Filmas: "Manęs čia nėra" / "I'm not There"

Sveiki,

Nobelis amerikiečių tekstų ir dainų autoriui Bob Dylanui buvo lyg perkūnas iš giedro dangaus. O mano rezerve filmas „Manęs čia nėra“ (angl. I‘m not There) (2007) praktiškai buvo nepajudinamai paskendęs ir beveik nebepasiekiamas, nors ir labai norėjau pamatyti tuos gausybę aktorių, kurie atliko puikius vaidmenis.

Tiesą sakant, šį filmą pamačiau tik iš trečio karto. Pirmuosius du kartus vis kas nors sutrukdydavo, niekaip nesugebėdavau net įpusėti, o sugrįžęs prie kino, jau rinkdavausi vis kitas juostas. Režisierius Todd Haynes man puikiai žinomas iš tokių filmų kaip „Auksinė praraja“, „Toli nuo rojaus“ ar „Kerol“, kad praktiškai net neabejojau, kad šis filmas bus tikrai geras. Jis ir buvo geras, tačiau palyginus su kitais režisieriaus filmais, šis be jokios abejonės pats sudėtingiausias ir sunkiausiai susivirškinęs. Žinoma, dėl kultūrinių epochų, kurios mums lietuviai sunkiai atpažįstamos, kol gyvenome sovietų konclageryje, Amerika išgyveno revoliucinius muzikos procesus, kurių istoriniai momentai, ištisos asmenybės žinomos nebent iš enciklopedijų, dokumentinių filmų ir t. t. „Manęs čia nėra“ filmas apčiuopia ištisos epochos charakteristiką, Bob Dylano kartos politinius, emocinius ir dvasinius dalykus, kurie sunkiai, bent man, buvo suvokiami kaip natūraliai atgaminami kultūros dariniai. Bet dėl to filmas nėra prastas, priešingai, jame įžvelgiau ir tokių puikių jausenų ir laikmečių rekonstrukcijų, kad tiesiog sukėlė kažin kokių mados nostalgijų – baldai, aplinkos detalės, septinto ir aštunto dešimtmečio nostalgija, muzika... Viskas padaryta preciziškai kruopščiai, tačiau tuo pačiu metu kliuvo ir dirbtinės konstrukcijos, nenatūralus montažas, kuris duoda ekspresijos ir bent man momentais priminė T. Burtono filmą „Mano gyvenimo žuvis“ bei Julie Tyamor „Aplink visatą“.

Nepaisant sunkiai suvokiamo originalaus scenarijaus, kurį palaimino pats B. Dylanas, filmas turi milžinišką žavesį iš aktorių, kurie sukūrė neeilinius vaidmenis – ištisas žvaigždynas, ypač C. Blanchett, kuri suvaidino B. Dylano prototipą. Įtariu, kad filmas ne kiekvienam, tačiau vis tiek savo žavesio jis turi nemažai.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 73/100

IMDb: 7.0

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Pirmykštė baimė" / "Primal Fear"

Sveiki,

Iš tikrųjų dešimto dešimtmečio amerikiečių populiarusis kinas yra paženklintas kriminalinėmis bylomis. Kiek per tą dešimtmetį sukurta filmų, kurių veiksmas vyksta teismo salėje, vargu, ar besuskaičiuosime, tačiau vieną kitą iš vertesnių galima pažiūrėti – „Filadelfija“, „Klientas“, „Mirtininkas eina“, „Velnio advokatas“ ir kiti. Šįkart siūlau žvilgtelti į filmą „Pirmykštė baimė“ (angl. Primal Fear) (1996), kuris, regis, nelabai kuo skiriasi nuo daugelio to meto teisminį procesą vilkinančių filmų.

Tiesą sakant, tikėjausi kažko mistinio, nes filmo pavadinimas toks geras, kad net norisi analogiško knygos pavadinimo, tačiau, kai pamačiau, jog reikalas suksis apie katalikų kunigų pedofilijos reikalą, nutariau mistifikavimus atidėti į šalį. Iš esmės filmo istorijos struktūra labai paprasta: vaikinukas įvykdo žmogžudystę, o vėliau advokatas su prokuroru kovoja dėjo kaltumo ir nekaltumo. Žodžiu, lyg ir nieko naujo nuo senų senovės, tačiau akį traukia išskirtinė aktoriaus Edward Norton vaidybą – išties puikus vaidmuo, leidžiantis atsiskleisti jo aktoriniams sugebėjimas, todėl tai nebuvo praleista pro akis ir vaidmuo įvertintas „Oskaro“ nominacija. Filme pasirodo ir tokios mega kino žvaigždės kaip Richard Gere bei Laura Linney, kurie galbūt nesukuria kažko itin įspūdingo, tačiau dirba gerai ir įtikinamai. 

Apskritai filmas įdomus ne dėl savo kriminalinio įvykio, kiek dėl to, kiek mes patikime E. Nortono kuriamu personažu ir jo bipoliniu sutrikimu. Viskas pateikiama kaip neginčytina tiesa, o R. Gere personažas tarsi mūsų analogiškas žiūrovas, per kurio suvokimą jaučiame bylos eigą, bet pasirodo, yra viskas kiek kitaip. Iš esmės filmo pradžia kiek varginanti ir nuobodi, primenanti daugelį kriminalinių istorijų, todėl galima pasigesti savitumo ir kitoniškos atmosferos, tačiau filmui įpusėjus pamažu susidomima byla ir jau finalas iš tikrųjų apdovanoja žiūrovą laurais ir emocijomis. Truputį priminė netgi legendinę juostą „Avinėlių tylėjimas“, tačiau „Pirmykštei baimei“ iki tos visuotinos įtaigos dar toli, bet filmas išties neblogas ir palikęs gerą įspūdį.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 47/100

IMDb: 7.7

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Čikaga" / "Chicago"

Sveiki skaitytojai,

„Geišos išpažinties“ ir „Gilyn į mišką“ režisierius Rob Marshall tikriausiai nesitikėjo tokios sėkmės, statydamas filmą „Čikaga“ (angl. Chicago) (2002), kuris buvo nominuotas net 13 „Oskarui“, iš kurių pelnė net 6, įskaitant ir geriausią metų filmą. Net keista pasidarė, kai suvokiau, jog šio filmo kažkaip dar nesu matęs, tik pradėjęs žiūrėti staiga susivokiau, kad fragmentiškai tarp TV reklamų esu visgi matęs... Tiesą sakant, dabar sunku įvardyti šio filmo sėkmės priežastis ir tokį įtikimą įvairiems kino kritikams, nes filmas sužiūrėjo, liaudiškai tariant, „visai nieko“.

Tiesą sakant, 2009 metais režisierius bandė pakartoti „Čikagos“ sėkmę su filmu „Devyni“, į kurį sukvietė visas dainuojančias mega Holivudo žvaigždes ir tas filmas man padarė kur kas didesnį įspūdį nei „Čikaga“, gal viskas būtų kiek kitaip, jeigu būčiau pasirinkęs kitokią chronologinę tvarką. Bet jau šaukštai po pietų. Iš tikrųjų „Čikaga“ man nepasirodė briliantinis filmas, nors aktoriai parinkti puikiai. Nuostabiai pasirodė ir ta pati Chatherine Zeta-Jones, kuri pelnė už antrą planą „Oskarą“, puikiai ir Reene Zellweger, tačiau išvis man labai patiko siūbuojančių krūtų savininkė Queen Latifah. Miuziklas tarp kalėjimo sienų priminė savotišką XX a. pradžios nusikaltėlių skandalus pamėgusią Čikagą kaip „Karmen“ savotiškas perdirbinys. Naivi blondinė, įsitvėrusi į savo banalią svajonę tapti ryškia kabareto žvaigžde, priminė netgi muilo operų lygio manipuliatorę. Kaip vertinti filmą? Kaip kabaretą, kaip gana planingai surengtą šou, kičą, neturintį nieko bendro su realybe. Geros dainos, šokiai, kriminalinis kontekstas, besivaikančių sensacijų minia, kuri čia pat už posūkio pamiršta savo „dievukus“, kur reikia mokėti meluojant save pateikti, jeigu nori nors kiek žmonių dėmesio...

Filmas neblogas, nors „Devyni“ man kaip miuziklas ir istorija patiko kiek labiau, tačiau ir „Čikaga“ turi labai daug gerų dalykų – aktorius, vizualumą, kabaretinę dvasią, istorinį Čikagos kontekstą ir tiesiog tokį filmą lengva kažkodėl žiūrėti, priimama be didesnių lūkesčių kaip reginį su neblogu turiniu. Taigi žiūrėti galima.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 82/100

IMDb: 7.2

Jūsų Maištinga Siela