Filmas: "Rojaus dienos" / "Days of Heaven"

Sveiki, kinomanai,

Filmas „Rojaus dienos“ (Days of Heaven) (1978) yra vienas iš tų meninių filmų, kurie pateikia puikų kinematografinį grožį, užburiančius estetinius vaizdus. Galbūt tai ir lėmė amerikiečių režisieriaus Terrence Malick, žinomą tokių filmų kūrėjas kaip „Gyvybės medis“ (2011), „Plona raudona linija“ (1998), sėkmę. Išties šis filmas pasiekė neregėtų aukštumų kaip savitas ir novatoriškas žvilgsnis į dramą, derinant gamtos ir žmogaus paraleles, kas vėliau kine pasirodys taip įprasta ir kasdieniška, be ko mes neįsivaizduotume daugelio draminių filmų. „Rojaus dienos“ vėliau įkvėps ne vieną režisierių kurti gilų ir lėtą kiną, todėl šią juostą jei ne dėl įdomumo, tai dėl kino industrijos pokyčių verta pažiūrėti. Filmas nominuotas „Oskarams“ kaip geriausias operatoriaus darbas, už kostiumus ir garso takelį. Filmas tarptautinėje Kanų festivalyje pelnė geriausio režisieriaus titulą. Nepaisant kai kurių pralaimėjimų, filmas yra laikomas viena labiausiai pripažintų juostų ne tik 1978 –aisiais, bet ir per visą kino gyvavimo erą. Keista, o tiek mažai apie ją esame girdėję Lietuvoje.

Tiesą sakant, man asmeniškai labiau patinka vėlyvieji T. Malick kūriniai, ypatingai „Gyvybės medis“. Štai „Rojaus dienos“ labai skiriasi nuo vėlyvųjų režisieriaus darbų, jis paprastesnis siužeto atžvilgiu, stengiamasi pavergti paprastą istoriją gamtos grožiu. Nepasakyčiau, kad filmas man patiko. Nepaisant suvokimo, kokią įtaką ši juosta turėjo kinui, manau, kad juosta šiomis dienomis mažai ką besudomintų. Žinoma, labiausiai užbūrė spalvų koloritas, nuostabiai gražiai pavaizduotas skurstančiųjų amerikiečių darbas laukuose, daug saulės, geltonos ir tirštai gintarinės spalvos, todėl labai svarbu, kad filmą žiūrėtumėte kokybiškos rezoliucijos, nes, mano galva, didžiausias šio filmo pliusas ir yra juostos estetinė vertė. Na, o drama taip pat ne iš banaliųjų – po laikinuosius darbus keliaujantys įsimylėjėliai apsimeta broliu ir seserimi, kol atkeliauja pas ūkininką, kuris nusižiūrį „sesę“ ir galiausiai ją veda. Išties skaudi drama, bet jos emocinis pliūpsnis manęs nepalietė, jis liko tarsi įstiklintas už tų gražių gamtos vaizdų, toks švelnus ir šilkinis. Pagrindinius vaidmenis sukuria tuokart labai jaunas ir simpatingas Richard Gere, jaunutė Brooke Adams bei Sam Shepard, - ne vienadieniai ir neatsitiktiniai aktoriai, kurie savo karjeroje sukurs neblogų ir ryškių vaidmenų.

Manau, filmas visgi turėtų patikti lėto kino mėgėjams, kurie mėgsta lėtai slenkančius prasmingus vaizdus, gražias spalvas, gilias istorijas. Šį filmą galimą drąsiai priskirti prie vertingųjų juostų, tik labai apmaudu, kad pats nesuradau to santykiu su juosta, kurios galbūt norėjau.

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 93/100

IMDb: 7.9

Jūsų Maištinga Siela