Filmas: "Sulaužytos gėlės" / "Broken Flowers"

Sveiki,

Su vienu keisčiausiu amerikiečių režisieriumi Jim Jarmusch jau teko susipažinti, pažiūrėjus jo filmą „Išgyvena tik mylintys“ (2013) – filosofinė drama apie vampyrus ir amžinybę pateikė išties netradicinį vaidą apie gyvenimą ir, žinoma, pačius vampyrus. Prisipažinsiu, kad jo „Sulaužytos gėlės“ (angl. Broken Flowers) (2005) teko metyti labai seniai, taip seniai, kad praktiškai nieko neprisiminiau (absoliučiai!), kad tiesiog leidau sau lengvą pramogą, ką labai retai darau, pažiūrėti filmą dar kartą. Ir žinokite, sužiūrėjau kaip naują! 

Visų pirma mane tai paskatino ištisa nuostabiausių aktorių virtinė – Bill Murray, Tilda Swinton, Jessica Lange, Julie Delpy, Frances Conroy, Sharon Stone... ir viskas vienoje tokioje beprotiškai liūdnoje juostoje kaip „Sulaužytos gėlės“!  Iš esmės filmo pagrindinis personažas tarsi žmogus be savybių, toks melancholikas ir atrodo vos kruta tik dėl to, kad bando savyje sužadinti smalsumą, įdomu tik tai, kaip tokio tipažo žmogus gali būti toks didelis mergišius. O pasirodo, herojus mūsų su cinkeliu ir turi savo tylaus žavesio, nors Billo Murray suvaidintas Dono personažas iš esmės labai man jau buvo panašus į to paties aktoriaus suvaidintą personažą filme „Pasiklydę vertime“ (2003), todėl nenustebkite, jeigu Jums atrodys, jog personažas netikėtai persikėlė iš Tokijo į Ameriką.

Na, aš jau nieko nebesakysiu apie antraeilius moterų personažus – daug iš jų verti „grieko“, ypač Tildos Swinton rokerinis personažas. Šiaip filmo turinys tikriausiai toks, kad jam reikia nusiteikti – lėtas, tėknus, jame nemažai absurdiškų gyvenimiškų situacijų, kurios nesuprasi, ar čia pokštas ir kerštas viengungiui, ar kažkokia nestabili dvasinė savo gyvenimo įvertinimo kelionė per praeities ir dabarties prizmes. Režisierius ir nesistengia į visa tai atsakyti, tiesiog leidžia mėgautis subtiliomis ir akivaizdžiai demonstruojančiomis detalėmis, kaip antai rožinės spalvos daiktai ar vis kita gėlių puokštė. 

Šiaip filmas geras, vertas kantraus ir atkaklaus savo gurmaniškojo žiūrovo, todėl komercinio kino mėgėjams šis filmas gali pasirodyti sunkiai „suvirškinamas“.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 79/10

IMDb: 7.2

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Grafienė" / "The Countess"

Sveiki, kino gerbėjai,

Visai neseniai sužinojau apie šios grafienės legendą ir suskubau pažiūrėti ekranizaciją, kurios scenarijų parašė garsi ir daug kieno mylima prancūzų aktorė Julie Delpy, kuri ne tik parašė scenarijų, bet ir režisavo bei sukūrė pagrindinį šio filmo vaidmenį – „Grafienė“ (angl. The Countness) (2009). Filmas „Grafienė“ – pasakoja apie realiai egzistavusią grafienę Ezerbeth Bathory. Filmo veiksmas vyksta apie 1560 metus dabartinėje Vengrijoje, kur klesti prietarai juodosiomis raganomis. Ši grafienė laikoma viena žiauriausių to šimtmečio moterų, kuri tikėjo, kad jaunų ir nekaltų merginų kraujas atjaunina jos odą ir stabdo senėjimą. Pasak to meto teismo, ši grafienė nukankino daugiau nei 650 nekaltų merginų, nors, aišku, tai daugiau pavydo ir keršto susidorojimo atvejis, nei teisingas teismas, bet J. Delpy tikrieji faktai nerūpėjo, ji sukūrė filmą remiantis tais kaltinimais.

Filmas iš dalies lyg ir pateisina grafienės elgesį, bet kartu ir atveria žiaurius nusikaltimus. Filme išties esama tokių scenų, kad net aiktelėjau. Žmonėms tuomet, priminsiu, mirtis ir kankinimas buvo pramoga. Neišsipildžiusios meilės istorija, socialiniai įsitikinimai, ankstyva vyro mirtis... Daug niuansų grafienę iš Vengrijos pavertė prietarų ir įtikėjimų verge. Filmas kai ką gali šokiruoti, bet atmetus puikų scenarijų ir istorinę bei legendomis apipintą medžiagą, manau, kad filmas pavyko „pusėtinai“. 

Žinoma, filme puikūs kostiumai, rūmų atmosfera, viduramžių tamsumo vaizdiniai, tačiau meilės vaizdavimas tarp pagyvenusios grafienės ir jauno meilužio buvo pernelyg naivus, nors ir gana romantiškas tokių žiaurybių apsuptyje. Aišku, filmą puošia ir puikioji J. Delpy, tačiau filmas nėra tos auksinės prabos, kažko lyg ir trūko – sukrėtimų, grafienės gelmių, nes daugel kartų seanso metu, rodėsi, kad personažas tiesiog kliedi, eilinė išpuikusi beprotė, kuri pabaigoje susigrąžina viltį ir bando pamiršti kaltės jausmą. Va, būtent scenarijuje ir pasigedau tos kaltės, sąžinės bylinėjimosi, tačiau iš esmės viskas filme lyg ir pateisinta. Filmas kraupokas, kuris ras kelią pas atitinkamą žiūrovą, o man – bijau, kad greitai pasimirš.

Mano įvertinimas: 6.5/10

IMDb: 6.3 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Dvi dienos Paryžiuje" / "2 dienos Paryžiuje" / "2 Days in Paris"

Sveiki,

Puikioji prancūzų kino aktorė Julie Delpy ėmėsi ir režisierės kėdės ir sukūrė filmą „Dvi dienos Paryžiuje“ (2 dienos Paryžiuje) (2 Days in Paris) (2007), kuris buvo neprastai įvertintas kino kritikų, kad net 2012 metais sulaukė ir savotiško tęsinio pavadinimu „Dvi dienos Niujorke“. Kadangi nesu abejingas šiai puikiai aktorei ir apskritai prancūzų kinui, tai nusprendžiau imtis šios juostos ir... nenusivyliau. Žinote, kai žiūrėjau šią juostą, negalvojau, kad ją režisuoja ta pati J. Delpy, todėl man iš pradžių priminė totalų trilogijos „Prieš saulėtekį“, „Prieš vidurnaktį“ ir „Prieš saulėlydį“ režisieriaus braižą – nuskaptuoti gyvenimiški dialogai, svarbus šiuolaikiškas tarpusavio bendravimo aspektas, apsemtas riebiai buitiniais konfliktėliais, nesusikalbėjimų, nuolatinė herojų dinamika Paryžiuje ir viskas priminė tą trilogiją, kurioje nusifilmavo J. Delpy, kad nenuostabu, kad jos režisuotas filmas labai priminė ir josios darbą trilogijoje – įtaka labai akivaizdi, net nežinant režisieriaus pavardžių.

O šiaip, tai tikrai vykęs filmas, kuris vėl mus praveda Paryžiaus kvartalais, knebinėja poros santykius, kurie tokie panašūs į mūsų laikų poras, be jokių egzotinių pagardinimų, nors pats filmas jau yra egzotika. J. Delpy pati sau režisuoja, rašo scenarijų ir dar vaidina pagrindinį vaidmenį, jai į poras aktorių duete talkina amerikiečių aktorius Adam Goldberg‘as, kuris neretai atsidūręs Paryžiuje tampa nesusikalbėjimo pajuokos objektu. Skirtingos kultūros dėsniai iš rimtos dramos padaro subtilų humorą, todėl juokas čia nėra lėkštas ar hiperbolizuotas, jis teka laisvai ir nevaržomai.

Nežinau, kaip kitiems, bet man tai itin smagus filmas, kuris galbūt neįeis į geriausiųjų filmų topus, tačiau maloniam ir turiningam laiko praleidimui tiks kaip vilnonės kojinės šaltą žiemos vakarą.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 67/100

IMDb: 6.8

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Prieš saulėlydį" / "Before Sunset"

Sveiki, kino mėgėjai,

Regis, amerikiečių režisierius Richard Linklater užsibrėžė labai įdomią misiją – sukurti trilogiją, kurios viena nuo kitos dalis skirtų dešimties metų pertrauka tiek filme, tiek kūrybiniame gyvenime. Šįkart pamačiau antrąją trilogijos dalį „Prieš saulėlydį“ (Before Sunset) (2004), pirmoji dalis buvo kuriama 1994 metais ir pasirodė 1995 pavadinimu „Prieš sautekį“. Praėjus 20 metų t.y. šiemet pasirodys trečioji dalis „Prieš vidurnaktį“. Sakyčiau, tai unikali trilogija, kuri leidžia jausti, kaip per du dešimtmečius ne tik nugyveno personažai, bet ir pasikeitė, subrendo ir įkopė į gyvenimo viršukalnę patys aktoriai.

Prieš kokius 7 metus pamačiau pirmą dalį, kuri mane be galo sužavėjo ir, tiesą sakant, jau seniai ketinau pažiūrėti ir antrąją dalį, bet vis iššokdavo (kaip visada!) kiti filmai. „Prieš saulėlydį“ tęsia dviejų įsimylėjėlių dramą, kuri prasidėjo keliaujant traukinyje aplink Europą. Šįkart kur kas viskas paprasčiau – veikėjai susitinka Paryžiuje ir kalbasi iki saulėlydžio apie tai, kas nutiko prieš 10 metų. Beveik visas filmas būtent tam ir skirtas. Mano galva, gal kiek prastesnis pirmosios dalies variantas, tačiau efektingai per dialogus sukeltas ilgesio ir nostalgijos jausmas tiesiog trykšte tryško. Personažams jau apie 30 metų ir jie jau spėję nusivilti reikšmingą savo gyvenimo etapą, daug jų gyvenimuose pasikeitė, tai jaučiame iš kiekvieno nereikšmingo, įmantriai, bet natūraliai supinto dialogo. Būtent ši dalis ir yra dialogų filmas, kuriuo tenka mėgautis, nusikeliant į prisiminimus ir svarstant apie tuos dalykus, kurie galbūt galėjo įvykti. 

Puiki aktorių pora. Mano atradimas, prancūzų aktorė Julie Delpy, kurią pamėgau trilogijoje „Trys spalvos“ – ypatingo natūralumo aktorė su europietišku paprastumu, kuri man miela akiai. Na, ir žinoma, „Gatakos“ (1997) žvaigždė Ethan Hawke, labai tinkantis prancūzei partneris. Išties šis filmas apie meilės laukimą, ilgesį, kuris ir vėl turėjo pasibaigti išsiskyrimu, tačiau filmo finalas visgi šokiruoja – jis nepasako ir neparodo, kas nutinka su personažais, juosta tiesiog nutrūksta intymioje vietoje. Ar jie vėl išsiskyrė 10 metų? O gal liko kartu gyventi 10 metų ir po išsiskirs? Liko daugybė neatsakytų klausimų, kuriuos tikriausiai atsakys ir parodys šiemet dar tik pasirodanti trečioji dalis „Prieš vidurnaktį“. Laukiu nesulaukiu. Žūtbūt rekomenduoju žiūrėti tik nuo pirmos dalies, ši trilogija neskaidoma, jei norima ją pajusti, tenka žiūrėti tik chronologine tvarka.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 90/100

IMDb: 8.1

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Trys spalvos: Balta" / "Trois couleurs: Blanc" / "Three Colors: White"

Sveiki visi,

Pagaliau pamačiau antrąją trilogijos dalį „Trys spalvos: Balta“ (Three Colors: White) (1994). Po „Mėlynos“ liaupsių ilgai verčiausi pasižiūrėti „Baltą“, tačiau vis atidėliojau, tačiau prisiverčiau aną vakarą panaktinėti su lenkų režisieriaus Krzysztof Kieslowski (1941-1996) šedevru. Keista, kad šis ypatingas genijus prieš pat mirtį sukūrė pačią geriausią savo darbą – trijų spalvų trilogiją (mėlyną, baltą ir raudoną) pagal Prancūzijos vėliavos spalvą ir šūkį laisvė-lygybė-brolybė! Antrojoje dalyje skiriamas dėmesys baltai spalvai ir lygybei, kurios apraiškos gan netikėtos – kerštas ir skausmo mainai. Šioje dalyje vaidina visai kiti aktoriai ir rutuliojama visai kita istorija, sakyčiau, šioji dalis labiau lenkiška, nei prancūziška ir labiau vyriška, nei moteriška.

Kad skaudėtų po lygiai – štai koks pagrindinis šio filmo akumuliatorius. Čia gal nėra tokio nenuspėjamų psichologinių niuansų herojuose, kokių būta „Mėlynoje“, tačiau tai ir istorija apie visai kitus dalykus. Sakytum, apie kerštą, tačiau keršto istorija taip pat nepavadintum, kai herojus lyg ir gaubia, lyg ir negaubia keistas meilės rūkas.

Neabejotinai atpažįstamas braižas iš „Mėlynos“ – šiurpiai apgalvotas, subtilus, bauginamai įtaigus. Manau, kad visa trilogija yra briliantinės meninės vertės, o „Balta“ niekuo nenusileidžia pirmajai daliai. Nors daugeliui žiūrovų patinka „Mėlyna“ arba „Raudona“, tačiau ir „Balta“ tiek techniškai, tiek vaidyba niekuo nenusileidžia, tai tiesiog siužetinių vingių skonio reikalas, tačiau šie filmai nors ir skirtingi, jie yra kaip vienas suspaustas kumštis, kurį turi nors kartą per gyvenimą pamatyti tikras kino gurmanas. Kažkada filmai buvo transliuojami per LRT televiziją, o dabar juos galite pamatyti torrent.lt ir daugiau niekur kitur.

„Trys spalvos: Balta“ nustebino savo puikiu scenarijumi, kiek gal drastiškais herojų sprendimais – paprastas kirpėjas tampa stambiu verslininku ir ryžtąsi radikaliems susidorojimams. Tokia jau ta trilogija, visi herojai per filmus patiria kardinalius gyvenimo pokyčius. Na, o „Balta“ yra kaip dvi medalio pusės – lygiavertės, tokią monetą visada nešiojosi pagrindinis personažas, žaisdamas likiminį Fortūnos žaidimą. Tai vienas iš tų stiprių filmų, kurį reikia įtraukti į privalomąjį repertuarą.

Mano įvertinimas: 9/10

IMDb: 7.7

Jūsų Maištinga Siela