Filmas: "Eva: dirbtinis intelektas" / "Eva"

Sveiki,

Retai kada nuvilia ispanų kinas, todėl su entuziastu pasinėriau į fantastinę dramos juostą „Eva: dirbtinis intelektas“ (ispan. Eva) (2011) tikėdamasis velniai žino ko – sukrėtimo, intrigos, pamąstymų po filmų, kažko, kas lieka pasibaigus filmui, tačiau...

Filmas apie dirbtinius intelektus išties jau nebe nauja vaga kino industrijoje ir tikriausiai labiausiai viskas lyginama su Spielbergo „Dirbtiniu intelektu“, kur viskas išties buvo kruopščiai apgalvota ir pateikta kaip pasakoje. „Eva: dirbtinis intelektas“ praktiškai nepateikia nieko naujo, tik dar prastesnį scenarijų ir dar didesnę atskirtį nuo realybės. Filmas nuobodus nuo pat pradžių, kada jį bandoma vystyti mokslininko ir jo prarastos mylimosios santykių rėmuose, o santykiai gana šalti ir mokslinės fantastikos rėmuose (kas dažnai ir nutinka) atrodo personažai sukaustyti, praradę intrigą, juslumą ir emocijas. Apskritai tariant, visas filmas kažkoks šaltai negyvas, be įdomesnės atmosferos: kas kad šalia vaikšto robotai, dirbtinė Eva, mechaninis tarnas, įterpta keletas gerai vizualiai atrodančių fantastinių scenų, jeigu visumoje istorija, kuri teikė originalumo lūkesčių, subliūkšta ir lieka nuolatinis nepasitenkinimas – ar tikrai viskas gerai su šiuo filmu?

Negyvos scenos konstruojamos gana primityviu kone teatriniu būdu, nėra gilesnių poteksčių tik priartėjimas prie kažkokių blankių nukvėpusių trilerio žanro kiautų. Aišku, analizuojant įvykius ir tai, ką norėjo pasakyti filmo kūrėjai, galima daug ką pateisinti ir paaiškinti, tačiau filmas kaip koks belytis asmuo – jis nesukelia jokio susidomėjimo. Priešingai – vienas didžiausių filmų minusų yra neišplėtotas scenarijus originalumo link, viskas nuspėjama, visi siužetiniai vingiai iki kaulo čiulpų matyti ir tiesiog pasibaigus filmui man jau tapo aiškiau negu aišku, jog šis ispanų filmas tiesiog tuščiaviduris ir neturintis išliekamosios vertės.

Mano vertinimas: 4/10

Kritikų vidurkis: 57/100

IMDb: 6.7

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Kolonija" / "Colonia"

Sveiki, 

Praktiškai kino kritikų sutriuškintas filmas „Kolonija“ (angl. Colonia) (2015) man taip pat kėlė nemažai abejonių – tai verta, ar neverta žiūrėti? Suveikė vienintelis faktorius: geriau vieną kartą pamatyti, negu šimtus kartų išgirsti. Visgi yra tokių filmų, kuriuos galima kritikuoti, o „Kolonija“ yra viena iš tokių, tačiau ne taip prastai, kaip buvo galima tikėtis, perskaičius kai kuriuos kino kritikų atsiliepimus.

„Kolonija“ pasakoja istorinius Čilės laikus, kai po perversmo, giliai Čilės kalnuose, įrengtoje religinės tematikos kolonijoje, atsiduria įsimylėjusi porelė, kuri kovoja už pabėgimą ir išlikimą. Akivaizdus maniakinis veikėjų vaizdavimas, užsispyrėliškas pasiaukojimas dėl meilės iš pažiūros atrodo tinkamas šiam filmui, tačiau nebetenka tikroviškumo, kai akivaizdžiai sadistinių scenų akivaizdoje scenaristai ir filmo kūrėjai sudėlioja pernelyg didelius didaktinius akcentus, o filmų finalas primena meistriškai surežisuotą nuotykių žanro verto pabėgimo. Lyg ir primintų „Mumiją“, tačiau labiau kitą politinę dramą – „Argo“, kur oro uostų įtampa neišvengiama ir pasaulis pagaliau sužino politizuotos kolonijos visą absurdišką mėšlą.

Iš esmės filmas vykęs, nes scenarijus „kabina“, o sadistinės scenos dirgina jautresnio žiūrovo vaizduotę ir veikia itin paveikiai manipuliuodamos. Turinio atžvilgiu filmas vis tiek išlieka įdomus, kad ir kiek suabejotume autentiškumu ir perteikimu, visgi nereiktų to itin suabsoliutinti ir galvoti apie itin realią įvykių projekciją. Taip, filmas pilnas žiaurumo, kai kada absurdiškumo, o kai kada sadizmo norisi dar daugiau, kad užsimirštų akivaizdūs filmo veikėjų idiliniai trūkumai. Pagrindinį vaidmenį sukūrė visiems itin gerai žinoma Emma Watson, kuri šįkart su vaidmeniu neprašovė, tačiau nepasakyčiau, kad atskleidė kažin kokios kankinės istoriją, nors akivaizdžiai filmas buvo orientuotas labiau į jos vaidmenį. Abejoju, ar E. Watson čia kalta, gal labiau į sadizmą, o ne į veikėją linkęs scenarijus. Kad ir kaip ten kitiems beatrodytų, filmas man tikrai patiko su visais savo privalumais ir trūkumais, su visu religinio fanatizmo ir politiniu „grožiu“.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 33/100

IMDb: 7.1

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Grafienė" / "The Countess"

Sveiki, kino gerbėjai,

Visai neseniai sužinojau apie šios grafienės legendą ir suskubau pažiūrėti ekranizaciją, kurios scenarijų parašė garsi ir daug kieno mylima prancūzų aktorė Julie Delpy, kuri ne tik parašė scenarijų, bet ir režisavo bei sukūrė pagrindinį šio filmo vaidmenį – „Grafienė“ (angl. The Countness) (2009). Filmas „Grafienė“ – pasakoja apie realiai egzistavusią grafienę Ezerbeth Bathory. Filmo veiksmas vyksta apie 1560 metus dabartinėje Vengrijoje, kur klesti prietarai juodosiomis raganomis. Ši grafienė laikoma viena žiauriausių to šimtmečio moterų, kuri tikėjo, kad jaunų ir nekaltų merginų kraujas atjaunina jos odą ir stabdo senėjimą. Pasak to meto teismo, ši grafienė nukankino daugiau nei 650 nekaltų merginų, nors, aišku, tai daugiau pavydo ir keršto susidorojimo atvejis, nei teisingas teismas, bet J. Delpy tikrieji faktai nerūpėjo, ji sukūrė filmą remiantis tais kaltinimais.

Filmas iš dalies lyg ir pateisina grafienės elgesį, bet kartu ir atveria žiaurius nusikaltimus. Filme išties esama tokių scenų, kad net aiktelėjau. Žmonėms tuomet, priminsiu, mirtis ir kankinimas buvo pramoga. Neišsipildžiusios meilės istorija, socialiniai įsitikinimai, ankstyva vyro mirtis... Daug niuansų grafienę iš Vengrijos pavertė prietarų ir įtikėjimų verge. Filmas kai ką gali šokiruoti, bet atmetus puikų scenarijų ir istorinę bei legendomis apipintą medžiagą, manau, kad filmas pavyko „pusėtinai“. 

Žinoma, filme puikūs kostiumai, rūmų atmosfera, viduramžių tamsumo vaizdiniai, tačiau meilės vaizdavimas tarp pagyvenusios grafienės ir jauno meilužio buvo pernelyg naivus, nors ir gana romantiškas tokių žiaurybių apsuptyje. Aišku, filmą puošia ir puikioji J. Delpy, tačiau filmas nėra tos auksinės prabos, kažko lyg ir trūko – sukrėtimų, grafienės gelmių, nes daugel kartų seanso metu, rodėsi, kad personažas tiesiog kliedi, eilinė išpuikusi beprotė, kuri pabaigoje susigrąžina viltį ir bando pamiršti kaltės jausmą. Va, būtent scenarijuje ir pasigedau tos kaltės, sąžinės bylinėjimosi, tačiau iš esmės viskas filme lyg ir pateisinta. Filmas kraupokas, kuris ras kelią pas atitinkamą žiūrovą, o man – bijau, kad greitai pasimirš.

Mano įvertinimas: 6.5/10

IMDb: 6.3 

Jūsų Maištinga Siela