Filmas: "Dvigubas Veronikos gyvenimas" / "La double vie de Véronique" / " The Double Life of Veronique"

Sveiki,

 

Vienas garsiausių lenkų režisierių K. Kieslowski garsus dėl daugelio priežasčių. Biblijos tezių interpretavimas šiuolaikiniame kine yra vienas svarbiausių režisieriaus būdų kalbėti apie dvasinį ir neapčiuopiamą žmogaus gyvenimą. Anuomet „Trys spalvos“ trilogija padarė man labai didelį įspūdį, tad nusprendžiau nebeatidėlioti ir pasižiūrėti pirmuoju už Lenkijos ribų nufilmuotu režisieriaus filmu „Dvigubas Veronikos gyvenimas“ (pranc. La double vie de Véronique) (1991).

 

Istorija pasakoja apie dvi alternatyvias Veronikas. Viena iš jų gyvena Lenkijoje ir ji siekia sopraniško dainavimo karjeros. Vieną dieną ji autobuse pamato savo antrininkę ir jai atrodo, kad ji gyvenime nėra viena. Po kiek laiko mes stebime Prancūzijoje gyvenančią Veroniką, kuri išgyvena panašius dalykus – meilę, seksą, karjeros siekimą, tačiau priešingai nei toji lenkaitė, šioji jaučia, kad ji kažko gyvenime neteko. Kieslowski iš esmės filme kuria veidrodinio „sielos dvynio“ istoriją, kuriame labai žemiškais ir kartu tyrais bei erotiškais potėpiais perteikiama egzistencinė vibracija ir pajautimas, kuris išeina iš racionalumo ribų. Šias dvi moteris sujungia pasikartojančios buities detalės, kaip antai virvelės, segtuvai, žiedai ir stiklo rutuliukai, per kuriuos pasaulis apsiverčia vizualiai ir primena žmogaus sąmonės bangavimą.

 

Pažiūrėjęs filmą supratau Veronikos dvilypumo ir interpretacijų galimybes. Juk iš vienos pusės Veronika galėjo tik prisigalvoti ir suvaidinti apie kitame krašte ir kitomis aplinkybėmis savo antrininkę vien tam, kad galėtų ištrūkti iš dabarties būsenų, todėl jai kaip katalizatoriaus reikia išgalvotos antrininkės. Kitą vertus, tai galime suvokti kaip režisieriaus norą pavaizduoti kolektyvinį sąmonės ir emocijos žmonių sąryšį, tam tikrą bendrumo ilgesio idėją, nes visi gyvename atskirtyje, kartais net nuo savęs paties, todėl jaučiame begalinį ilgesį ir norą susijungti su savo nematoma puse. Visgi visumoje jaučiama mistifikacija, o siužetiškai filmas išdėstytas ne taip intriguojančiai kaip „Trys spalvos“. Žinoma, didžiąją filmo dalį akių nesinori nuleisti dėl aktorės Irene Jakob, kuri už šį vaidmenį pelnė ne tik „Cezarį“, bet ir Auksinę palmės šakelę.  Tai išties jaunos aktorės puikus pasirodymas, ji intriguoja, kartu primena „Lolitą“ (kartu kibirkščiuoja ir jautriu erotizmu, ir nekaltumu).

 

Kad ir koks iš pažiūros kitiems atrodo filmas įdomus, man visgi kiek plokštokas pasirodė moterų asmeninis gyvenimas – abi voliojasi ilgai lovoje su mylimaisiais, kalbasi buitinėmis temomis, sprendžia vieną asmeninę problemą. Žinoma, filmo „sąsajos“ ir mistifikacija ir yra stipriausioji filmo dalis, Kieslowskio pasaulis yra savitai atpažįstamas, jis padarė nemenką poveikį kitiems nepriklausomo ir europietiško kino pasauliams, o „Dvigubas Veronikos gyvenimas“ be jokios abejonės yra kultinis. Visgi jau mačius tiek kino, turinio atžvilgiu kiek nuvylė.

 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 86/100

IMDb: 7.8

 

Jūsų Maištinga Siela  

Filmas: "Trys spalvos: Raudona" / "Three Colors: Red" / "Trois couleurs: Rouge"

Sveiki, kino mylėtojai,

Pagaliau užbaigiau lenkų režisieriaus Krzysztof Kieslowski‘o trilogiją, pergalingai pažiūrėdamas paskutinę šedevrų ciklo dalį „Trys spalvos: Raudona“ (1994) (Three colors: Red). Priminsiu, kad trilogijos pirmosios dalys sudaro „Trys spalvos: Mėlyna“ ir „Trys spalvos: Balta“ pagal Prancūzijos vėliavos spalvas ir legendinį šūkį: „Laisvė! Lygybė! Brolybė!“ Taigi, raudonoji dalis pasakoja apie brolybę... Daugeliui žiūrovų būtent trečioji dalis yra pati mylimiausia ir mėgstamiausia, tačiau man ji buvo pati tolimiausia ir labiau patiko „Balta“ bei „Mėlyna“, tačiau tai vis tiek neabejotinas šedevras, išrišantis visos trilogijos dalis kaip vientisą istoriją.

Režisierius vėl savaip interpretuoja brolybę, kaip ir ankstesnėse dalyse laisvę ir lygybę. Čia brolybė siejama glaudžiais santykiais tarp jaunos manekenės ir pagyvenusio vyro, kurio laikas šioje žemėje pamažu eina į pabaigą. Jaunystė ir senatvė, kai kam gyvenimas dar prieš akis, o kitam jau artinasi saulėlydis, kai kam viską reikia tik įgyvendinti ir įprasminti, o kai kas tik prisimena tai, ko nepavyko įgyvendinti. Iliuzijų sudaužymas, taip savotiškai galima vadinti brolybės ryšį, kur šalia, už senuko lango, analogiškai vyrukas kartoja jo gyvenimą. Atsikartojantys jausmai ir seniai prabėgusios dienos suteikia šiai filmo daliai nepaaiškinamo misticizmo. Čia ir vėl gerokai antiromantiški, pilni kažkokio švino, sunkio, jie žmogiški ir kartu antihumaniški – niekur kitur kine nemačiau tokių personų, kaip šioje trilogijoje, įskaitant ir „Raudoną“. Puikiai apgalvotos ir genialios scenos, nors paprastos, neprabangios, tačiau pilnos genialaus apgalvojimo. Beveik visos scenos turi bent po mažą lopinėlį raudonos, ar tai būtų megztinis, obuolys, lūpos, tapetai, kėdės, bet kas, kas nors kiek raudona. Regis, ši spalva persekioja jaunąją manekenę ir turi savotiško ryšį, sakralų kraujo ryšį tiek su mirtimi, kuri vos neišsipildo filmo pabaigoje, tiek su neišsipildančiomis iliuzijomis. Stiprus scenarijus, stiprūs vaizdai, stipraus kitoniško pasaulio kūrimo įspūdis, kurį verta pamatyti!

Pagrindinius vaidmenis čia sukuria Irine Jacob, kuri nebuvo tokia bauginanti ir nenuspėjama kaip J. Binoche „Mėlynoje“, tačiau savo keistumu, gležnumu buvo savotiška ir patraukli savo energetika. Jean-Louis Trintiganant tikriausiai daugeliui žinomas iš Haneke filmo „Meilė“ (2012), tik čia 20 metų jaunesnis, bet vis tiek vaidinantis senolį, pilno atviro cinizmo ir neišsipildžiusios meilės. Nors ciniku šio personažo irgi nepavadinsi, filmo personažai nuogai atviri vienas kitam, tarsi vengtų bet kokių jausmų, metaforų ir žongliruotų kardais, suteikiant herojams antiromantikos.

Labai vykęs filmas. Siūlau pradėti nuosekliai – nuo „Mėlynos“ ir užbaigti „Raudona“. Nors visus filmus vertinau po 9, manau, visumoje visa trilogija visgi nusipelnė apvalaus 10, tai unikalus kūrinys kino pasaulyje.

Mano įvertinimas: 9/10

IMDb: 8.1

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Trys spalvos: Balta" / "Trois couleurs: Blanc" / "Three Colors: White"

Sveiki visi,

Pagaliau pamačiau antrąją trilogijos dalį „Trys spalvos: Balta“ (Three Colors: White) (1994). Po „Mėlynos“ liaupsių ilgai verčiausi pasižiūrėti „Baltą“, tačiau vis atidėliojau, tačiau prisiverčiau aną vakarą panaktinėti su lenkų režisieriaus Krzysztof Kieslowski (1941-1996) šedevru. Keista, kad šis ypatingas genijus prieš pat mirtį sukūrė pačią geriausią savo darbą – trijų spalvų trilogiją (mėlyną, baltą ir raudoną) pagal Prancūzijos vėliavos spalvą ir šūkį laisvė-lygybė-brolybė! Antrojoje dalyje skiriamas dėmesys baltai spalvai ir lygybei, kurios apraiškos gan netikėtos – kerštas ir skausmo mainai. Šioje dalyje vaidina visai kiti aktoriai ir rutuliojama visai kita istorija, sakyčiau, šioji dalis labiau lenkiška, nei prancūziška ir labiau vyriška, nei moteriška.

Kad skaudėtų po lygiai – štai koks pagrindinis šio filmo akumuliatorius. Čia gal nėra tokio nenuspėjamų psichologinių niuansų herojuose, kokių būta „Mėlynoje“, tačiau tai ir istorija apie visai kitus dalykus. Sakytum, apie kerštą, tačiau keršto istorija taip pat nepavadintum, kai herojus lyg ir gaubia, lyg ir negaubia keistas meilės rūkas.

Neabejotinai atpažįstamas braižas iš „Mėlynos“ – šiurpiai apgalvotas, subtilus, bauginamai įtaigus. Manau, kad visa trilogija yra briliantinės meninės vertės, o „Balta“ niekuo nenusileidžia pirmajai daliai. Nors daugeliui žiūrovų patinka „Mėlyna“ arba „Raudona“, tačiau ir „Balta“ tiek techniškai, tiek vaidyba niekuo nenusileidžia, tai tiesiog siužetinių vingių skonio reikalas, tačiau šie filmai nors ir skirtingi, jie yra kaip vienas suspaustas kumštis, kurį turi nors kartą per gyvenimą pamatyti tikras kino gurmanas. Kažkada filmai buvo transliuojami per LRT televiziją, o dabar juos galite pamatyti torrent.lt ir daugiau niekur kitur.

„Trys spalvos: Balta“ nustebino savo puikiu scenarijumi, kiek gal drastiškais herojų sprendimais – paprastas kirpėjas tampa stambiu verslininku ir ryžtąsi radikaliems susidorojimams. Tokia jau ta trilogija, visi herojai per filmus patiria kardinalius gyvenimo pokyčius. Na, o „Balta“ yra kaip dvi medalio pusės – lygiavertės, tokią monetą visada nešiojosi pagrindinis personažas, žaisdamas likiminį Fortūnos žaidimą. Tai vienas iš tų stiprių filmų, kurį reikia įtraukti į privalomąjį repertuarą.

Mano įvertinimas: 9/10

IMDb: 7.7

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Trys spalvos: Mėlyna" / "Trois couleurs: Bleu" / "Three Colors: Blue"

Sveiki visi,

Pagaliau prisiverčiau pažiūrėti lenkų režisieriaus Krzysztof Kieslowski filmą „Trys spalvos: Mėlyna“ (Trois coulers: Blue / Three Colors: Blue) (1993 m.). Tai pirmoji dalis iš garsiosios šio režisieriaus trilogijos – sekančios sudaro „Balta“ ir „Raudona“ t.y. pagal prancūzų vėliavos spalvas, ir nenuostabu, nes filme pagrindinius vaidmenis sukuria būtent prancūzų aktoriai ir yra filmuojama Prancūzijoje.

Šiaip filmas, kaip ir visa trilogija, yra puikiai įvertintas kritikų, o kai kurių net laikomas šedevru. Pirmoji dalis iš tikrųjų man smogė kaip cunamis, nes nesitikėjau tokios stiprios juostos, kuri beveik būtų ideali tiek režisūra, tiek aktoriais, tiek scenarijumi. Nors filmas jau švenčia dvidešimt metų, tačiau savo įtampa ir psichologine žaisme atrodo, kad būtų nufilmuotas vakar. Nepaprastai brandus, įdomus ir meniškas filmas, dar reiktų pridėti, kad muzikalus – tai ne tik dėl siužetinių niuansų, bet ir dėl garso takelio ir pasirinktų kadrų, spalvų. Subtilūs kadrai puikiai dera su vidiniais personažo išgyvenimais, kurie pasireiškia spontaniškai, nenuspėjamai ir tuo be galo sukeldami lengvą šoką – o ką toliau darys ta kvaištelėjusi moteris?

Tai filmas apie šeimą praradusią moterį, kuri atsisako gyvenimo, bet nesiryžta iš jo pasitraukti, todėl spjauna į kitų nuomones ir ima elgtis taip, kaip jai atrodo geriausia be didelių pastangų kurti ateitį ir prasmę, tiesiog gyventi šia diena.

Esu tikrai maloniai nustebintas, tad ateityje ketinu pažiūrėti ir sekančias dalis, kurios taip pat neatsilieka nuo pirmosios, o kai kas jas vadina netgi geresnėmis. Didžiausias viso filmo perlas, safyras ir kas tik tai norite yra aktorė Juliette Binoche, kuri už šį vaidmenį gavo „Cezarį“ kaip geriausia metų aktorė. Ir išties, labai subtilus, sudėtingas vaidmuo ne tik jos karjeroje, bet ir apskritai kino pasaulyje. Galėčiau ir galėčiau taukšti, kokių jausmų, pamąstymų ir išgyvenimų man sukėlė šiandien matyta juosta, bet ar verta? Ar tiesiog šįkart neužteks pasakyti, kad tai tikrai puikus filmas, kurį turėtų pamatyti nors kiek save gerbiantis kinomanas.

Mano įvertinimas: 9/10

IMDb: 8.0

Jūsų Maištinga Siela