Filmas: "Tiesos diena" / "Disclosure Day"

 

Sveiki!
 
Pagaliau grįžta filmai apie ateivius, su kuriais užaugo ne viena karta! O dar tokią istoriją imasi režisuoti ne kas kitas, o pats Steven Spielberg, kuris savo įspūdingoje sukurtų kino kraityje turi taip pat ne vieną istoriją šia tema. Mums labiausiai vertinamas už nepranoktą „Šindlerio sąrašą“ bei nostalgišką ir jautrų „Dirbtinis intelektas“. Tai vienas iš tų Holivudo kūrėjų, kurie įsirašė į didžiąją kino istoriją. Naujausias režisieriaus darbas „Tiesos diena“ (angl. Disclosure Day) (2026) leidžia vėl dirstelėti į tą istorinį alternatyvinį momentą, kai žmonijai pranešama, kad ji niekada šioje Visatoje nebuvo vieniša...
 
Žinote, kodėl man patiko „Tiesos diena“? Nes režisierius išlaiko istorijos vadžias neskubindamas žiūrovo, palikdamas erdvės galimoms nesudėtingoms interpretacijoms. Šioje istorijoje iš pradžių skaidomos dvi, atrodo, tik iš pirmo žvilgsnio nesusijusios istorijos: orų pranešėjos Margaret Fairchild (aktorė Emily Blunt), kuri staiga pradeda kalbėti įvairiomis pasaulio kalbomis, ir kita istorija – Daniel Kellner (aktorius Josh O'Connor) informacijos nutekinimo trileris su Noah Scanlon (aktorius Colin Firth). Galiausiai šiems veikėjams pavyksta susitikti ir vienaip ar kitaip pranešti žmonijai apie ateivių egzistavimą. Scenarijus fokusuojasi apie slaptuosius įrašus dar nuo penktojo dešimtmečio atskleidimo visuomenei. Filmas bando kelti klausimą, ar žmonija yra pasiruošusi priimti naują savo evoliucijos istoriją ir suvokimo lygį, perrašyti viską, kas buvo iki tol žinoma. Kaip vienas svarbiausių dalykų yra akcentuojamas religinis aspektas, t. y. vertybinė žmonijos pozicija gyvūnijos ir gamtos atžvilgiu. Pagal krikščioniškąją Bibliją Dievas patikėjo žmogų valdyti Žemę ir viską, kas esti joje gyva, vadinasi, būti Žemės viešpačiais, o naujos Visatoje gyvybės pripažinimas suardo šį hierarchinį tikėjimą ir apskritai griauna religijos suformuotą žmogaus vaidmenį Žemėje. Tačiau šioji tema negvildenama filosofiniu ar kokiu nors itin sudėtingu aspektu (nors galėtų, tad ir filmas galbūt būtų buvęs kur kas įdomesnis ir „gilesnis“).
 
Vienas gražiausių filmų momentų (bent jau man) buvo veikėjos Džeinės skambutis vienuolei, kuri aiškiai pasakė veikėjai, kad šioji yra suabejojusi žmonijos potencialu, o ne pačiu Dievu. Mes vis dar labai žiūrime apokaliptiškai į svetimos civilizacijos gyvavimo apraiškas, nors esame jau seniai, man regis, atsparūs. Mes labai greitai adaptuojamės kintančioje tikrovėje ir „Tiesos diena“ lyg ir bando sukurti optimistišką šios šokiruojančios žinios perspektyvą. Internetinėje platybėje filmas jau sulaukė vadinamųjų konspiracinių teorijų, kad galbūt šis filmas neatsitiktinis ir jis iš tikrųjų netolimoje ateityje mums ruošia netikėtą žinią, juolab kad pats D. Trumpas yra užsiminęs apie galimybę paviešinti slaptas bylas apie nežemiškos kilmės egzistavimą.
 
Grįžtant prie paties filmo „Tiesos diena“, man jis pasirodė sukaltas pagal Holivudo registrą. Nors siužetas intriguoja, bet vietomis atpažįstami tam tikri Spielbergo holivudiniai štampai, pvz., scena prie traukinio yra įprastinė trileriui būdinga įtampos bėgu-gelbėju-išgelbėju nuo blogiukų scena. Klišinė gerųjų ir blogųjų veikėjų rokiruotės schema akivaizdi ir nuspėjama. Iš tikrųjų šio filmo kritikai yra teisūs sakydami, kad pristigo kažko originalesnio ir įdomesnio šiame filme. Susikvietęs tikrą aktorių žvaigždyną filmas išliko stabiliai saugus kaip kokybiškas Holivudo produktas, o ne įdomus filosofinis ar eksperimentinis režisūros pavyzdys, pranokstantis laikmetį. Sakyčiau, „Tiesos diena“ išlaiko tiesiog gerą pramoginį holivudinį braižą, leidžia vėl pasvajoti apie galimą tikrovės pokytį, tačiau nenutolsta nuo klasikinių probleminių naratyvų su įprastais siužetiniais sprendimais. Filmas galėjo būti kur kas įdomesnis, tačiau išėjo toks, koks išėjo.
 
Mano įvertinimas: 7.5/10
Kritikų vidurkis: 74/100
IMDb:6.4

 
Maištinga Siela

Filmas: "Tautos gimimas" / "The Birth of Nation"

Sveiki, skaitytojai,

Jau nepamenu, kelinta mano gyvenime juosta apie juodaodžių vergystė JAV-ose ir Pilietinio karo išvakares... Gal skaičiuoti ir neverta, bet verta tiesiog prisiminti, ką duoda filmas po seanso ir kiek jis dar „gyvena“ tavo mintyse. Viena naujausių istorinių-biografinių dramų, teatre ir kine ne kartą ekranizuota „Tautos gimimas“ (angl. The Birth of Nation) (2016) pasakoja apie tuos tamsiai gūdžius laikus, kai medvilės plantacijos laukuose nugaras lenkdavo vergai.

Filme pasakojama realiai sukilimą vygdžiusio juodaodžio pamokslininko gyvenimo istorija. Tiesą sakant, filmas žiūrovų kiek sutiktas per abejingai – gal lygino su literatūriniu kūriniu ar kitais pastatymais, nežinau, tačiau filmas manęs abejingo nepaliko. Šioje tragedijoje daug kas sukelia „nepatogumo“ – psichologinis ir fizinis smurtas, žmonių socialinė padėtis, baisi santvarka, griūvantis žmogaus gyvenimas... Tiesa, filmo raiškos ir režisūrinė „mandrystė“ nėra nauja ir kažin kokių inovacijų čia vargu, ar pastebėsite, nes viskas daugiau ar mažiau perteikta populiariojo kino maniera, bet šiai istorijai, mano galva, labai tiko, nes filmas išėjo universalus: veikia kaip naratyvinė jaudinanti istorija ir kartu kaip edukacinė šviesa.

Akivaizdu, kad režisieriui Nate Parker ši istorinė medžiaga buvo itin svarbi, nes jis ryžosi dar ir atlikti pagrindinį vaidmenį. Filmas kelia „gerai atidirbto“ darbo įspūdį. Net nežinau, po kelerių nevykusių filmų seanso, matyt, suskystėjau, nes „Tautos gimimas“ pasirodė netgi nuodėmės verta razina, kurioje net nesinori ieškoti priekabių, nes visumoje viskas man patiko.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 69/100

IMDb: 6.3

Jūsų Maištinga Siela