Filmas: "Zalės valda" / "Salem's Lot"

 Sveiki,

 

Visiškai netikėtai pažiūrėjau dar vieną siaubo knygų karaliaus Stepheno Kingo romano „Zalės valda“ (angl. Salem's Lot) (2024) ekranizaciją, kurią sukūrė Gary Dauberman. Pastarasis režisavo „Anabelė 3“, tad jam nesvetimas siaubo žanras. „Zalės valda“ iš tikrųjų yra antrasis Stepheno Kingo romanas, parašytas aštunto dešimtmečio viduryje iškart po populiariosios debiutinės „Kerės“. Taip, „Zalės valda“ buvo ne kartą ekranizuota, netgi kurtas mini dviejų dalių serialas (1979), tad pretenzingi žiūrovai iš tikrųjų žiūrėdami naujausią ekranizaciją negailėjo ir kritikos strėlių, ir pagyrimų, o kaip filmas pasirodė man?

 

Istorija remiasi Stokerio klasika tepusiu „Drakula“, nors pasakojimas autentiškas, tačiau nieko jame nerasite to, kas nebūtų sukurta idėjiškai kitų rašytojų. Į mažą miestelį vieną dieną atkeliauja karstas, kurį naktį kurjeriai pristato į apleisto namo rūsį. Spėliodami, kas galėtų būti jo viduje iš tikrųjų tik kvailina žiūrovus, nes ir taip akivaizdu, jog į miestą gyventi atvyko vampyras. Galiausiai tuo metu į miestelį po daugel metų atvyksta garsus rašytojas Benas (aktorius Lewis Pullman), kuris bando išsiaiškinti savo šeimos praeities įvykius, tačiau jo dėmesį patraukia miestelio mergina Siuzana (aktorė Makenzie Leigh) ir prasidėjusios netikėtos mirtys. Galiausiai Benas ir keli miestelėnai bando išsivaduoti nuo vampyro, atlieka įvairius ritualus, kol galiausiai visas miestelis pamažu tampa vampyrmiesčiu...

 

Iš tikrųjų scenarijus ir realizavimas labai jau kingiškas. Tas, kas matė „Kerę“ ar „Tai“ bei kitas klasika tapusias rašytojo ekranizacijas, pastebėsite, kad braižas labai panašus. Mažas miestelis, kuriame žmonės dažnai identifikuojami pagal profesiją, pasakojama iš 8-9 dešimtmečio laikmečio, dažnai iš vaikų perspektyvos. Čionai taip pat turime vaikus, kurie labai tipiškai struktūruoti pagal tipiškas hiperbolizuotas paaugliškus charakterio aspektus. Gal todėl man šiame filme labiausiai kišo pagalius į ratus vaikų charakteriai, ypač berniuko Marko, kuris, turime pripažinti, kad jo tėvai nužudyti, pats kelia sau misterio supermeno užduotis ir tampa mažuoju vanhelsingu – kiek absurdiška, nes beveik jau Marvel serijos aspektai, kurie filmui nepriduoda heroizmo, sakyčiau, vietomis tampa beveik parodija.

 

Kita vertus, filmas gan įtraukus, kelia Stepheno Kingo knyginio pasaulio nostalgiją, nes viskas savaip atpažįstama, lyg žiūrėtum serialą „Keisti dalykai“ pirmąjį sezoną. Filmas gražus, tvarkingas, bet ar bauginantis? Gal kažkiek, tačiau labiausiai glumina struktūruoti ir nenatūralūs veikėjai, besielgiantys pernelyg herojiškai, nes to iš jų tikimasi. Nors filmas ir patiko bei vietomis tikrai mėgavausi, bet tenka pripažinti, kad tai klišinis produktas, pateiktas prieš pat Heloviną ir jis, sakyčiau, gerai pateisina produkcijos funkcionalumą.

 

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 47/100

IMDb: 5.6

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Anabelė" / "Annabelle"

Sveiki,

Artėjant į Lietuvos kino teatrus siaubo filmui „Anabelė 2“, nusprendžiau neatsilikti nuo pasaulio ir pažiūrėti pirmąją šios velniai žino, kiek turėsiančios tęsinių siaubo seriją – „Anabelė“ (angl. Annabelle) (2014). Filmas „išplaukęs“ iš vykusio „Išvarymo“ projekto, tačiau pasaulio taip ir nesudominęs, kadangi tam yra visai pragrįstų priežasčių.

Pradėkime nuo to, kad pasakojimas apie apsėstą lėlę išties turėtų žavėti ir bauginti – fantazijai išsilieti per kraštus yra vietos iki valios, tačiau filmo kūrėjai taip taupiai viską atliko, kad galutinis rezultatas labai prastas. Visų pirma, siužetas labai nevykusiai išvystytas – jauna šeima laukiasi kūdikio, ima dekoruoti būsimo vaiko kambarį senomis lėlėmis ir... Palaukite, jauna šeima? Šalti santykiai? Nuolat dirbantis vyras? Abejonių ir intuicijos apnikusi bejėgė nėščioji? Fe! Visa atmosfera, nuo personažų pasirinkimo iki įvykių vystymo byloja, kad filmas nuobodus per visą pilvą ir nė per nago juodymo neprilygsta panašaus tipažo R. Polanskio išties puikiam siaubui „Rozmari kūdikis“. Tiesiog apgailėtina ir pati režisūra, kadangi ji grįsta šaltu abejingumu tiek žiūrovui, tiek tarp pačių veikėjų. Noras sukurti mistifikuotą atmosferą iš esmės sukūrė bejausmį ir šaltą santykių kokteilį ir netikrovišką kasdieninį veikėjų gyvenimą, tiesą sakant, scenų režisūra grįsta klišėmis, todėl tokia bejausmė ir iš pagrindų neįtikėtinai banali.

Siaubas? Seni tie patys triukai, prastame scenarijuje leidžia tik tingiai nuobodžiauti, o kai kada piktintis, kodėl po „Išvarymo“ kūrėjai į „Anabelę“ pasižiūrėjo pro pirštus ir sudėjo viską, ką dažniausiai turi apgailėtinai silpni ir nuobodūs siaubo filmai. Nerekomenduoju.

Mano įvertinimas: 2/10

Kritikų vidurkis: 37/100

IMDb: 5.4

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Pirmykštė baimė" / "Primal Fear"

Sveiki,

Iš tikrųjų dešimto dešimtmečio amerikiečių populiarusis kinas yra paženklintas kriminalinėmis bylomis. Kiek per tą dešimtmetį sukurta filmų, kurių veiksmas vyksta teismo salėje, vargu, ar besuskaičiuosime, tačiau vieną kitą iš vertesnių galima pažiūrėti – „Filadelfija“, „Klientas“, „Mirtininkas eina“, „Velnio advokatas“ ir kiti. Šįkart siūlau žvilgtelti į filmą „Pirmykštė baimė“ (angl. Primal Fear) (1996), kuris, regis, nelabai kuo skiriasi nuo daugelio to meto teisminį procesą vilkinančių filmų.

Tiesą sakant, tikėjausi kažko mistinio, nes filmo pavadinimas toks geras, kad net norisi analogiško knygos pavadinimo, tačiau, kai pamačiau, jog reikalas suksis apie katalikų kunigų pedofilijos reikalą, nutariau mistifikavimus atidėti į šalį. Iš esmės filmo istorijos struktūra labai paprasta: vaikinukas įvykdo žmogžudystę, o vėliau advokatas su prokuroru kovoja dėjo kaltumo ir nekaltumo. Žodžiu, lyg ir nieko naujo nuo senų senovės, tačiau akį traukia išskirtinė aktoriaus Edward Norton vaidybą – išties puikus vaidmuo, leidžiantis atsiskleisti jo aktoriniams sugebėjimas, todėl tai nebuvo praleista pro akis ir vaidmuo įvertintas „Oskaro“ nominacija. Filme pasirodo ir tokios mega kino žvaigždės kaip Richard Gere bei Laura Linney, kurie galbūt nesukuria kažko itin įspūdingo, tačiau dirba gerai ir įtikinamai. 

Apskritai filmas įdomus ne dėl savo kriminalinio įvykio, kiek dėl to, kiek mes patikime E. Nortono kuriamu personažu ir jo bipoliniu sutrikimu. Viskas pateikiama kaip neginčytina tiesa, o R. Gere personažas tarsi mūsų analogiškas žiūrovas, per kurio suvokimą jaučiame bylos eigą, bet pasirodo, yra viskas kiek kitaip. Iš esmės filmo pradžia kiek varginanti ir nuobodi, primenanti daugelį kriminalinių istorijų, todėl galima pasigesti savitumo ir kitoniškos atmosferos, tačiau filmui įpusėjus pamažu susidomima byla ir jau finalas iš tikrųjų apdovanoja žiūrovą laurais ir emocijomis. Truputį priminė netgi legendinę juostą „Avinėlių tylėjimas“, tačiau „Pirmykštei baimei“ iki tos visuotinos įtaigos dar toli, bet filmas išties neblogas ir palikęs gerą įspūdį.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 47/100

IMDb: 7.7

Jūsų Maištinga Siela