Filmas: "Tu nebūsi viena" / "You Won't Be Alone"

 

Sveiki,

Naująjį siaubo europietiškąjį kiną vienu metu buvo apsiėmę kurti ispanai ir jie tai darė labai gerai, tačiau kažkas nutiko ir jų kinas pakrypo kitur. Po neseniai matytos „Telma“ ir „Avelės“ šį žanrą neprastai bando plėtoti skandinaviškasis kinas, tačiau Europa kažin, ar šiam specifiniam žanrui turi kokias nors tradicijas, nes viską, ką ji sukuria, dažniausiai yra pavieniai proveržiai. Štai režisierius Goran Stolevski šiemet pristatė siaubo dramą „Tu niekada nebūsi viena“ (angl. You Won't Be Alone) (2022), kuris persmelktas Brolių Grimų pasakų folkloriniais siaubo motyvais.

Filmas nufilmuotas Šiaurės Makedonijoje su prancūzų, makedoniečių ir amerikiečių aktoriais. Vienas netikėčiausių pasirodymų – Noomi Rapace, kuri po sėkmingos šiaurietiškos siaubo dramos „Avelė“ čia vėlgi atrodo savitai įtrauki. Filmų apie raganas yra pačių įvairiausių, na o šis vienas baisiausių. Dažnai mes linkę raganomis žavėtis, Holivudas nuveikė išties labai didelį darbą romantizuodamas raganas, vampyrus, monstrus įvairiuose kino ir serialų formatuose, šis filmas absoliučiai atsisako žengti šiuo žingsniu ir remiasi, kad raganos tai yra blogis ir visa jų magija ateina iš juodosios magijos, pardavus sielą, todėl svarbiausias filmo elementas gana šlykštus, gąsdinantis, bet įdomus – vietoj širdies į angą ragana prisikemša mirusio gyvo žarnokų ir pakeičia pavidalą.

Visgi net pas šlykščiausias raganas galima matyti paguodos ir atjautos motyvų. Savo mokine bjaurioji nudegusi ragana bando paversti nebylę šešiolikmetę, bet greitai jai nusibosta, todėl ją palieka. Šešiolikmetė patyrusi motinos apsaugą ir meilę, tačiau niekada negyvenusi bendruomenėje, trokšta patirti tai, kas iš jos buvo visą gyvenimą atimta, tačiau nebylei kaskart keičiant kaimiečių pavidalus vis dar sudėtinga patikėti, kad gali sukurti paprastą žmogaus artumo laimę, nes atstumtųjų raganų prigimtis, apie kurią nuolat primena pasirodžiusi senoji ragana, ją atbaido nuo svajonės. Galiausiai žudymo ir gyvybės saugojimo, meilės, geismo ir vienatvės bei raupsuotosios pozicijos pas jaunąją raganą susikerta ir įvyksta lemtingi gyvenimo pasirinkimai. Filmo pabaigoje suskambantys leitmotyvas „ir vis tiek...“ kalba apie pastangas siekti žmogiškosios laimės ir būti normaliai, žinant, kad lemtis raganoms galiausiai bus negailestinga.

Įstabus filmas! Netikėta pasakojimo folklorinė maniera naujai perteikia folklorinio siaubo tendenciją, o europietiško kino perspektyvoje įgauna naują prasmių perspektyvą. Galimas daiktas, kad eiliniams siaubekų mylėtojams šis filmas, balansuojantis tarp siaubo ir skausmingos meditacijos, tarp pastangų surasti savo laimę ir paneigti savo prigimtį atrodys pernelyg filosofiškas, beveiksmis, tačiau jis kur kas įdomesnis už daugelį pastarųjų metų užatlantinio siaubo kino, kurie aiškiai nukreipti į jausmų dirginimą ir nuotykio pasažus, o ne į biblinius ir folklorinius pasakojimų individualizavimus. Filmas vėl leido man prisiminti Robert Eggers nepriklausomo kino filmą „Ragana“ (2015), kuriame vėlgi iš folklorinės perspektyvos netikėtai suspindi novatoriškai pasakojami tautosakos siaubo motyvai. Išties filmą sužiūrėjau įtraukiai, nekomerciškai ir su pasimėgavimu.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 79/100

IMDb: 6.4

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Šuns galia" / "The Power of the Dog"

 Sveiki,

 

Naujausias ir ilgai lauktas režisierės Jane Campion filmas „Šuns galia“ (angl. The Power of the Dog) (2021) jau daugelio kino kritikų įrašomas į sąrašus kaip vienas iš geriausių šių metų filmų. Režisierė turi talentą pasakoti atšiaurias ir brutalias meilės istorijas. Jos filmas „Fortepijonas“ (1993) iki šiol laikytinas rimto ir gero filmo pavyzdžiu, nesenstančiu ir paveikiančiu žiūrovą daugiasluoksnėmis meilės ir neapykantos priešpriešomis. Labai panašiais rakursais, tačiau visiškai kitokioje istorijoje režisierė žmogaus gyvulišką prigimties nesuderinamumą su visuomenės įvaizdžiais tęsia ir „Šuns galioje“.

 

Kodėl tai šuo? Šiurkštus, dvokiantis ir apšepęs australas Filas žvelgia į tuos kalnus ir regi tai, ko neregi niekas – kalnų briaunomis metamas šešėlis, kuris vakaro šviesoje suformuoja pikto šuns imitaciją. Tas šešėlis – tai Filo asmenybės metafora, galima sakyti, pats likimas. Šiurkščiai elgiasi su jautriu broliu, jo nauja mylimąja našle ir jos švelnios prigimties sūnumi Piteriu iš pirmosios santuokos. Vyriško mačistinio stereotipų vyrukas visus menkina ir iš visų šaiposi, ypač iš gėjaus jaunuolio, kuris vasaras praleidžia pas motiną. Panašius pašaipos principus perima ir Filo darbininkų būrys.

 

Visuomenėje iki šių dienų paplitusi homofobinė nuostata: kuo labiau šaipomasi ir kliedima apie pederastiją, tuo žmogus išsiduoda, jog jis pats toks yra. Giluminė neigimo psichologija. Žinoma, pederastai neegzistuoja, tai visuomenės primesti standartai, yra tik kita orientacija. Filas, kaip užkietėjęs homofobas, turi savų paslapčių ir tai nesunku suvokti filmo viduryje, kai besiilgėdamas kadaise žuvusio draugo, apie kurį vis kurpia legendas, jis savo pašaipų subjekte ima ir atranda tai, ką ilgai neigė, slėpė ir su skausmu prisimina. Žmogus metantis šešėlį tampa savo jausmų išsigandusiu vyruku. Išties kūrėjai stebuklingai pavyko perteikti subtiliai prieštaringus niuansus šiurkščioje Australijos dykinėję, sudėtingais laikais, kur vyriškumo stereotipai itin svarbūs, kad ne tik tave gerbtų, bet ir galėtum išgyventi.

 

Nuostabūs vaidmenys. Man regis, aktorius Benedict Cumberbatch sukūrė vieną geriausių savo turtingos karjeros vaidmenų! Tą patį galima pasakyti ir apie Kirsten Dunst – alkoholikė našlė, kuri, neatlaikanti Filo visuomenės spaudimo, ima gerti. Apskritai filmo atmosfera, primenanti JAV laukinių vakarų pasaulį, yra žmogiškumą žlugdantį ir vėlei kelianti, mirštanti ir vėl teikianti vilties, jog vieną dieną išdrįsime sau pripažinti, kas esame ir mums nebereikės apsimesti, jog esame teisingi ir dori tik pagal siaurą visuomenės standartą.

 

Filmo pabaiga literatūriškai pribloškianti. Jaunasis mokslininkas Piteris (klausimas, ar kerštaudamas, o gal viso to nežinodamas?) užraugia nuo juodligės susirgusio žvėries odas, o Filas, pamirkydamas į užkratą sužeistą ranką, suserga. Mirštama nuo to, kas tik iš pažiūros atrodo nepavojinga, metaforiškai tariant, rankos, kurios kastravo buivolus ir atiminėjo gyvybę, miršta nuo švelnumo. Tai tarsi australietiškas „Kuprotas kalnas“ be jokių romantinių prieskonių ar erotinių scenų, o literatūriškai išvystytos potekstės apie sudėtingus žmogaus poreikius mylėti ir būti mylimam skrodžia tiksliai ir meistriškai it skalpelis.

 

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 88/100

IMDb: 7.0

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Džindžer ir Roza" (Džindžer ir Rauzė) / "Ginger & Rosa"

Sveiki,

Stebint sesučių Dakotos ir Elle Fanning karjerą, neįmanoma nežiūrėti naujausius jų vaidmenis. Britų režisierė Sally Potter į naująjį savo filmą pasikvietė talentingąją Elle Fanning, kuri jau turėjo patirties nekomerciniame kine ir dirbo su S. Coppola filme „Kažkur tarp ten ir čia“ bei komerciniuose filmuose. Apskritai dabar manau, kad šis Ellės vaidmuo kol kas yra stipriausias darbas jos jaunoje ir ryškioje karjeroje. Tokio vaidmens turėtų pavydėti ir jos vyresnioji sesuo Dakota, pastarosios nauji vaidmenys tuoj užplūs į kino rinką, - to labai laukiu.

Na, o filmas „Džindžer ir Roza“ (kitur galima kaip „Džindžer ir Rauzė“) (Ginger and Rose) (2012) yra neabejotinai vykęs filmas, pasakojimas apie Šaltojo karo laikotarpio vidutinės klasės amerikiečių šeimą ir dvi drauges – Džindžer ir Rose, kurios buvo nuo pat kūdikystės neišskiriamos, kol tarp jų šeimų nekilo toks pats Šaltasis karas, koks esti pasaulyje. Maištingos merginos bando įsipinti į įvairius judėjimus, kurie pasisako už taiką pasaulyje, tačiau Sovietų Sąjunga jau ruošia per Kubą torpedas į JAV, todėl visur kyla baimė, kad vyks trečiasis pasaulinis karas. Tuo pačiu metu ima vystytis seksualinė revoliucija ir gėlių vaikų karta, kurią bando numalšinti vyriausybė. Tai gan slogus laikotarpis, kuriame dvi merginos išsiskiria amžiams, kadangi viena iš jų pastoja nuo draugės tėvo... Dvisluoksnė drama – pasaulinė tragedija ir šeimų draugystės griūtis, kuri subtiliai nufilmuota gan šaltomis šiaurietiškomis spalvomis. Puikus operatoriaus darbas, įdomus aptakus siužetas, pilnas keistų ir baugių nuojautų, bet nemistifikuotas, o išlaikęs realizmo įspūdį. Man tai buvo gražus vizualus kūrinys.

Žinoma, filme pasirodo puikioji Elle Fanning, kurios būvimas buvo fantastiško kalibro. „Ryžos“ labai jaunos merginos amplua jai ypatingai tiko! Filme pasirodo ir kylanti žvaigždė Alice Englert Rozos vaidmenyje. Abi merginos nuveikė puikų darbą ir sukūrė skęstančios merginų draugystės įspūdį, kuriam paprasčiausio staigaus atleidimo neužtenka. Pakankamai realistiška drama leidžia mėgautis 1962-ųjų laikotarpiu, Šaltojo karo nuotaikomis, muzika bei persipynusiais greta gyvenančių šeimų likimais. Mano galva, ši juosta pakankamai stipri, įtaigi ir įdomi. Jau vien ko vertas aktorių darbas! Rekomenduoju gurmanams.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 69/100

IMDb: 6.3

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Nemirtingųjų kronikos: nuostabūs sutvėrimai" / "Beautiful Creatures"

Sveiki visi,

„Nemirtingųjų kronikos: nuostabūs sutvėrimai“ (Beautiful Creatures) (2013) yra vienas šviežiausių filmų apie dar vienas antgamtines būtybes bei meilę tarp turinčių galių ir paprasto žmogaus. Jau daugiau nei dešimtmetį tokio pobūdžio filmai dominuoja kino teatruose ir kol kas jų populiarumui nebematyti galo, kad net galima pagalvoti, jog komercinio kino žiūrovams mūsų realus pasaulis ir žmonių likimai yra tik blankuma, palyginus su vampyrais, raganom, kerėtojais, vilkolakiais, demonais ir velniai žino kokiais dar monstrais.

Šis filmas tai dar vienas „Saulėlydžio“ pobūdžio filmas, kur drama rutuliojama labai panašiu principu – paauglių meilė tarp skirtingų prigimčių (stebuklinės ir mirtingojo). Nieko naujo. Išties ši paaugliška meilė nė kiek nejaudino, netgi buvo šiek tiek nuobodoka. Kur kas smagiau buvo stebėti techninius filmo dalykus, ypatingai specialiuosius efektus, kurių gal ir nebuvo prikaišiota kas kiekvieną žingsnį, tačiau jų taip pat netrūko. Filmas gali pasigirti neįtikėtinai įtakingų aktorių kolektyvu, iš kurių išskirčiau nebent visiškai naujame amplua pasirodžiusią „Operos fantomo“ žvaigždę Emmy Rossum bei kažkiek Emma Thompson, kurios buvo šio filmo piktadarės. Bet juk ne paslaptis, kad dažniausiai žiūrovai ir simpatizuoja blogiukams – jų charakteriai žavūs, įdomūs, spalvingi. Na, o naujosios kartos įsimylėjėliai nė iš tolo neprilygo „Saulėlydžio“ sagos porelei, kurie buvo gal ir tyleniai, tačiau viduje turėjo kažkokį užkastą magnetą, o šitie rodėsi pernelyg atpažįstami, kažkur matyti ir nelabai išsiskiriantys.

Apskritai filmas žiūrėjosi gan lengvai, smagiai ir įdomiai, tačiau pavadinti juo „kažkuo nauju“ tokio tipažo kino fronte būtų šioks toks įžeidimas. Nepaisant gerų techninių dalykų ir aktorių kolektyvo, filmas tiek siužetine plotme, tiek režisūriniais sprendimais tapo dar vienu vidutiniu filmeliu tenkinti ir atpalaiduoti žiūrovą. Kyla klausimas – kada bus šiuose apkasuose sukurta kažkas išties įdomaus, originalaus ir išskirtinio? Kartais atrodo, kad tai neįmanoma... Bet ar tikrai?

Filmas patiks tiems, kuriems patiko „Saulėlydis“, „Nakties šešėliai“ bei kita ištisa virtinė filmų.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 52/100

IMDb: 6.2

Jūsų Maištinga Siela