Filmas: "Zalės valda" / "Salem's Lot"

 Sveiki,

 

Visiškai netikėtai pažiūrėjau dar vieną siaubo knygų karaliaus Stepheno Kingo romano „Zalės valda“ (angl. Salem's Lot) (2024) ekranizaciją, kurią sukūrė Gary Dauberman. Pastarasis režisavo „Anabelė 3“, tad jam nesvetimas siaubo žanras. „Zalės valda“ iš tikrųjų yra antrasis Stepheno Kingo romanas, parašytas aštunto dešimtmečio viduryje iškart po populiariosios debiutinės „Kerės“. Taip, „Zalės valda“ buvo ne kartą ekranizuota, netgi kurtas mini dviejų dalių serialas (1979), tad pretenzingi žiūrovai iš tikrųjų žiūrėdami naujausią ekranizaciją negailėjo ir kritikos strėlių, ir pagyrimų, o kaip filmas pasirodė man?

 

Istorija remiasi Stokerio klasika tepusiu „Drakula“, nors pasakojimas autentiškas, tačiau nieko jame nerasite to, kas nebūtų sukurta idėjiškai kitų rašytojų. Į mažą miestelį vieną dieną atkeliauja karstas, kurį naktį kurjeriai pristato į apleisto namo rūsį. Spėliodami, kas galėtų būti jo viduje iš tikrųjų tik kvailina žiūrovus, nes ir taip akivaizdu, jog į miestą gyventi atvyko vampyras. Galiausiai tuo metu į miestelį po daugel metų atvyksta garsus rašytojas Benas (aktorius Lewis Pullman), kuris bando išsiaiškinti savo šeimos praeities įvykius, tačiau jo dėmesį patraukia miestelio mergina Siuzana (aktorė Makenzie Leigh) ir prasidėjusios netikėtos mirtys. Galiausiai Benas ir keli miestelėnai bando išsivaduoti nuo vampyro, atlieka įvairius ritualus, kol galiausiai visas miestelis pamažu tampa vampyrmiesčiu...

 

Iš tikrųjų scenarijus ir realizavimas labai jau kingiškas. Tas, kas matė „Kerę“ ar „Tai“ bei kitas klasika tapusias rašytojo ekranizacijas, pastebėsite, kad braižas labai panašus. Mažas miestelis, kuriame žmonės dažnai identifikuojami pagal profesiją, pasakojama iš 8-9 dešimtmečio laikmečio, dažnai iš vaikų perspektyvos. Čionai taip pat turime vaikus, kurie labai tipiškai struktūruoti pagal tipiškas hiperbolizuotas paaugliškus charakterio aspektus. Gal todėl man šiame filme labiausiai kišo pagalius į ratus vaikų charakteriai, ypač berniuko Marko, kuris, turime pripažinti, kad jo tėvai nužudyti, pats kelia sau misterio supermeno užduotis ir tampa mažuoju vanhelsingu – kiek absurdiška, nes beveik jau Marvel serijos aspektai, kurie filmui nepriduoda heroizmo, sakyčiau, vietomis tampa beveik parodija.

 

Kita vertus, filmas gan įtraukus, kelia Stepheno Kingo knyginio pasaulio nostalgiją, nes viskas savaip atpažįstama, lyg žiūrėtum serialą „Keisti dalykai“ pirmąjį sezoną. Filmas gražus, tvarkingas, bet ar bauginantis? Gal kažkiek, tačiau labiausiai glumina struktūruoti ir nenatūralūs veikėjai, besielgiantys pernelyg herojiškai, nes to iš jų tikimasi. Nors filmas ir patiko bei vietomis tikrai mėgavausi, bet tenka pripažinti, kad tai klišinis produktas, pateiktas prieš pat Heloviną ir jis, sakyčiau, gerai pateisina produkcijos funkcionalumą.

 

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 47/100

IMDb: 5.6

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Laisvės garsas" / "Sound of Freedom"

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Atsirado daug žmonių, kurie man rekomendavo pažiūrėti šį filmą ir kuo greičiau pasidalyti nuomone, tad susigundžiau ir atidėjęs visus kitus filmus į šalį pažiūrėjau režisieriaus Alejandro Monteverde juostą „Laisvės garsas“ (angl. Sound of Freedom) (2023), kuri remiasi tikra amerikiečio Tim Ballard istorija. Pastarasis tyrė iš trečiųjų Centrinės Amerikos šalių kriminalinį vaikų sekso prekybos tinklą ir išsiaiškino neregėto masto korupcinį tinklą t. y., grobiamus vaikus ir jų pardavinėjamą pasiturintiems baltiesiems amerikiečiams. Apie tai dažnai šioji informacija yra viešojoje erdvėje tildoma arba kiek įmanoma prislopinama. Prisiminkime, kad dėl vaikų išnaudojimo skandalo buvo įsivėlusi ir Hilary Clinton bei Baraco Obamos istorija, šių politikų artimųjų rate keisti kodiniai susirašinėjimai (apie tai galite pasižiūrėti YouTube, jeigu dar neištrinta medžiaga). Pastaroji istorija buvo tiek prislopinta, kad net sąmoningai paversta kaip konspiracinė teorija. Dabar tik velnias žino, kaip ten yra, tačiau apie turtingiesiems priklausančias privačias salas, kur gabenami vaikai tvirkinimui, yra tiesos, o Tim Ballard tą atskleidžia.

 

Timo Ballardo istorija tapo šiuo vaidybiniu filmu, kurį tiesiog kino kritikai sumalė į miltus. Kai kas bando įžvelgti tame tą pačią korupciją t. y., bandymą blokuoti šį filmą plačiojoje rinkoje ir padaryti jį nepatrauklų ir neaktualų. Galimas daiktas, kad tame yra tiesos, nieko negali žinoti. Pati istorija, žiūrint filmą, išties nėra lengva. Kaip parasta ir lengva apgaulės būdu išvilioti vaikus, juos pagrobti ir parduoti. Šokiruojantis faktas, kad per pastaruosius 5 metus vaikų sekso vergovės prekyba išaugo 5000 procentų! Bent jau toks faktas nuskamba filme, tad mastai yra šokiruojantys.

 

Visgi žiūrint patį filmą, atmetus visą tą medžiagą ir biografinį turinį, tenka pripažinti, kad pati režisūra tikrai neblizga. Kadrai ir scenos montuojami labai primityviai, sakyčiau, holivudiškai nulaižyti. Filmas akivaizdžiai naudojasi vaikų prekybos medžiaga kurdamas agento herojaus įvaizdį, kitaip sakant, piešdamas žiūrovui didvyrio portretą. Pokalbiai pilni teatrinių negyvų pauzių, sulėtintų pirmo plano veidų, su veikėjų pritvinkusiomis ašaromis ir pagražinta netikrove. Manding, kažkur dingo tikroji atmosfera ir vaikų skausmas, kuris nebuvo atskleistas. Užtenka įvertinti filmo finalą, kada išvaduoti vaikai muša ritmą ir būgnus, lyg jie nebūtų ištisus mėnesius kasdien prievartaujami ir išnaudojami, lyg būtų tik šio filmo dekoracijos. Žinoma, yra pastanga perteikti pagrindinio veikėjo Timo įsitraukimą ir pasiaukojimą, riziką, kas iš dalies pavyksta, tačiau nuolat galvojau jo motyvo priežastis. Kodėl, po velnių, jis tai daro? Tik dėl to, kad pats turi panašaus amžiaus vaikų? Kažkur prašapo loginės jungtys, užleisdamos vietą filme teatralizuotoms netikroviškoms scenoms, tad visame tame dirbtume pasimetė tikroji mintis – kalbėti apnuogintai ir nemeluojant apie šį korupcinį tinklą. Pagrindinį vaidmenį sukuria „Kristaus kančia“ žvaigždė Jim Caviezel, kuris šiam vaidmeniui labai tinka, tačiau yra apribotas ir įrėmintas holivudinio šabloniško formato.

 

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 36/100

IMDb: 7.8

 

Jūsų Maištinga Siela  

Serialas: "Karalienės gambitas" / "The Queen's Gambit"

 Sveiki, skaitytojai,

 

„Juk galiausiai mes tik stumdome medį ant lentos“.

 

Kalbėti paskutinę šių metų dieną apie vieną populiariausių, vadinamąjį 2020 metų geriausią mini serialą „Karalienės gambitas“, – kai kur verčiama kaip „Valdovės gambitas“ – (angl. The Queen‘s Gambit). Kol žiūrėjau serialą, visą laiką maniau, kad jis biografinis, kad tokia Elizabeth Harmon iš tikrųjų egzistavo, o jos šachmatų meistrystės garbei ir buvo sukurtas šis serialas. Pasirodo, kad tokia E. Harmon niekada neegzistavo, tai Walter Tevis romano „Karalienės gambitas“, pasirodžiusio 1983 metais, išgalvota veikėja, kuri turėjo begalinį šachmatininkės talentą ir kovojo su narkotikų ir alkoholio priklausomybėmis.

 

Daugiau ir labiau išskleisdamas kontekstus apie šį serialą rašo Ignas Vieversys straipsnyje: Queen’s Gambit apžvalga: „Šachas, matas ir amfetaminai“. Ilgame eseistinio pobūdžio recenzijoje autorius demonstruoja ne tik savo žinių bagažą, bet ir šios serialo intertekstualumą ir kontekstus.

 

Grįžtant prie šio išgirto serialo, kuriame pasakojama E. Harmon gyvenimas, nori išskleisti pagrindines gaires. Labai seriališka biografija: depresija serganti motina tyčia sukelia avariją, kad ji ir dukra žūtų, tačiau mergaitė išgyvena be menkiausio nubrozdinimo ir patenka į mergaičių internatą. Giliu ir sumaniu protu pasižyminti devynmetė netrukus perpranta visą mokykloje dėstomą medžiagą ir mieliau renkasi rūsį, kur laiką leidžia su šachmatininku valytoju. Pastarasis išmokina pirmųjų šachmatų žaidimo taisyklių ir netrukus mergaitė atsiskleidžia kaip vunderkindas...

 

Būtų graži pasakaitė, tačiau viską įdomiau padaro žaliosios piliulės, kurios mergaitei sukelia psichodelinius šachmatinius regėjimus, įgalina jos protą ant lubų braižyti strategijas, matyti dešimt ėjimų į priekį. Galiausiai po pirmosios (pačios neįdomiausios serijos) mes turime abejotinos moralės veikėją: narkomanė haliucionuojanti likimo nuskriausta mergaitė, kurios proto galios „įsijungia“ apsvaigus nuo piliulių. Kas gali būti artimiau ir įdomiau už Papajų, ryjantį špinatus ir tampantį galingu?

 

Galiausiai Beth įsivaikina alkoholizmu ir depresija serganti moteris, jos tampa draugėmis ir nepilnametė traukia iš duobės ne tik savo skūras, bet ir pamotės. Viskas labai žvaliai „įvilkta“ į šešto ir septinto dešimtmečio dizaino kokoną, tad nebelieka abejonių, jog žiūrime gražiai, kruopščiai ir įtaigiai supakuotą „Netflix“ produktą. Bet visgi, kas spartina kuo greičiau sužiūrėti šį serialą? Kas jį daro tokį patrauklų ir įtaigų?

 

Išskirčiau kelis svarbius aspektus:

1) veikėja – jauna moteris patriarchalinėje vyriško žaidimų pasaulyje;

2) Šaltojo karo nostalgijos atgaivinimas;

3) alkoholis ir narkotikai.

Po #metoo skandalo stiprios moters iškėlimas toliau tęsiasi kine ir serialuose. Šešto dešimtmečio moteris – namų ir orkaitės vergė, vyro pagalbininkė ir vaikų augintoja. Mūsų Elizabeta savaime tai paneigia. Ji turi super galią – vyrišką racionalų protą, tinkančiam strateginiam mąstymui. Serialo kūrėjai sukryžmina laikmečio standartus su veikėja, kuri paneigia tuos standartus. Todėl serialas labai patiks feministėms, žmogaus teisių gynėjams, lyčių lygybės teoretikams. Bet tai taip serialuose tampa „normalu“, kad beveik drąsios moters laikmečio epochos stagnacijose yra beveik privalomoji gero serialo sudėtis.

Kadrai iš serialo "Karalienės gambitas"

Prisimenate kultinių filmų „Rokis“ seriją? Didžiausias finalas buvo, kai amerikietis nokautuoja rusų boksininką ir taip kine suvedamos Šaltojo karo JAV vs. SSRS sąskaitos. Visi gyveno tomis Vakarų ir Rusijos kovomis, ar tai būtų Olimpinės žaidynės, ar dailusis čiuožimas, ar baletas, ar skrydžiai į kosmosą... Ši istorinė kova, mentalitetų kova seriale būtų visiškai beprasmė ir serialas nebūtų tikriausiai net pradėtas kurti, jeigu finale Harmon pralaimėtų legendiniam rusų šachmatininkui Borgovui. Kaip nebūtų „Rokio“, kuris nokautuotų nenaudėlį Sovietų Sąjungos boksininką. Ar verta kurti serialą apie autsaiderius, kurie savotiškai atstovaudami Amerikai, finalinėje scenoje imtų ir pralaimėtų? Tokio serialo ar filmo neprisimenu. Gležna, bet graži našlaitėlė laimi prieš rusą monstrą. Kas begali būti įdomiau, nors ir tikėtina nuo pat pirmųjų serijų, kad taip ir bus.

Alkoholis ir narkotikai! Neįmanoma vien tik to, kad Harmon brautųsi be kliūčių. Kad ji laikmečio patriarchato įkaitė, tai dar jos niekas nestabdo, tam reikia dar ir dvasinio trikdžio, todėl į pagalbą ateina piliulės ir alkoholis. Veikėja desperatiškai pasiduoda laisvamaniškam gėlių vaikų ir hipių eros apsinešimui, todėl antrąkart lėbaudama pralaimi Borgovui. Seriale vis dar apsinešimas pateikiamas kaip laikmečio jaunimo egzistencinė savastis, kelia tam tikrą potraukį (bent man, kaip žiūrovui) taip pat pasisvaiginti, išgerti žiūrint kitą seriją bent taurę vyno, nes ... Nu blemba, ta gražuolė tiek geria ir varo tuos vaistus ir vis tiek ji labai graži ir protinga! Nenoriu būti sąmokslo teoretikas, bet akivaizdi laikmečiui tinkanti žinutė gali susukti savo įtaigumu vargšui žiūrovui smegenis, jis gali imti ir galvoti, kad reikia „papuošti“ savo gyvenimą panašiomis „priemonėmis“.

Visgi jungiamoji šių populistinių ir iš esmės reikalingų visuotinių problemų – lyčių lygybės, priklausomybių, našlaitės likimą – jungia aistra šachmatais. Žiūrovai supažindinami su šachmatų dievais, šio žaidimo istorija, terminais, netgi tam tikromis strategijomis. Aš, kuris žinojo tik tiek, kaip „vaikšto“ tos figūros, sužinojau, kaip veikia įvairūs žaidimo stiliai.

Pagrindinį vaidmenį seriale sukūrė jauna aktorė Anya Taylor-Joy (g. 1996), kuri šiuo įsimintinu vaidmeniu tikriausiai padarys mega turbo karjeros pakylimą. Visgi šią jauną ir perspektyvią aktorę pastebėjau prieš penkerius metus, kai išvydau ją mistinėje ir netikėtame siaubo filme „Ragana“ (2015). Kas nematė, rekomenduoju. Šiame seriale ji atrodo pritrenkiamai graži. Turime dar vieną žmonėms patinkančio stereotipo paneigimą: jeigu graži, vadinasi, buka ir tuščia.

Visumoje serialas man tikrai patiko. Aš kuo puikiausiai suprantu tuos šablonus, tuos manipuliuojančius receptus, kas žavi ir geba įtaigiai perteikti tiek charakterį, tiek sustiprintai pagerinti įdomią biografiją, kad ji taptų žiūrima preke. Apie neįmanomus politizuotus ir seksualiai pagardintus žygius už savo gabumų realizavimo galimybę. Argi ne to mes visi ir norime savo gyvenime? Turėti kokią nors veiklą, darbą, kuriame būtume pripažinti geriausi ir profesionaliausi? Kai žiūrime tokius serialus, manding, atrodo, kad tai išties įmanoma, tik reikia pasistengti ir šiek tiek atsidurti tinkamoje vietoje ir tinkamu laiku.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Tamsūs vandenys" / "Dark Waters"

 Sveiki, skaitytojai,

 

Šį filmą išsirinkau atsitiktinai, nors visada labai įtariai žiūriu į labai gerai parengtas amerikietiškas istorijas, kurio „atskleidžia dar vieną sensacingą istoriją“, nes įtariu, kad bus brukamas dar vienas gerai įvyniotas konspiracinis siurprizas apie tai, kokia šauni ir herojiška yra JAV ir kokie ten „faini ir teisingi“ žmonės gyvena. Tokie biografiniai ir istoriniai tiesos ir melo atskleidimo filmai itin pastaruoju metu populiarūs „Oskarų“ laureatų karuselėje, bet, kaip ten sakoma: kas nerizikuoja, tas negeria šampano. Visgi filmas „Tamsūs vandenys“ (angl. Dark Waters) (2019) man labai šįkart skaudžiai surezonavo su realybe, kurią bandoma kaip nors pateikti kaip tiesą įvairiose internetinėse platformose. Dažniausiai tos platformos suvokiamas kaip konspiracinių ir propagandinio melo skleidėjų oazėmis, nes tokius juo „nupiešia“ BBC ir didžioji pasaulio žiniasklaida.

 

Visgi kartais pavyksta vienam kitam šviesos žiburiui praslysti. Ir tai yra Rob Bilott gyvenimo istorija, kuri prasideda 1998 metais, kai jis, būdamas advokatu, apsilanko mamos vietos fermerio ūkyje, kuriame nugaišta 190 karvių dėl į gamtą išliejamų nuodingų fabriko nuotekų. Galiausiai viskas baigiasi tuo, kad advokatas imasi atstovauti pačiai visuomenei ir paduoda vieną didžiausią Ohajo valstijos įmonę už ne tik taršą, bet planetos žmonių nuodijimą. Manoma, kad šioji siaubingo masto nuodijimo katastrofa palietė beveik visą žmonijos populiaciją, kuriai prieinama chemijos ir buitinė pramonė. Teflonas – vienas nuodingiausių šios pramonės produktų, kuriuo sukuriami atsparūs paviršiai, tačiau jie patekę į žmogaus organizmą sukelia masinius apsigimimus, vėžinius susirgimus, elgsenos pakitimus. Filme panaudota daugybė iš beveik dvejus dešimtmečius besitęsiančių bylų medžiaga – statistika, mirtys, ištirti skrodimai, 60 tūkstančių vietos žmonių kraujo mėginiai ir t. t. Žiaurus ir ilgas žmogaus, aukojančio savo asmeninį laiką, pasiaukojimas.

 

Norėčiau tęsti šio filmo temas paraštėse, plėtoti jo taikomą šabloną kitose mums menkai žinomose bylose, kad žmonės atsipeikėtų ir nebūtų patiklūs. Skaudžiausia filme tikriausiai yra tas faktas, kad už to sunkiai atsidavusio žmogaus, tikrojo herojaus kančios ir abejonių, išsekimo, esti kieta kaip uola sistema, kuri leidžia verslo magnatams formuoti visuotinai melą kaip tiesą. Iš esmės tai tik smaigalys, o kiek tokių „tiesų“ mums įbrukta per vadovėlius ir mokslinius tyrimus, kurių vidutinis gyventojas nei patikrins, nei ištirs, todėl esame plaukiojanti pilkoji formuojamoji masė, amžinos aukos. „Tamsūs vandenys“ šiuo atveju tampa puikiu indikatoriumi, kuris sako, kad ir nereikia pasitikėti produktais, nereikia didžiulių kampanijų, mokslininkų, kurių niekada nei gyvų, nei mirusių nesame matę, tyrimais. Statistika iš esmės yra šlamštas, jeigu nematei, kas ir kaip ją sudarė, šis filmas parodo ir biurokratijos sraigtus, kurie niekada beveik nebūna palankūs masiniam patikliam vartotojui. Žiūrėdamas prisiminiau šokiruojantį TV serialą „Apkaltintas žmogžudyste“ (kas nematė, labai rekomenduoju), kad pajustumėte, kokioje dirbtinos tiesos iliuzijoje mes gyvename.

 

Paties filmo sąranga įtaigi, juk kūrė Todd Haynes, tokių filmų kaip „Toli nuo Rojaus“, „Kerol“, „Manęs čia nėra“ režisierius. Atmosfera, aktoriai – viskas puiku, nors tiesa, pati bylos gestikuliacija man primena kažkokį įprastą įvykių šabloną, kuriame detektyvas slampinėja palei apleistus fabrikus, renka informaciją ir galiausiai susiduria su tiesa. Taip, filmo siužetinė linija atpažįstama iš kitų „Oskarams“ nominuotų filmų braižo aruodo, tačiau nepaslėpsi fakto, kad filmas visgi, atmetus tą faktą, kad regime vaidybinį variantą, visgi lengvai šokiruoja.

 

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 73/100

IMDb: 7.6

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Pokerio princesė" / "Molly's Game"

Sveiki,

Pasiilgstu amerikietiškai gero sukalto biografinio kino, nuo kurio, tiesą sakant, paskutiniuosius metus buvau labai pavargęs. Po itin politizuotų „Valstybės paslaptis“, „Viso pasaulio pinigai“ ir kitų juostų, kurie atstovauja vienam ir tam pačiam „Oskarų“ nominacijų klanui, bėgau nuo šio perteklinio kino į europietišką kiną arba jau visišką holivudinę banalybę, todėl vakar nustebau, kai patyriau gana didelį malonumą vėlei žiūrėdamas panašaus masto juostą „Pokerio princesė“ (angl. Molly‘s Game) (2017), kurioje pasakojama biografinė realiai egzistuojančios azartinių žaidimų vunderkindės organizatorės gyvenimo istorija.

Nežinau, kiek galima tikėti šia istorija kaip labai įkvepiančia ir pamokančia, o tuo labiau kaip realią istoriją, nes tarp tų visų siužetinių vingių, man atrodo, kad pagrindinė realioji veikėja gyvenime turėjo patirti tikrą pragarą – bemiegės narkotikų ir įtampos paveiktos naktys, o štai aktorė Jessica Chastain atrodo tiesiog pritrenkiamai spindinti, tarytum lėlė, todėl tą aferistinį seksualumą, kokį mėgsta paskutiniu metu amerikietiški filmai, kažin, ar realiame gyvenime buvo taip lengva spinduliuoti... Visgi filmas sukaltas išties puikiai. Pradedant nuo J. Chastain, kuri, manau, sukūrė vieną geriausių savo vaidmenų karjeroje, baigiant tais smagiais, neįtikėtinais biografiniais štrichais, kurie lyg komikso pasaulyje atskleidžia mums iliuziją, jog galime regėti (ne)legalius turtuolių lošimus, kuriems vienintelis smagumas tiesiog būti tarp žmonių arba sugriauti kitų žmonių likimus.

Be aštrių ir kriminalinio prieskonio šleifą velkančios istorijos, daug įdomiau audrina pagrindinės veikėjos charakterio savybės, kurios stiprios kaip Molotovo kokteilis, sproginėja ir žaižaruoja šiaip jau nelabai moteriškomis savybėmis kaip ambicingumas, fizinė ištvermė, protinis apsukrumas. Jos komplikuoti santykiai su tėvu ir nutraukta sportinė Olimpinė karjera rodo pačią šios istorijos esmę – praradę vieną tikslą, neturėtume ištižti ir palūžti, o susikurti kitą terpę ir atrasti dar neatrastas gyvenimo galimybes realizacijai. Tik, žinoma, nereikia elgtis taip neadekvačiai ir neperžengti įstatymų, kaip tai padarė Molė, sako filmo potekstės. Nors moralas gan paprastas, tačiau nepaisant tamsiųjų Molės gyvenimo niuansų, ji iš šūdų duobės išplaukia (bent jau filme) kaip tikra didvyrė, kuria nori nenori vis tiek lieki abstulbintas ir sužavėtas, todėl šio filmo paveikumas išties veikiantis, o moters gyvenimo vingiai gali jautresniam žiūrovui dar ne kartą suktis galvoje prieš užmiegant darganą rugsėjo pabaigos naktį.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 71/100

IMDb:7.5

Jūsų Maištinga Siela    

Filmas: "Raudonasis žvirblis" / "Red Sparrow"

Sveiki, skaitytojai,

Galvoju, kiek daug pastangų, darbo ir profesionalumo reikia įdėti, kad būtų sukurtas toks filmas kaip „Raudonasis žvirblis“ (angl. Red Sparrow) (2018). „Bado žaidynių“ režisierius pasikviečia vėl savo mūzą Jennifer Lawrence ir kuria filmą apie šiuolaikinę rusų ir amerikiečių šnipinėjimo mokyklą. Visgi filmas nors ir itin profesionalus, jis nemažai gavo kritikos...

Beveik pustrečios valandos juosta truputėli prailgsta ir nežinia, kas joje yra negerai. Lyg ir efektingai pasakojama žlugusios balerinos ir tapusios rusų šnipe istorija, ar ta rusiška nacionalistinė mokykla, primenanti Stalino epochą, ar dar kažkas... Vienareikšmiškai galiu pasakyti, kad tiesiog šioji Džeimsą Bondą primenanti istorija apie į pogrindį nugrimzdusį Šaltąjį karą pernelyg kine išsikvėpusi. Na, kiek tokių panašių juostų jau matėme? Vien su aktore Angelina Jolie galima suskaičiuoti kelis – seksuali rusų agentė spardo vyrukams šiknas. Visgi yra vienas momentas, kuris jaudina t. y. pagrindinės veikėjos užsispyrimas, emocinis lūžis ir apsisprendimas būti stumdoma šachmatų figūra ir jos santykiai su dėde, kankinimai... Tačiau pati detektyvinė-kriminalinė, kitaip sakant, misija Vakarų pasaulyje atrodo nepasiteisinusi istorija ir pernelyg lėkšta. Tiesą sakant, nebuvo dėl ko jaudintis, netgi taip ir neaišku, ką ji turėjo iki galo įvykdyti, bet gal ir gerai, kad ne viskas sukramtyta žiūrovui?

Žinoma, J. Lawrence yra aukšto pilotažo aktorė ir šis režisierius ją be galo mėgsta ir ja naudojasi. Neturiu priekaištų tai visai prabangai ir dinamikai, kurią režisierius sukūrė šiame filme, tačiau pati istorija kiek lėkštoka, jau daugiau ar mažiau kine narstyta įvairiais rakursais ir, tiesą sakant, pabodusi – o šitiek pinigų sukišta! Norėtųsi, kad Holivudas investuotų į kur kas ambicingesnius projektus su originaliomis idėjomis. Po to besidomėdamas filmu, visgi aptikau, kad jame švysteli ir lietuvių kilmės aktorė Ingeborga Dapkūnaitė, tačiau nors mirk, jos niekur neprisimenu... Tokiam filmui reikia nusiteikti, jis ilgas, vizualus, patogus tiems, kurie atpažįsta Holivudinį kalbėjimą, tačiau originalumo nesitikėkite.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 53/100

IMDb:6.6

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Šventojo elnio nužudymas" / "The Killing of a Scared Deer"

Sveiki,

Graikų režisierius Yorgos Lanthimos ne kartą nustebinęs savo filmuose vaizduojamomis perversijomis ir aštriai tarsi utopiškai vaizduojamais socialiniais nukrypimais „Iltinis dantis“ (2009), „Omaras“ (2015). Panašią provokuojančią poziciją jis pateikia ir naujausiame savo darbe „Šventojo elnio nužudymas“ (angl. The Killing of a Sacred Deer) (2017), pasikviesdamas iš „Omaro“ filmo jau „prisijaukintą“ aktorių Colin Farrell bei mano didžiausiai nuostabai dramų divą Nicole Kidman.

Tai jau trečiasis mano matytas šio režisieriaus darbas ir galiu pasakyti, kad jis itin įdomus ir savitas. „Šventojo elnio nužudymas“ iš esmės didelių lūkesčių filmas, bet lyginant su kitais jo darbais, kad ir koks jis atrodytų provokatyvus, man asmeniškai tikriausiai mažiausiai patikęs jo darbas. Biblijinių siaubų ir išbandymų pritvinkęs pasakojimas panašus iš esmės kaip ir siaubo trileris „Pjūklas“, nes principas gi toks pat – nori išsigelbėti, tenka paaukoti didžiausią kainą. Ši atpirkimo istorija nuo „Pjūklo“ skiriasi daugiausia simboliais ir pasakojimo maniera, kurios neturi joks kitas režisierius – mistifikuota alegorija, nutolusi nuo racionalios gyvenimo logikos, todėl jo filmai (įskaitant ir šį) atrodo truputį netikri, teatriniai, skirti žiūrovo emocijoms išprovokuoti. Tai Lars von Triero kino efektas ir tokius aš be galo mėgstu.

Aktorių kolektyvas išties puikus, bet šįkart daugiausia liaupsių skirčiau jauniausiam aktoriui Barry Keoghan, kuris toli gražu ne Holivudinis saldainiukas, bet savo išvaizda taip tiko keistam pranašiškai demoniškam, netgi su sutrikimu atrodančiam veikėjui, kad nebelieka abejonių, kad tai puikus aktorius ir puikus vaidmuo.

Grįžtant prie filmo koncepcijos. Filmas iš esmės geras ir nors didžiąją dalį visgi norėjosi dar didesnio aštrumo nei lengvos abejonių mistikos, man asmeniškai daug ką atperka labiausiai šokiruojanti finalinė kulminacinė scena, kada šeimos galva ima šaudyti į šeimos narius ir renkasi atsitiktinumą. Kaip pasirinkti, kai širdis neleidžia pasirinkti? Tada kliaujamasi likimo logika ir tai yra priešingas kelias nei, tarkime, Meryl Streep veikėja Sofija filme „Sofijos pasirinkimas“, kada naciai liepia pasirinkti vieną vaiką sušaudyti, kad išliktų nors vienas gyvas.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 73/100

IMDb:7.1

Jūsų Maištinga Siela