Sveiki, kino mylėtojai,
Pagaliau užbaigiau lenkų režisieriaus Krzysztof Kieslowski‘o trilogiją,
pergalingai pažiūrėdamas paskutinę šedevrų ciklo dalį „Trys spalvos: Raudona“
(1994) (Three colors: Red). Priminsiu, kad trilogijos pirmosios dalys sudaro „Trys
spalvos: Mėlyna“ ir „Trys spalvos: Balta“ pagal Prancūzijos vėliavos spalvas ir
legendinį šūkį: „Laisvė! Lygybė! Brolybė!“ Taigi, raudonoji dalis pasakoja apie
brolybę... Daugeliui žiūrovų būtent trečioji dalis yra pati mylimiausia ir
mėgstamiausia, tačiau man ji buvo pati tolimiausia ir labiau patiko „Balta“ bei
„Mėlyna“, tačiau tai vis tiek neabejotinas šedevras, išrišantis visos
trilogijos dalis kaip vientisą istoriją.
Režisierius vėl savaip interpretuoja brolybę, kaip ir ankstesnėse dalyse
laisvę ir lygybę. Čia brolybė siejama glaudžiais santykiais tarp jaunos manekenės
ir pagyvenusio vyro, kurio laikas šioje žemėje pamažu eina į pabaigą. Jaunystė ir
senatvė, kai kam gyvenimas dar prieš akis, o kitam jau artinasi saulėlydis, kai
kam viską reikia tik įgyvendinti ir įprasminti, o kai kas tik prisimena tai, ko
nepavyko įgyvendinti. Iliuzijų sudaužymas, taip savotiškai galima vadinti
brolybės ryšį, kur šalia, už senuko lango, analogiškai vyrukas kartoja jo
gyvenimą. Atsikartojantys jausmai ir seniai prabėgusios dienos suteikia šiai filmo
daliai nepaaiškinamo misticizmo. Čia ir vėl gerokai antiromantiški, pilni
kažkokio švino, sunkio, jie žmogiški ir kartu antihumaniški – niekur kitur kine
nemačiau tokių personų, kaip šioje trilogijoje, įskaitant ir „Raudoną“. Puikiai
apgalvotos ir genialios scenos, nors paprastos, neprabangios, tačiau pilnos
genialaus apgalvojimo. Beveik visos scenos turi bent po mažą lopinėlį raudonos,
ar tai būtų megztinis, obuolys, lūpos, tapetai, kėdės, bet kas, kas nors kiek
raudona. Regis, ši spalva persekioja jaunąją manekenę ir turi savotiško ryšį,
sakralų kraujo ryšį tiek su mirtimi, kuri vos neišsipildo filmo pabaigoje, tiek
su neišsipildančiomis iliuzijomis. Stiprus scenarijus, stiprūs vaizdai,
stipraus kitoniško pasaulio kūrimo įspūdis, kurį verta pamatyti!
Pagrindinius vaidmenis čia sukuria Irine Jacob, kuri nebuvo tokia
bauginanti ir nenuspėjama kaip J. Binoche „Mėlynoje“, tačiau savo keistumu,
gležnumu buvo savotiška ir patraukli savo energetika. Jean-Louis Trintiganant
tikriausiai daugeliui žinomas iš Haneke filmo „Meilė“ (2012), tik čia 20 metų
jaunesnis, bet vis tiek vaidinantis senolį, pilno atviro cinizmo ir
neišsipildžiusios meilės. Nors ciniku šio personažo irgi nepavadinsi, filmo
personažai nuogai atviri vienas kitam, tarsi vengtų bet kokių jausmų, metaforų
ir žongliruotų kardais, suteikiant herojams antiromantikos.
Labai vykęs filmas. Siūlau pradėti nuosekliai – nuo „Mėlynos“ ir užbaigti „Raudona“.
Nors visus filmus vertinau po 9, manau, visumoje visa trilogija visgi nusipelnė
apvalaus 10, tai unikalus kūrinys kino pasaulyje.
Mano įvertinimas: 9/10
IMDb: 8.1
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą