs teisingai, bet ar nuo to filmas prastesnis ir neįdomesnis?

Nebūtinai. Žavinti aktorių vaidyba, išlaikytas dėmesys detalėms, ne visada suprantamiems opoziciniams santykiams, filmas papasakoja ne tik išskirtinę bylą, bet ir leidžia pasvarstyti, kokią mes istoriją ir tiesas turime šiandien, ir kiek jos istorijoje buvo panašiu būdu pagražintos ir pertransformuotos tiesos? Ką mes iš tikrųjų žinome apie žmonijos praeitį ir istoriją, jeigu ją kuria tokie „mokslininkai“ ar metraštininkai, priprašę iš savo galvos paikų nesąmonių? Filmas įrodo, kokia trapi yra istorinė tiesa ir kad žmonijos atminties neapgausi kvailais išvedžiojimais. Geras filmas.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 63/100

IMDb: 6.6

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Ponas Terneris" / "Mr. Turner"

Sveiki, skaitytojai,

Su režisieriaus Mike Leigh filmais jau esu susidūręs ne kartą (Dar vieneri metai, Vera Dreik) ir galiu pasakyti, kad jie britiškai romūs, gilūs ir įdomūs, todėl visai nesibaiminau žiūrėdamas naujausią jo darbą „Ponas Terneris“ (angl. Mr. Turner) (2014). Apskritai Ternerio tapybos darbai man labai patinka, jo marinistiniai ir šiurpą keliantys audros paveikslai yra priimtini, todėl apie šį XIX a. garsų britų tapytoją negalėjau nepažiūrėti biografinio filmo, juolab kad apie pačią Ternerio asmenybę menkai ką tebuvau girdėjęs.

Filmas iškart nustebina savo puikia parengtimi – nuostabi XIX a. Anglijos madų, kostiumų, manierų rekonstrukcija. Puiki ir įdomi vaidyba, ypač pagrindinio aktoriaus Timothy Spall, kuris specialiai mokėsi kitoniškos kalbėsenos. Visai nenuostabu, kad filmas sulaukė kritikų liaupsių ir daugybės apdovanojimų. Istorija pasakoja apie (kaip jau įprasta biografinėse dramose) paskutines tapytojo gyvenimo dienas, apie jo šlovės pripažinimą ir nuosmukį. Filmas pilnas šviesos, tamsos, aukso dulkių – toks, kokia buvo pati Ternerio tapyba. Sodrūs kostiumai, pakankamai įdomi Tenerio (kaip ir vėlgi įprasta biografinėse juostose) asmenybė. Viskas, sakyčiau, su šiuo filmu yra gerai – yra scenarijus, vaidyba, gera režisūra, o filmas ėmė ir nepatiko, nepaliko jokio jausmo. Viskas buvo gerai, bet nesujaudino. Visų pirma filmas pasirodė pernelyg ištęstas, nelabai įdomus atrodė ir pats Ternerio gyvenimas – senas, nuolat kosintis emocijų nesuvaldantis žmogelis, kuris retkarčiais pamaigo savo namų tvarkytoją ir negali netapyti. Apie tai iš esmės visas filmas, todėl pasigedau kažkokių įvykių, kažkokio aštresnio santykio. Aišku, jeigu laikomasi Ternerio gyvenimo karkasų, velniai rautų, kažko tikrai neprikursi, todėl kyla normalus klausiamas – ar vertas Ternerio gyvenimas, kad apie jį būtų sukurtas įdomus meninis filmas? Taip, jis genijus tapyboje, tačiau jo gyvenimas... Nepasakyčiau, kad mane jaudino, todėl dar neįpusėjus filmui, norėjau, kad jis kuo greičiau pasibaigtų.

Mano įvertinimas: 5.5/10

Kritikų vidurkis: 94/100

IMDb: 6.9

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Džindžer ir Roza" (Džindžer ir Rauzė) / "Ginger & Rosa"

Sveiki,

Stebint sesučių Dakotos ir Elle Fanning karjerą, neįmanoma nežiūrėti naujausius jų vaidmenis. Britų režisierė Sally Potter į naująjį savo filmą pasikvietė talentingąją Elle Fanning, kuri jau turėjo patirties nekomerciniame kine ir dirbo su S. Coppola filme „Kažkur tarp ten ir čia“ bei komerciniuose filmuose. Apskritai dabar manau, kad šis Ellės vaidmuo kol kas yra stipriausias darbas jos jaunoje ir ryškioje karjeroje. Tokio vaidmens turėtų pavydėti ir jos vyresnioji sesuo Dakota, pastarosios nauji vaidmenys tuoj užplūs į kino rinką, - to labai laukiu.

Na, o filmas „Džindžer ir Roza“ (kitur galima kaip „Džindžer ir Rauzė“) (Ginger and Rose) (2012) yra neabejotinai vykęs filmas, pasakojimas apie Šaltojo karo laikotarpio vidutinės klasės amerikiečių šeimą ir dvi drauges – Džindžer ir Rose, kurios buvo nuo pat kūdikystės neišskiriamos, kol tarp jų šeimų nekilo toks pats Šaltasis karas, koks esti pasaulyje. Maištingos merginos bando įsipinti į įvairius judėjimus, kurie pasisako už taiką pasaulyje, tačiau Sovietų Sąjunga jau ruošia per Kubą torpedas į JAV, todėl visur kyla baimė, kad vyks trečiasis pasaulinis karas. Tuo pačiu metu ima vystytis seksualinė revoliucija ir gėlių vaikų karta, kurią bando numalšinti vyriausybė. Tai gan slogus laikotarpis, kuriame dvi merginos išsiskiria amžiams, kadangi viena iš jų pastoja nuo draugės tėvo... Dvisluoksnė drama – pasaulinė tragedija ir šeimų draugystės griūtis, kuri subtiliai nufilmuota gan šaltomis šiaurietiškomis spalvomis. Puikus operatoriaus darbas, įdomus aptakus siužetas, pilnas keistų ir baugių nuojautų, bet nemistifikuotas, o išlaikęs realizmo įspūdį. Man tai buvo gražus vizualus kūrinys.

Žinoma, filme pasirodo puikioji Elle Fanning, kurios būvimas buvo fantastiško kalibro. „Ryžos“ labai jaunos merginos amplua jai ypatingai tiko! Filme pasirodo ir kylanti žvaigždė Alice Englert Rozos vaidmenyje. Abi merginos nuveikė puikų darbą ir sukūrė skęstančios merginų draugystės įspūdį, kuriam paprasčiausio staigaus atleidimo neužtenka. Pakankamai realistiška drama leidžia mėgautis 1962-ųjų laikotarpiu, Šaltojo karo nuotaikomis, muzika bei persipynusiais greta gyvenančių šeimų likimais. Mano galva, ši juosta pakankamai stipri, įtaigi ir įdomi. Jau vien ko vertas aktorių darbas! Rekomenduoju gurmanams.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 69/100

IMDb: 6.3

Jūsų Maištinga Siela