Sveiki,
Šiandien pajutau kraugerišką norą rašyti, tiesiog kažką sukurti tokio
įdomaus, kad galėčiau po 50 metų, krutant pražilusiems antakiams, perskaityti
ir pasakyti – „boža, va čia tai suskėliau!“
Aišku, kūryba vien iš tokio parako kartais gali nunešti toli į vandenyną be
bilieto atgal t.y. kiekybės, o ne kokybės klausimas.
Norėčiau turėti idealią klausą, kad kasmet galėčiau iškepti po fantastišką
CD, kad manęs visi klausytųsi ir jausčiausi kaip kokia Madonna. Jaučiu, su
tokiu pat užsidegimu prie įrašų sėdasi visokiausios mergų grupės kaip „Kitokios“
ar „Naujosios pupytės“, kurios rašo, kuria ir dėlioja nemirtingus šlagerius,
kurių pasiklausius pristatomų Delfi portale norisi bliauti tris dienas ir
nustoji akimirkai gyventi, nes dainos skamba taip nykiai, tai neužvedančiai,
kad nedėtum jų net į „Bonus“ takelius. Na, neturime mes jokių merginų grupių,
neturime. Gal yra kažkur kaime gerų ir perspektyvių vokalisčių, gal jų netgi
yra ir tų merginų grupėse, tačiau sukurtos dainos neskamba, net karvė įdomiau
bliauna besiveršiuodama, nei merginos ant „kablų“.
Mūsų muzikos kokybė remiasi ne į populiariąją muziką, bet į visokius
bardus, dainuojamąją poeziją ir t.t., na, tie, kurie laiko gitarą ant kelių ir
pasirodo visokiausiuose renginiuose. Bet ką aš čia kalbu? Tam juk yra www.skundai.lt, ten ir reikėtų skųstis.
Ir apie ką aš norėjau pakalbėti? Apie kūrybą. Ir vėl. Ji kažkokia iki galo
nesuvokiama, kintanti, šokinėjantis kaip šachmatai ant lentos, ir neaišku, iš
kurios pusės į ją žiūrėti ir kaip ją vertinti – kaip prakeiksmą, kaip dovaną,
kaip nervus draskančią dzeusišką migreną, ar kaip užtvankos sprogdinimą ir upės
išlaisvinimą? Velnias dabar žino, bet kokiu atveju, tai kažkas, kas visada
įdomu netgi tada, kai velniškai, žiauriai
neįdomu... Vat. Būna ir taip.
Šiąnakt visą naktį sapnavau kažkokius ateivius-antžmogius, kurie atrodo
kaip žmonės atskridę erdvėlaiviais, kad suėstų mūsų vaikus, nes jie pasirodo
svetimai rasei besą labai skanūs. Tikriausiai nereikėjo žiūrėti prieš miegą
dviejų serijų „Tikro kraujo“, būčiau geriau pažiūrėjęs „Muzikos garsai“ ar ką
nors apie piemenukus, tada gal būčiau susapnavęs aksominę žolę, angelus,
taikiai mekenančias avis. Matot, kaip sapnus paveikia paskutinės mintys prieš
užmiegant. O šiandien dar perskaičiau, kad labai mąstantis žmogus per dieną
pagalvoja iki 50 tūkstančių minčių. O tai kiek čia tų minčių per vieną valandą?
Bet kokiu atveju, aišku tik vieną, kad minčių pagalba galima kartais nusinerti
net kojines, jeigu suprantate, ką turiu omenyje.
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą