Filmas: "Tu nebūsi viena" / "You Won't Be Alone"

 

Sveiki,

Naująjį siaubo europietiškąjį kiną vienu metu buvo apsiėmę kurti ispanai ir jie tai darė labai gerai, tačiau kažkas nutiko ir jų kinas pakrypo kitur. Po neseniai matytos „Telma“ ir „Avelės“ šį žanrą neprastai bando plėtoti skandinaviškasis kinas, tačiau Europa kažin, ar šiam specifiniam žanrui turi kokias nors tradicijas, nes viską, ką ji sukuria, dažniausiai yra pavieniai proveržiai. Štai režisierius Goran Stolevski šiemet pristatė siaubo dramą „Tu niekada nebūsi viena“ (angl. You Won't Be Alone) (2022), kuris persmelktas Brolių Grimų pasakų folkloriniais siaubo motyvais.

Filmas nufilmuotas Šiaurės Makedonijoje su prancūzų, makedoniečių ir amerikiečių aktoriais. Vienas netikėčiausių pasirodymų – Noomi Rapace, kuri po sėkmingos šiaurietiškos siaubo dramos „Avelė“ čia vėlgi atrodo savitai įtrauki. Filmų apie raganas yra pačių įvairiausių, na o šis vienas baisiausių. Dažnai mes linkę raganomis žavėtis, Holivudas nuveikė išties labai didelį darbą romantizuodamas raganas, vampyrus, monstrus įvairiuose kino ir serialų formatuose, šis filmas absoliučiai atsisako žengti šiuo žingsniu ir remiasi, kad raganos tai yra blogis ir visa jų magija ateina iš juodosios magijos, pardavus sielą, todėl svarbiausias filmo elementas gana šlykštus, gąsdinantis, bet įdomus – vietoj širdies į angą ragana prisikemša mirusio gyvo žarnokų ir pakeičia pavidalą.

Visgi net pas šlykščiausias raganas galima matyti paguodos ir atjautos motyvų. Savo mokine bjaurioji nudegusi ragana bando paversti nebylę šešiolikmetę, bet greitai jai nusibosta, todėl ją palieka. Šešiolikmetė patyrusi motinos apsaugą ir meilę, tačiau niekada negyvenusi bendruomenėje, trokšta patirti tai, kas iš jos buvo visą gyvenimą atimta, tačiau nebylei kaskart keičiant kaimiečių pavidalus vis dar sudėtinga patikėti, kad gali sukurti paprastą žmogaus artumo laimę, nes atstumtųjų raganų prigimtis, apie kurią nuolat primena pasirodžiusi senoji ragana, ją atbaido nuo svajonės. Galiausiai žudymo ir gyvybės saugojimo, meilės, geismo ir vienatvės bei raupsuotosios pozicijos pas jaunąją raganą susikerta ir įvyksta lemtingi gyvenimo pasirinkimai. Filmo pabaigoje suskambantys leitmotyvas „ir vis tiek...“ kalba apie pastangas siekti žmogiškosios laimės ir būti normaliai, žinant, kad lemtis raganoms galiausiai bus negailestinga.

Įstabus filmas! Netikėta pasakojimo folklorinė maniera naujai perteikia folklorinio siaubo tendenciją, o europietiško kino perspektyvoje įgauna naują prasmių perspektyvą. Galimas daiktas, kad eiliniams siaubekų mylėtojams šis filmas, balansuojantis tarp siaubo ir skausmingos meditacijos, tarp pastangų surasti savo laimę ir paneigti savo prigimtį atrodys pernelyg filosofiškas, beveiksmis, tačiau jis kur kas įdomesnis už daugelį pastarųjų metų užatlantinio siaubo kino, kurie aiškiai nukreipti į jausmų dirginimą ir nuotykio pasažus, o ne į biblinius ir folklorinius pasakojimų individualizavimus. Filmas vėl leido man prisiminti Robert Eggers nepriklausomo kino filmą „Ragana“ (2015), kuriame vėlgi iš folklorinės perspektyvos netikėtai suspindi novatoriškai pasakojami tautosakos siaubo motyvai. Išties filmą sužiūrėjau įtraukiai, nekomerciškai ir su pasimėgavimu.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 79/100

IMDb: 6.4

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Grafienė" / "The Countess"

Sveiki, kino gerbėjai,

Visai neseniai sužinojau apie šios grafienės legendą ir suskubau pažiūrėti ekranizaciją, kurios scenarijų parašė garsi ir daug kieno mylima prancūzų aktorė Julie Delpy, kuri ne tik parašė scenarijų, bet ir režisavo bei sukūrė pagrindinį šio filmo vaidmenį – „Grafienė“ (angl. The Countness) (2009). Filmas „Grafienė“ – pasakoja apie realiai egzistavusią grafienę Ezerbeth Bathory. Filmo veiksmas vyksta apie 1560 metus dabartinėje Vengrijoje, kur klesti prietarai juodosiomis raganomis. Ši grafienė laikoma viena žiauriausių to šimtmečio moterų, kuri tikėjo, kad jaunų ir nekaltų merginų kraujas atjaunina jos odą ir stabdo senėjimą. Pasak to meto teismo, ši grafienė nukankino daugiau nei 650 nekaltų merginų, nors, aišku, tai daugiau pavydo ir keršto susidorojimo atvejis, nei teisingas teismas, bet J. Delpy tikrieji faktai nerūpėjo, ji sukūrė filmą remiantis tais kaltinimais.

Filmas iš dalies lyg ir pateisina grafienės elgesį, bet kartu ir atveria žiaurius nusikaltimus. Filme išties esama tokių scenų, kad net aiktelėjau. Žmonėms tuomet, priminsiu, mirtis ir kankinimas buvo pramoga. Neišsipildžiusios meilės istorija, socialiniai įsitikinimai, ankstyva vyro mirtis... Daug niuansų grafienę iš Vengrijos pavertė prietarų ir įtikėjimų verge. Filmas kai ką gali šokiruoti, bet atmetus puikų scenarijų ir istorinę bei legendomis apipintą medžiagą, manau, kad filmas pavyko „pusėtinai“. 

Žinoma, filme puikūs kostiumai, rūmų atmosfera, viduramžių tamsumo vaizdiniai, tačiau meilės vaizdavimas tarp pagyvenusios grafienės ir jauno meilužio buvo pernelyg naivus, nors ir gana romantiškas tokių žiaurybių apsuptyje. Aišku, filmą puošia ir puikioji J. Delpy, tačiau filmas nėra tos auksinės prabos, kažko lyg ir trūko – sukrėtimų, grafienės gelmių, nes daugel kartų seanso metu, rodėsi, kad personažas tiesiog kliedi, eilinė išpuikusi beprotė, kuri pabaigoje susigrąžina viltį ir bando pamiršti kaltės jausmą. Va, būtent scenarijuje ir pasigedau tos kaltės, sąžinės bylinėjimosi, tačiau iš esmės viskas filme lyg ir pateisinta. Filmas kraupokas, kuris ras kelią pas atitinkamą žiūrovą, o man – bijau, kad greitai pasimirš.

Mano įvertinimas: 6.5/10

IMDb: 6.3 

Jūsų Maištinga Siela