Filmas: "Nes ji yra moteris" / "On the Basis of Sex"

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Tie, kurie nors kiek nusimano apie žmogaus teisių pažeidimus lyties diskriminacijos atžvilgiu ir kaip ilgai ir sudėtingai buvo eita prie šios lygybės visuomenėje teisiškai, manau, amerikiečių teisininkė Ruth Bader Ginsburg (1933-2020) turėtų būti gerai žinoma. Amerikoje ji tikra ikona, tačiau mums, lietuviams, dažnai ji nežinoma ir tolima, todėl nusprendžiau nors kiek susipažinti su jos gyvenimu pažiūrėjęs filmą „Nes ji yra moteris“ (angl. On the Basis of Sex) (2019).

 

Filmas mus nukelia į 1956 metus, kai jauna motina Ruth, paskatinta savo studijuojančio vyro Martino, įstoja į Harvardo universitetą, kuriame tuo metu išskirtinai mokėsi beveik vien vyrai ir moterų buvo tik keletą. Tiesą sakant, joms net nebuvo atskirų tualetų. Pagrindinė veikėja Ruth Ginsburg – neįtikėtinai sumani, iškalbi ir įžvalgi moteris netrukus diskriminuojančioje dėstytojų ir vyrų studentų aplinkoje tampa geriausia studente, tačiau į ją niekas rimtai nežiūri, nes ji yra moteris. Galiausiai Kolumbijos universitete užbaigusi studijas bando įsidarbinti advokate, tačiau jos nepriima, nes ji yra... moteris. Taigi žiūrovas regi, kaip perspektyvi ir sąžininga bei visuomenei reikalinga specialistė tyliai nugesinama ir atstumiama vyrų pasaulyje, kuriame moters vieta stereotipiškai apibrėžta pagal to laikmečio standartus: auginti vaikus, gaminti valgį, tenkinti vyrą ir būti dėkingai už tai, kad jai nereikia dirbti.

 

Galiausiai bėga metai, ateina Seksualinė revoliucija, karas Vietname ir Ginsburg pamažu permainų metu atsiveria visai kitos galimybės. Ji aptinka teisinę revoliuciją sukėlusią bylą, kada įstatymiškai diskriminuojamas vyras dėl to, kad yra vienišas ir slaugo savo sergančią mamą, todėl priešingai nei moteris, jis negali gauti išmokų. Ironiška, bet tai tiesa, visuomenėje ir teisėsaugoje į moterų diskriminacijos problemą buvo atsižvelgta tik tada, kai buvo laimėta moters advokatės byla dėl vyrų diskriminacijos, o ne moterų diskriminacijos. Filmas dailus ir labai nušlifuotas pagal Holivudo spalvas. Centre turime tipiškai vargstančią heroją, kuri iš esmės palūžusi, bet lemtingą minutę susikaupusi kaip koks supermenas išplėšia pergalę – tokius įpaminklintus filmus labai mėgsta masės ir nieko čia nepadarysi. Kita vertus, reikia žiūrėti šį filmą iš teisinių, socialinių, istorinių kontekstų perspektyvos ir numanyti, kad tikrovėje viskas buvo ne taip gražu ir herojiška. Jeigu ir verta žiūrėti, tai būtent dėl savišvietos, nes filme įdomiausia ne tiek pats Ginsburg sukurtas pompastiškas didvyrės fasadas, kuris ir nuspėjamas, ir holivudiškai šabloniškas, kiek XX amžiaus vidurio moteris teisinė toksiška įrėminimo padėtis ir kova dėl lygybės su vyrais. Filmas režisūrine prasme yra dekoratyvinis ir kaip reikiant salstelėjęs, bet man buvo naudingas ir įdomus.

 

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 59/100

IMDb: 7.1

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Paskutinis portretas" / "Final Portrait"

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Ką teko girdėti apie italų kilmės šveicarų moderniojo meno skulptorių, tapytoją ir grafiką Alberto Giacometti (1901-1966)? Aš, galima sakyti, nieko. Nesu moderniojo XX amžiaus meno žinovas, galėčiau išvardyti vos kelias pavardes, tarp kurių iki šiol tikrai nebūtų buvę A. Giacometti. Visgi tai vertinamas menininkas, su kuriuo galite susipažinti, bent jau iš dalies, žiūrėdami biografinę draminę komediją „Paskutinis portretas“ (angl. Final Portrait) (2017), kurį režisavo puikiai visiems žinomas kino aktorius Stanley Tucci. Filme pasirodo mano du labai mėgstami aktoriai Geoffrey Rush ir Armie Hammer, dėl kurių, žinoma, ir pasirinkau pažiūrėti šį filmą. Ir dar dėl to, kad mėgstu biografinius filmus apie rašytojus, tapytojus ir kitokius „pačiuožusius“ menininkus.

 

Istorija pasakoja apie paskutiniuosius A. Giacometti gyvenimo metus, kai šis imasi tapyti turtingo amerikiečio Džeimso portretą. Didžioji filmo dalis nufilmuota atkūrus menininko studiją. Naivuolis Džeimsas mano, kad garsus menininkas nutapys jo portretą per kelias dienas ir jis galės grįžti į savo šalį, tačiau alinantis menininko darbas pamažu sudaužo jo viltis, kadangi portretą Albertas tapo itin preciziškai kankindamas, atrodo, kad net perdėtai vilkindamas kaip kokiame „Tūkstantis ir viena naktis“ pasakojime. Sizifinis kantrybės reikalaujantis darbas Džeimsui atrodo įdomus, nors jis tik modelis, jam patinka analizuoti Alberto asmenybę, kaip jis žiūri į jį ir kankinasi, kaip lėbauja su paleistuvėmis, kaip atžagariai elgiasi su žmona ir taško pinigus tai į kairę, tai į dešinę.

 

Iš tikrųjų filmui pavyko perteikti šizofreniškų bruožų turintį paleistuvio menininko charakterį ir gyvenimo būdą. Mažose ir lokaliose vietose nufilmuota juosta atrodo hermetiška, sandari tarsi menininko drobė. Man labiausiai patiko tos akimirkos, kai Alberto sėsdavo tapyti ir kamera priartindavo pozuotojo veidą itin stambiu planu, kad net matydavosi odoje poros. Tapybos ir meno gimimo stebuklas! Juosta tapybiška, turi savo pilko ir niūraus žavesio, o aktorių duetas puikiai tapo moliu išreikšti kiek absurdiškai ir preciziškai Alberto asmenybei. Visgi paskutinysis pusvalandis kiek nuviliantis, tampa aišku, kad daugiau intrigų nebus, o vilkinamas portreto darbas yra Alberto ciniško elgesio viršūnė. Čia nebus nei homoerotikos, nei kitokios meilės, nei itin romantiškų santykių, kokių galėjote pamatyti šiemet prancūzų filme „Degančios moters portretas“, kuriame jauna tapytoja tapo jaunos moters portretą. „Paskutiniame portrete“ iš esmės viskas aišku nuo A iki Z, kad tiesiog, sakyčiau, pritrūko tik aštrumo ir intrigos. Pirmą pusvalandį jaudinęs filmas staiga tampa tiesiog tipinių menininko bruožų turinčio asmenybės pažintiniu filmu, bet tai nėra blogai!

 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 70/100

IMDb: 6.3

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Mumbajaus viešbutis" / "Hotel Mumbai"

Sveiki,

Apie šį filmą buvau nemažai girdėjęs ir daugelis sakė vien tik puikius atsiliepimus, nors paskutiniuoju metu mane sunkiai sekasi sudominti visokiais teroristinius įvykius vaizduojančiais filmais, bet... Vis tiek pažiūrėjau filmą „Mumbajaus viešbutis“ (angl. Hotel Mumbai) (2018), kuris pastatytas pagal realius įvykius, nutikusius Mumbajuje.

Tiesą sakant, pats filmas nėra nei jokia pramoga, nei ką. Jo tikslas – pastatyti platesnio masto paminklą žuvusioms to įvykio aukoms. Bent jau iš pirmo žvilgsnio taip ir atrodo, bet įsigilinus į filmo turinį, tampa aišku, kad filmą galima savaip interpretuoti kaip propagandinį t. y. vakariečių užsakytą „meno kūrinį“ toliau skaldyti religiniu pagrindu valstybes, kurio principas yra aukos ir brutalūs žudikai (gerieji ir blogieji). Ir spėkite iš trijų sykių, kas blogieji? Ogi musulmonai religiniai fanatikai. Štai tokį požiūrį į musulmonus ir turi dažnas lietuvis, kuris spokso į TV ekranus ir mato tik tai, ką pakiša vakarietiškoji „meno“ rinka. Ypač nesusivokia senesnio amžiaus žmonės, kurie duodami TV3 žinioms interviu apie tai, ką mano apie Rytų pabėgėlių priėmimą Lietuvoje, išvardija praktiškai visas šiame filme išsakytus ar veiksmai iliustruotus epitetus. Iš kitos pusės turime Švediją, kuri buvo humaniška ir priėmė nemažai pabėgėlių ir kas iš to išėjo? Daugelis sėdi ant sprando, skundžiasi, prievartauja vietos baltaodes... Sunku pamatuoti, kur melas, o kur politinė propaganda, o kur apskritai tik menas... Bet kad filmas absoliučiai politiškas, tą manau sutiks daugelis kino žiūrovų, kurie žvelgia kur kas toliau nei vien į statistiką ir nušautas aukas.

Pamiršus tą kontekstą, mano manymu, filmas išties neblogai sudurstytas kaip trileris. Čia įtampos nemąžta, ji vis tik auga palaipsniui. Iš kitos pusės, jeigu matėte nors kelis filmus apie užgrobtą laivą ar viešbutį, manau, suprantate šio filmo ritmiką ir dinamiką, kuri daugiau ar mažiau vietomis pernelyg komponuojama netikroviškai: jeigu tai „gerietis“, tai jam visada ne vietoje ir ne laiku išsikraus mobilusis, o „blogiečiui“ niekada to nenutiks; jeigu yra kūdikis, tai jis visada žviegs įtampos akimirką kaip skerdžiamas paršelis, tačiau filmo gale būtinai (dėl stebuklingų humaniškų pasiaukojimo pavyzdžių) išliks gyvas!

Tie esminiai nusaldinti ir netikroviški holivudiniai štrichai, aišku, prasimuša filme ir bado akis. Nors visame šiame chaose ir būta keletą siužetiškai netikėtų sprendimų kaip antai baltaodžio tėvo nužudymas, kuriam taip puikiai sekėsi ir atrodė, kad jam lemta tapti esminiu šios istorijos didvyriu, bet... Tai tikriausiai labai vykęs sprendimas, nes tai nustebina, išmuša iš vėžių, o visa kita... Sukonstruota pagal holivudinius veiksmo trilerio dėsnius, kuriuos iš esmės nėra nuobodu žiūrėti, tačiau kai stabteli atsiplėšti naują sūdytų siemkių pakelį, staiga topteli, kad dalyvauji ne kaip liudytojas baisaus istorinio fakto, bet kažkokiame kompiuteriniame žaidimų žudynių kambaryje, dėl ko retai suskausta širdį, nes žudymo aktas kine jau savotiškai retai kada benustebina, nes tai tampa sudedama istorijos dalimi: pasiaukojimas ir mirtis lygu išprievartauta žiūrovo reakcija – šokas. Bet šoko čia nebuvo, nors ir įtampos netrūko.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 64/100

IMDb: 7.6

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Vadink mane savo vardu" / "Call Me by Your Name"

Sveiki,

Vienas laukiamiausių paskutiniu filmų buvo italų režisieriaus Luca Guadagnino sukurta romano ekranizacija „Vadink mane savo vardu“ (angl. Call Me by Your Name) (2017), kuris pelnytai įtrauktas į pačių geriausių šiais metais pristatytų filmų topus. Anksčiau režisierius stebino mane puikiais filmais su transformacijos diva Tilda Swinton „Aš esu meilė“ (2009), „Didesni purslai“ (2015) (beje, 2018 metais mūsų laukia dar vienas šio režisieriaus ir aktorės darbas „Suspiria“).

„Vadink mane savo vardu“ – tai istorija, kuri vyksta karštojoje Italijoje, kur į atokų kaimelį atvyksta jaunas mokslininkas ir apsistoja pasiturinčio mokslininko draugo namuose. Rodos, jaunasis mokslininkas Oliveris nieko neveikia, tik deginasi prie įvairių vandens telkinių, o jį nuolat stebi ką tik iš paauglystės į jaunuolio amžių įžengęs Elijas. Netrukus filme ima kibirkščiuoti homoreotinė įtampa, kuri randasi tarp skirtingų amžiaus vyrukų, kuri netgi primena pamišėlišką aistros medžioklę „kuris kurį“...

L. Guadagnino kaip visada pasitelkia visas itališko aristokratiško gyvenimo subtilybes: gamtą, didingus namus ir tik italams būdingą bendravimo manierą, kuri svetimšaliui Oliveriui tampa egzotika. Netrunka filme rastis, rodos, nuobodžiai snobiškame siužete vidinė įtampa, kiek erotizuota, kiek alegoriškai ir simboliškai iliustruota su iš jūros ištraukta jaunu nuogo vyruko statula. Režisieriui galiausiai pavyksta iš vienos vasariškos meilės nuotykių atmosferos išgauti pamokančią gelmę ir tai toli gražu nekvepia jokia LGBT  propaganda ar noru įrodyti, kad yra ir kitokia meilė, bet viskas „slysta“ taip natūraliai, kad nekyla jokių tapatybės ar susipriešinimo disputų ir visas meilės „sunkumas“ lieka kaip vasaros nuotykis, primenantis truputį kai kuriuos senesnius F. Ozon filmus.

Labai puikiai pagrindinius vaidmenis sukuria du talentingi aktoriai Armie Hammer ir jaunasis Timothee Chalament, pastarajam šviečiasi ypač tolimas kelias į labai gerus vaidmenis, nes šitaip natūraliai ir giliai perteikti vaidmenį – ne kiekvienam duota. Daug ką filme atperka tiesiog labai nuosekli ir kruopšti režisūra, užpildanti tylia vidine veikėjų įtampa. Nežinau, man filmas labai patinka ir dėl to, kad jis „gėjiškos“ tematikos, tikriausiai daugelis lietuvių spjaus ir nežiūrės iš homofobinio principo, tačiau raginu gurmaniškesnio filmo žiūrovams neapsigauti dėl principingo bukumo ir visgi šį filmą pažiūrėti.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 93/100

IMDb: 8.5

Filmo anonsas:

Filmo aktoriai apie darbą filme laidoje „The Ellen Show“:

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Tautos gimimas" / "The Birth of Nation"

Sveiki, skaitytojai,

Jau nepamenu, kelinta mano gyvenime juosta apie juodaodžių vergystė JAV-ose ir Pilietinio karo išvakares... Gal skaičiuoti ir neverta, bet verta tiesiog prisiminti, ką duoda filmas po seanso ir kiek jis dar „gyvena“ tavo mintyse. Viena naujausių istorinių-biografinių dramų, teatre ir kine ne kartą ekranizuota „Tautos gimimas“ (angl. The Birth of Nation) (2016) pasakoja apie tuos tamsiai gūdžius laikus, kai medvilės plantacijos laukuose nugaras lenkdavo vergai.

Filme pasakojama realiai sukilimą vygdžiusio juodaodžio pamokslininko gyvenimo istorija. Tiesą sakant, filmas žiūrovų kiek sutiktas per abejingai – gal lygino su literatūriniu kūriniu ar kitais pastatymais, nežinau, tačiau filmas manęs abejingo nepaliko. Šioje tragedijoje daug kas sukelia „nepatogumo“ – psichologinis ir fizinis smurtas, žmonių socialinė padėtis, baisi santvarka, griūvantis žmogaus gyvenimas... Tiesa, filmo raiškos ir režisūrinė „mandrystė“ nėra nauja ir kažin kokių inovacijų čia vargu, ar pastebėsite, nes viskas daugiau ar mažiau perteikta populiariojo kino maniera, bet šiai istorijai, mano galva, labai tiko, nes filmas išėjo universalus: veikia kaip naratyvinė jaudinanti istorija ir kartu kaip edukacinė šviesa.

Akivaizdu, kad režisieriui Nate Parker ši istorinė medžiaga buvo itin svarbi, nes jis ryžosi dar ir atlikti pagrindinį vaidmenį. Filmas kelia „gerai atidirbto“ darbo įspūdį. Net nežinau, po kelerių nevykusių filmų seanso, matyt, suskystėjau, nes „Tautos gimimas“ pasirodė netgi nuodėmės verta razina, kurioje net nesinori ieškoti priekabių, nes visumoje viskas man patiko.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 69/100

IMDb: 6.3

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Naktiniai gyvuliai" / "Nocturnal Animals"

Sveiki,

Psichologinis trileris su įvairiais pasąmonės slėpiniais ir dar itin keistu pavadinimu „Naktiniai gyvuliai“ (angl. Norcturnal Animals) (2016) Tarptautinėje Venecijos kino festivalyje abejingų nepaliko – pelnė Didįjį žiūri prizą. Romano ekranizacija buvo pripažinta itin vykusi, o žymūs Holivudo aktoriai dar kartą įrodė, kad dirbdami išvien su talentingu režisieriumi gali pademonstruoti, kad ir atlikdami vaidmenis vos keliose scenose, ryškiai ir įsimintinai.

Niūri, tamsi ir kone sterili drama mažai ką paliks abejingų, nors mane asmeniškai tokie ale perdėti trileriai apie turtingus asmenis, ypač aktorės Amy Adams atlikto personažo, kurios vaikšto ant aukštakulnių, geria vyną prieš užmigdamos ir keikia visą pasaulį, nors turi viską, ko reikia, iš esmės nervina, nes visada tokie filmai atrodo tuštoki – tiesiog apie prabangą, kurios žmogui nereikia, bet iš visų jėgų stengiasi ją išlaikyti. Iš pirmo žvilgsnio, lyg filmas ir būtų apie tokią sumautą kalę karjeristę, bet iki to momento, kada ji gauna savo buvusio vaikino romaną, kuris „perskelia“ filmą į dvi dalis: vienas veiksmas vyksta turtuolės gyvenime, o kitas – romane. Nors romane nemažai smurto scenų, prievartos, keršto ir nevilties, kurią gerai perteikia visiems puikiai žinomas aktorius Jake Gyllenhaal, visgi filmas yra ne apie smurtą, bet apie moters pasirinkimą gyventi patogiai suderintą vienatvės gyvenimas, tačiau nuolatos apsėstą abejonių, ar šis pasirinkimas teisingas...

Filmas įdomios kompozicijos, gera vaidyba, įtikinamo smurto scenos ir tiesiog geras, įtaigus filmas, tačiau kažin ko sukrečiančio irgi neišvysite, ypač tie, kurie kine iš tikrųjų yra matę itin daug. Tai tiesiog geras psichologinis filmas, kurį gerai pažiūrėti kartą, bet, tiesą sakant, antrą kartą nebežiūrėčiau, nes istorija, kad ir kaip ji pateikta intriguojančiai, visgi ne ta istorija, iš kurios galima kažką sau itin daug pasisemti.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 67/100

IMDb: 7.6

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Šnipas iš U.N.C.L.E" / "The Man from U.N.C.L.E"

Sveiki, skaitytojai,

Paskutiniu metu kaip koks kino paradas užgimė mada prikelti Džeimsą Bondą, o su juo lyg ištisos silkės nusidriekė pačių įvairiausių filmų apie šnipus – komedijų, rimtų, pusiau rimtų, romantinių, susukančių smegenis. Deja, tai nėra mano mėgstamas žanras ir retas šnipų-detektyvų žaidimėlis mane sudomina, panašiai galima pasakyti apie neseniai matytą „Šnipas iš U.N.C.L.E.“ (angl. The Man from U.N.C.L.E) (2015), kurį, kaip ir daugelį komerciškai brukamų filmų, nusprendžiau pažiūrėti dėl aktorių.

„Vagišiai“ ir „Lok, stok arba šauk“ bei „Šerloko Holmso“ garsus britų režisierius Guy Ritchie tikriausiai daug kam patinka dėl savo mokėjimo gana įtikinamai pataikauti žiūrovams. Režisierius mėgsta gana aštriai „užsuktus“ siužetus, kur vyrauja detektyvinės istorijos, kur vikrumo, sukčiavimo ir miklumo iš veikėjų reikia daug, o vidutiniam žiūrovui juk to ir reikia – miklios ir atseit įtikinamos pramogos. Visgi filmas nepatiko tiek, kiek tikėjausi, bet jame yra ir daug gerų dalykų. Visų pirma, žinoma, garsūs ir patrauklūs aktoriai. Jau vien ką reiškia „Žmogaus iš plieno“ aktoriaus Henry Cavill būvimas kadre – elegancija, klasikinis įvaizdis, sulaižytas mirtino grožio brunetas. Šarmu trykštantis Armie Hammer, ryškiai paskutiniu metu spindinti Alicia Vikander – patrauklių fiziškai aktorių trioletas sukasi tarp pavojų ir iš esmės prikelia klasikinį šnipų kino elementus – dešimtmečiai, iki grabo įsiėdusi Šaltojo karo atmosfera, tačiau būtent šis rusų ir vakarų karas ir davė šnipų filmus. Puikūs kostiumai, laikmetis, gražiai nufilmuota.

Nesu patenkintas tik vienu – siužetu. Praktiškai lyg ir viskas gerai padaryta, tačiau istorija smarkiai nuspėjama, inovacijų menkai aptinkama ir apskritai filmas prikelti iš kapo šnipų tematikos dvasią, tačiau kam? Kodėl? Prikelti nereikia, nes tas kas sena, vis atsiniaujančiai kyla ir ne visada turinio prasme patenkina intelektualesnį žiūrovą. Vizualumo ir šmaikštumo tarp kulkų netrūksta, tačiau filmas gana vidutiniškas ir istorijos struktūra gana lengvai atpažįstama, lyg nuorašas iš asmeninės receptų knygos.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 56/100

IMDb: 7.3

Jūsų Maištinga Siela