Filmas: "Užmarštis" / "Falling"

 

Sveiki,

 

Aktorius Viggo Mortensen į kino istoriją įėjo ne vien tik įsimintinu pasirodymu „Žiedų valdovas“ filmų serijoje, bet ir kitais ryškiais vaidmenimis kine, tačiau mažiau kas žino, kas šis garsus aktorius taip pat yra išbandęs ir režisieriaus krėslą. Jo paties parašytas scenarijus ir pastatymas „Užmarštis“ (angl. Falling) (2020) mane kažkaip pralenkė ir nepamačiau, jog filmas toks egzistuoja, gal būčiau anuomet ir anksčiau pažiūrėjęs. Bet, kaip sakoma, geriau dabar, negu niekada.

 

Filmas su šiokiu tokiu LGBT indeksu, nors filme tai ir nėra vaizduojamos istorijos pagrindinis dėmuo. Pagrindinis istorijos veikėjas – savo gyvenimą su partneriu susikūręs pilotas Džonas. Džonas ir Erikas augina mažametę dukrelę ir, atrodo, kad istorija galėtų pasakoti apie jų įprastą kasdienybę, bet iš esmės taip nėra. Džonas į savo namus parsiveža Alzheimeriu pradėjusį sirgti tėvą Vilį, kuris nuolat praradinėja atmintį, todėl dažnai sutrinka, tampa ūmus ir net šiek tiek agresyvus. Netrukus žiūrovas sužino, kad iš tikrųjų Džono tėvas iš tikrųjų visą gyvenimą buvo šiukštus kietakaktis, bandęs įvesti savo šeimai patriarchalinės diktatūros principą, kad jį mylėtų ir gerbtų, nes kadaise pats smurtu buvo augintas ir auklėtas Džono prosenelio. Filmas atskleidžia fragmentinius Džno patyrimus iš vaikystės ir paauglystės, kada kentė nuo tėvų skyrybų ir tėvo užgaulių, įsakinėjimų, smurto ir diktatūros. Įdomu tai, kad vis prarandantis atmintį tėvas nesikeičia, jis elgiasi tais pačiais modeliais, kokiais elgėsi visą gyvenimą su sūnumi: tyčiojosi iš jo homoseksualumo, menkumo ir kartojo tas pačias įsakmias frazes, tad Džonui užduotis yra nereaguoti į tėvo nenuovokumą, tačiau skauduliai sukyla kaskart, kai jis atsiduria šalia tėvo ir teleportuoja jį į prisiminimų pasaulį...

 

Labai įdomus šįkart pasirodė aktoriaus Lance Henriksen vaidmuo, kuris sukūrė savo galias prarandančio senuko vaidmenį. Niekada gyvenime nepasakęs sūnui, kad jį myli ir nė už nieką niekada neatsiprašęs dėl savo išdidumo, jis iki gyvenimo galo nepripažįsta savo elgesio pasekmių: šeima nuo jo nusigręžė, jis yra nemylimas ir juo rūpinamasi vien tik iš bendražmogiškos pareigos, ko pats niekada gyvenime nedarė. Užmarštis kaip procesas filme veikia dvejopai: tai Džono atleidimo tėvui sąlyga ir galimybė išgyti, o pačiam tėvui susitaikyti su savo pažeidžiamumu, kurį visą laiką ignoravo. Žinoma, iš to kyla nepatogumai ir konfliktai, skatinantys veikėjus subtiliai susivokti savo šeiminėje vaidmenų situacijoje, tačiau tiek vienam, tiek kitam tai gana sudėtinga.

 

„Užmarštis“ – tai, sakyčiau, iš dalies vienos sudėtingos situacijos filmas su nemažai tėvo ir sūnaus pokalbių, iliustruotų praeities fragmentiniais etiudais. Sakyčiau, pavykusi juosta, sudėtinga santykių analizė. Labiausiai patiko kivirčai, kuriuose išryškėdavo per pyktį ir nutylėjimus tikroji veikėjų padėtis ir santykis, bet kai kada filmas priartėdavo ir pernelyg didelio aiškinimo žiūrovui, kodėl yra taip, kaip yra. Nepaisant to, filmas subalansuotas dėl gerai parašyto scenarijaus, manau, tiktų adaptuoti ir kokiam teatro spektakliui, o šį Viggo variantą, kuriame jis ne tik režisuoja, bet ir atlieka sūnaus Džono vaidmenį, gali žiūrėti rimtesnio ir gumaniškesnio kino žiūrovai, kurie mėgsta dramas su subtiliai ir paradoksaliai išreikštu humoru.

 

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 63/100

IMDb: 6.5

 

Maištinga Siela

Filmas: "Nepasirinkti keliai" / "The Roads Not Taken"

 

Sveiki,

 

Režisierė Sally Potter kažkada buvo mane nustebinusi filmu „Orlando“ (1992) su Tilda Swinton, sakyčiau, man tiko ir įtiko jos pokalbių filmas „Vakarėlis“ (2017), tad nutariau pasižiūrėti gana prieštaringai vertinamą filmą „Nepasirinkti keliai“ (angl. The Roads Not Taken) (2020), kuris ilgą laiką pralaukė mano filmų eilėje, kol prisiverčiau pažiūrėti, nes filmas neilgas, o ir norėjosi jį išgūrinti iš sąrašų.

 

Visgi skeptiški internautų komentarai ir atsiliepimai pasitvirtino pačia prasčiausia prasme. Filmą ištvėriau viso labo pusvalandį, o po to užbaigiau prasukinėdamas ir įsitikindamas, kad visgi nieko gero nei siužetiškai, nei režisūrine prasme filmas nežada. Filme pasakojama rašytojo Leo istorija, kuri susipynusi iš dviejų perspektyvų. Vienoje galimoje istorijoje jis su šviesiaplauke dukra Niujorke gyvena eilinę pamišėlio dieną, o kitoje istorijoje jis gyvena su žmona Doloresa Meksikoje ir keliauja aplankyti mirusio sūnaus kapo. Taigi, nors anotacija skelbia, kad Sally Potter nagrinėja savo amžiną feministinę temą t. y. vyro ir moters santykius, visgi neapleido jausmas, kad režisierė troško naujos įmantrios mindfuck pasakojimo formos. Žinote, Potter toli gražu nėra Nolanas ir biudžetas toli gražu nėra guminis, tad šioji pasirinkta vyro sumaišties forma absoliučiai neįtikino.

 

Graudu buvo žiūrėti tiek į nuostabius aktorius (Javier Bardem, Elle Fanning, Salma Hayek, Laura Linney), kurie darė, ką galėjo, tačiau filmo padrika ir nusibodusi forma neprilygo nei „Pasiklydę vertime“, nei „Desperado“ jungtims, net nepajutau tarpkultūrinių sąsajų, ką galbūt režisierė norėjo akcentuoti veikėjo dvikalbyste ir pan. Filmas kaip vienos dienos dėlionė, kelionė po Niujorką ir į Meksikos kapines – labai pretenzinga, tačiau labai paviršutiniška, neįdomu, padrika ir, sakyčiau, istorija nesiekia nei gelmės, nei analizės. Akivaizdu, kad skirtingu metu nufilmuotos scenos suklijuotos kaip poetiniai perėjimai, aplipinti įvairiais asociatyviais simboliais bei pasikartojimais (panašiai bandoma kaip filme „Valandos“), tačiau pagrindinio veikėjo sutrikimas ir erzina, ir nieko iš esmės nepasako. Sakyčiau, vienas silpniausių filmų, kokį teko matyti pastaruoju metu.

 

Mano įvertinimas: 2/10

Kritikų vidurkis: 42/100

IMDb: 5.2

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Genijus" / "Genius"

Sveiki,

Labai mėgstu biografines juostas apie rašytojus, tad šįkart pasirinkau nekukliu pavadinimu filmą „Genijus“ (angl. Genius) (2016), kuris pasakoja apie rašytojo Thomas Wolfe (1900-1938) karjeros pradžią, šlovę ir pabaigą. Lietuviškai mes turime jo bene garsiausią debiutinį kūrinį „Žvelk, Angele, į savo būstą“.

Taigi istorija pasakoja apie T. Wolfe, kurį suvaidina visų numylėtinis Jude Law. Kaip ir dažniausiai būna, arba žymūs rašytojai prislėgti flegmantikai, arba dideli ir ambicingi cholerikai. Toks cholerikas buvo T. Wolfe nuo pat savo karjeros pradžios. Iš vienos pusės galima sakyti, kad filme jo biogafijos pateiktis spalvinga: čia galima smerkti rašytoją už šeimos santykių žlugdymą vardan ambicijų, čia iškart pateisinti, kad vardan geros knygos galima viską. Tokius dvilypius žiūros taškus ypač mėgsta biografinės juostos, kurios randa kirmgraužas, kaip pavaizduoti kuo įvairiau asmenybę. Kad ir kaip bebūtų gaila lėtapėdžio redaktoriaus, kurį suvaidino Colin Firth ir kaip bebūtų gaila Wolfe žmonos, kurią suvaidino Nicole Kidman, visgi filmas šiandien žiūrisi kiek nevykusiai.

Visų pirma scenos smarkiai manieriengai ir teatrališkai stilizuotos, pritaikytos reginiui ir masiniam žiūrovui, todėl filmas dvokia kaip naftalinas pernelyg dideliu noru papasakoti edukacinį pasakojimą, kad būtų neužmirštas šis didis rašytojas, stovėjęs šalia Skoto Fidžeraldo ir Ernesto Heminvėjaus. Tiesą sakant, jie irgi švysteli keliose scenose. Filmas atmosferinis ir kostiuminis, viskas ekranizuota be išskirtinio režisūrinio braižo, tarsi Holivudui paliepus, mums panorėjus, sukalkite mums filmą apie Thomą Wolfe. Ir tai jaučiasi: sukišti pinigai, ilgai ir taisyklingai pagal šabloną dėliojamos scenos, aktorių teatrinis meistriškumas trykšta ir ko gi norėti iš šios istorijos? Nebent vieno – tikrumo. Visa kita – imitacija, gražiai suregztas eilėraštis, kuris jaudina savo romantine poetika, tačiau paties autoriaus gyvenimo čia nerasite, kaip, beje, ir daugelyje, holivudiškai angažuotų biografinių filmų.

Juostos neapkaltinsi ir bedvasiškumu, ji yra, tik ji režisūriškai šabloniška, nuspėjama, tvarkinga, teatralizuota scena, kad ir toji scena, kai pagrindinis personažas redaguoja traukinių stotyje savo rankraštį ir bėga paskui traukinį, pro kurio langą kyšo redaktoriaus galva: jis kone deklamuoja lyg beprotis, foną „paspalvina“ vis garsėjanti orkestrinė muzika ir... Velniai rautų, kaip gražu, bet visa tai blizgi butaforija, taip niekada nebuvo.

Taigi nutolus nuo laikmečio dvasios, realumo ir pasinėrus tik į kostiumų sintetiką mes iš „Genijaus“ ir gauname tik sintetinę estetiką, biografinius faktus, įvilktus į žiūrovui patogius rūbus.

Mano įvertinimas: 5.5/10

Kritikų vidurkis: 56/100

IMDb: 6.5

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Trumeno šou" / "The Truman Show"

Sveiki, skaitytojai, 

Kažkaip vis pro akis praleisdavau filmą „Trumeno šou“ (angl. The Truman Show) (1998), kuris tapo vienu geriausiu šiaip jau kaip komiką vertinamam aktoriui Jim Carrey vaidmenų karjeroje – bent jau taip būtų galima sakyti prieš žiūrint filmą, tačiau iš esmės turinyje aktorius atrodo tarsi eilinėse savo rogėse ir atlieka tuo pačiu nuspėjamu komikiniu braižu savo vaidmenį. Visgi aktorius yra sukūręs kur kars universalesnių vaidmenų, pvz., filme „23“, tačiau „Trumeno šou“ nuo to prastesnis tikrai netampa.

Filmas iškart panardina į falšyvinės tikrovės sapną – sekamas žmogaus gyvenimas kaip realybės šou jam nė nežinant, kad visą gyvenimą gyvena netikrą gyvenimą, kurį stebi visas pasaulis... Tiesą sakant, filmas kiek priminė filmą „Malonus miestelis“ ar net tą patį „Būti Džonu Malkovičiumi“, kai fantastinės idėjos, sietinos su idiliniu 5 dešimtmečio amerikiečių šeimos gyvenimu. Iš esmės filmo stipriausioji jėga – fantastiniais romano motyvais sukurta alternatyvi tikrovė, kuri kritikuoja žmonių užsisėdėjimą prie TV, stebint banalius realybės šou – o tokių būta ir mūsų laikais, kai visa Lietuva prilipdavo prie ekrano, stebėdami kaip „Akvariume“ gyvena žmonės, pamiršdami savo tikruosius gyvenimus. 

Daug biblijinių minčių, kritikos ir ironijos galima įžvelgti kartoniniame Trumeno pasaulyje, kurio klišės neatsiejama amerikietiškojo kultūrinio gyvenimo dalis. Filmas, turintis išliekamąją vertę, gerą aktorių kolektyvą, bet svarbiausia – kritišką idėjinę plotmę, kuri verčia pasižiūrėti, kaip kartais mes patys to nesuvokdami gyvename iškreiptų veidrodžių karalystėje. 

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 90/100

IMDb: 8.1

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Naktiniai gyvuliai" / "Nocturnal Animals"

Sveiki,

Psichologinis trileris su įvairiais pasąmonės slėpiniais ir dar itin keistu pavadinimu „Naktiniai gyvuliai“ (angl. Norcturnal Animals) (2016) Tarptautinėje Venecijos kino festivalyje abejingų nepaliko – pelnė Didįjį žiūri prizą. Romano ekranizacija buvo pripažinta itin vykusi, o žymūs Holivudo aktoriai dar kartą įrodė, kad dirbdami išvien su talentingu režisieriumi gali pademonstruoti, kad ir atlikdami vaidmenis vos keliose scenose, ryškiai ir įsimintinai.

Niūri, tamsi ir kone sterili drama mažai ką paliks abejingų, nors mane asmeniškai tokie ale perdėti trileriai apie turtingus asmenis, ypač aktorės Amy Adams atlikto personažo, kurios vaikšto ant aukštakulnių, geria vyną prieš užmigdamos ir keikia visą pasaulį, nors turi viską, ko reikia, iš esmės nervina, nes visada tokie filmai atrodo tuštoki – tiesiog apie prabangą, kurios žmogui nereikia, bet iš visų jėgų stengiasi ją išlaikyti. Iš pirmo žvilgsnio, lyg filmas ir būtų apie tokią sumautą kalę karjeristę, bet iki to momento, kada ji gauna savo buvusio vaikino romaną, kuris „perskelia“ filmą į dvi dalis: vienas veiksmas vyksta turtuolės gyvenime, o kitas – romane. Nors romane nemažai smurto scenų, prievartos, keršto ir nevilties, kurią gerai perteikia visiems puikiai žinomas aktorius Jake Gyllenhaal, visgi filmas yra ne apie smurtą, bet apie moters pasirinkimą gyventi patogiai suderintą vienatvės gyvenimas, tačiau nuolatos apsėstą abejonių, ar šis pasirinkimas teisingas...

Filmas įdomios kompozicijos, gera vaidyba, įtikinamo smurto scenos ir tiesiog geras, įtaigus filmas, tačiau kažin ko sukrečiančio irgi neišvysite, ypač tie, kurie kine iš tikrųjų yra matę itin daug. Tai tiesiog geras psichologinis filmas, kurį gerai pažiūrėti kartą, bet, tiesą sakant, antrą kartą nebežiūrėčiau, nes istorija, kad ir kaip ji pateikta intriguojančiai, visgi ne ta istorija, iš kurios galima kažką sau itin daug pasisemti.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 67/100

IMDb: 7.6

Jūsų Maištinga Siela