Filmas: "Fabelmanai" / "The Fabelmans"

 

Sveiki,

Per savo labai ilgą kino karjerą režisierius Steven Spielberg ne tik sukūrė kultinių ir į kino istoriją įėjusių kino juostų, bet ir tapo kitiems režisieriams vadinamojo „didžiojo kino“ ekranuose kūrėjų ikona, įkvėpimo šaltiniu. Man sunku suskaičiuoti, kiek iš tikrųjų mačiau jo filmų, bet geriausius iš geriausių, manau, pavyko nuraškyti. Naujausias Spielbego darbas „Fabelmanai“ (angl. The Fabelmans) (2022), kuris visai neseniai pelnė „Auksinė gaublį“ ir „perspjovė“ J. Camerono „Avataro“ tęsinį, taip pat daug kam patiko, įskaitant ir kino kritikus.

Istorija pasakoja apie septinto dešimtmečio amerikiečių žydų šeimą, kurioje berniukas Semis po apsilankymo kine nenustoja galvoti apie tai, jog pats gali kurti kiną. Mažais žingsneliais, maniakiškai atsidavęs kino kūrimo procesui pamažu Semis tampa tuo, kuo iš tikrųjų nori tapti. Aišku, prieš tai jam reikia įveikti daug išbandymų. Sunkiausia dalis – motinos gili depresija (galimas ir bipolinis sutrikimas). Kažkada mama troško būti garsia pianiste, tačiau jos svajonei nebuvo lemta išsipildyti, todėl jaunajam Semiui tai apmaudu, o kur dar močiutės brolis, kuris apsilanko po laidotuvių ir jam pranašiškai išdėto mintis apie kūrėjo nelengvą dalią, kuri sudrasko ir psichiškai palaužia žmogų. Galiausiai Semis befilmuodamas filmą sužino savo šeimos paslaptį, dėl kurios tampa uždaras...

Visgi didžioji filmo dalis vaizduojama lyg 90-ųjų „Forestas Gampas“, labai panašiu stiliumi. Veikėjai absoliučiai karikatūriniai, lyg iš kokio animacinio filmo. Filmas kaip koks miuziklas be dainų, režisierius lengvais Volto Disnėjaus potėpiais perteikia sudėtingus dalykus, todėl filmas, sakyčiau, tinka žiūrėti su kiek paaugusiais vaikais ir paaugliais, kuriems nereikia uždengti akių, kai kas nors kine pasibučiuoja. Kine vaizduojami augančio kino genijaus sunkumai pirmuosiuose gyvenimo etapuose, kelio atradimo ir vertybių formavimasis, o šis kelias – kartais skausmingas, kartais žaismingas. Juosta iš vienos pusės perteikia šeimos dramatizmą, o iš kitos – menininko pašaukimo problematiką. Lengvo ir pramoginio turinio istorijoje režisierius nevengia humoro, vietomis gerokai perspausdamas, pavyzdžiui, Semio religingosios panelės noras karštligiškai melstis prieš pasibučiuojant, ar berniukų sportininkų smurtas, primenantis filmą „Pusryčiautojų klubą“, bet visumoje viskas perteikta lyg sename 90-ųjų kine, sukuriant dirbtinio ir kiek brodvėjiškai spalvingo šou įspūdį. Jeigu atvirai, filmas absoliučiai man priminė italų režisieriaus Giuseppe Tornatore filmą „Naujasis „Paradiso“ kino teatras“ (1988), kuriame labai panašus istorijos naratyvas. Tiesa, ne pats įdomiausias Spielbergo kūrinys, tačiau žiūrisi gerai, lyg vėl skaityčiau „Alisa – stebuklų šalyje“ iš naujo.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 84/100

IMDb: 7.7

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Oazė: žaidimas prasideda" / "Ready Player One"

Sveiki,

Žinoma, kad S. Spielberg per savo itin turtingą kino režisieriaus karjerą yra tiek visko išbandęs ir tiek visko sukūręs, kad būtų užsimerkus viską imti ir išvardyti, tačiau jis visada liko ir tikriausiai liks tuo, kas kuria didįjį ir visiems prieinantį kiną, dėl kurio visi pulkais traukia ir trauks į kino teatrus. Viena naujausių jo kino juostų „Oazė: Žaidimas prasideda“ (angl. Ready Player One) (2018) taip pat sulaukė palankių vertinimų kaip ir pasirodęs panašiu laikotarpiu visiškai jo kitokio žanro filmas „Valstybės paslaptis“.

Filmas kaip kadaise kultinis „Penktasis elementas“, mus nukelia į ateitį ir pasiūlo žaidimo principu sukaltą modernų ir tuo pačiu aktualią kompiuterizuotą istoriją, kurios struktūra šiek tiek, ten visgi pripažinti, lėkštoka. Pagrindinis vaikinas turi įveikti kliūtis, atlikti misiją, tapti didvyriu, ko nepavyksta padaryti kitiems ir parodyti visas gražiausias savo ir visos žmonijos savybes – pasiaukojimą, ryžtą, drąsą ir materialių turtų nesivaikymą. Sudedamosios istorijos dalys iš esmės yra senos kaip visas Holivudas klišės – per pavojus atsirandanti meilė, blogiukų įveikimas ir pasaulio išgelbėjimas. Tai turėtų erzinti ir vietomis iš esmės tai erzina, bet S. Spielbergas įgudęs pasakotojas ir jo kai kurie pasakojimo būdai ir manevrai išties stulbinantys! Pavyzdžiui, ką reiškia vien toji geneali scena, kai jis rekonstruoja S. Kubriko „Švytėjimo“ viešbutį ir kai kurias scenas. Pasijutau vėlei grįžęs į tą mistinį viešbutį! Nieko neprikibsi – pasaulis pasaulyje ir tai beveik genialu.

Nuotykių ir aiškių moralinių vertybių prisodrinti veikėjai iš esmės yra neįdomūs, nes jie tipažiniai. Gėris yra gėris, blogis yra blogis ir jau nuo pat pradžių sergama tik už gėrį – filmas kaip ir bet kurio elementaraus žaidimo principas, visai kaip „Absoliutus blogis“, kai visi kumščius laiko už M. Jovovich. Visgi filmas turėjo, bent man, nemažai sąsajų su D. Cameron‘o „Įsikūnijimu“, nors viskas vyksta pusiau virtualiame pasaulyje, tik šiame filme, priešingai nei „Įsikūnijime“, tonas šiek tiek komiškesnis ir laisvesnis, primenantis populiarųjį kiną.

Žinoma, priekaištų galima prigalvoti šiam filmui pačių įvairiausių, tačiau visumoje filmas veikia! Jis sukelia emocijas, norisi, kad gėris laimėtų, nuotykiai tik sudėtingėtų ir pasaulis pasaulyje idėja dar labiau plėstųsi ir žmogaus vaizduotė nei scenarijuje, nei vizualiai perteiktame vaizde nemenktų ir nesikartotų. Ką gi, S. Spielbergas turi tame parako.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 64/100

IMDb:7.6

Jūsų Maištinga Siela  

Filmas: "Valstybės paslaptis" / "The Post"

Sveiki,

Jau seniai nebestebina, kad kasmet sukuriama po itin politizuotą amerikietišką filmą, kuris nori-nenori vis tiek bus prastumas į „Oskarų“ ceremoniją. Jau seniai Holivudas tapo politizuoto kino kulto apdovanojimas ir nepamatyti tame sąraše naujausio S. Spielberg filmo „Valstybės paslaptis“ (angl. The Post) (2017) tikriausiai būtų kiek keista. Kitą vertus mums, lietuviams, gyvenantiems šiek tiek atokiau nuo Amerikos realijų tai yra galimybė suvokti šios supervalstybės raidą, istoriją ir kultūrą. Ir ko čia slėpti – tai galimybė šiek tiek ir patiems apsikuopti.

„Valstybės paslaptis“ – tai istorinis filmas apie dienraščio „The Washington Post“ atliktą žygdarbį aštunto dešimtmečio pradžioje, kai Amerikos prezidentai melavo amerikiečiams apie Vietnamo karo užkulisius – pralaimėtas bergždžias karas ir tūkstančiai mirusiųjų tebuvo vienas didelis manevras palaikyti amerikietiškam išpūstam išdidumui, kad šalis esanti galinga ir garbinga. (Panašiai man čia su perdėta D. Thrump‘o amerikietiška vizija šiandien ir tik keista, kodėl Amerika dar ne kare, juk tai taip „didvyriška“). Taigi dėmesio centre – The Post savininkai, kurie priima esminį sprendimą paviešinti žinią, rizikuodami ne tik kampanija, bet ir savo visu gyvenimu. Aišku, kaip jau būna tokio tipažo kine, viskas baigiasi skaidriosios pusės pergale – juk kitaip nė nebūtų tokio kino! Filmas man priminė prieš kelerius metus matytą „Didžioji skola“ (2015), kuris panašia ofisinio stiliaus drama, kai visa tautos sąžinė suguldoma ant vieno stalo.

Nors galima kaltinti dėl „Oskarų“ polinkio palaikyti politizuotus filmus, kartu toks kinas iš tikrųjų yra ir apsivalymas patiems amerikiečiams, klaidų pripažinimas – mes, lietuviai, tikriausiai irgi tokį kiną palaikome. Prisiminkime „Emilija iš Laisvės alėjos“... Visgi Tom Hanks ir Meryl Streep buvo kaip visada šaunūs. Nežinau, ar būčiau nominavęs M. Streep į geriausias aktores už šį vaidmenį, nes, Dievas mato, ji turėjo kur kas geresnių vaidmenų savo karjeroje, tačiau kaip „Oskarai“ be M. Streep? Kažkaip jau net nebe „Oskarai“, tad nieko nenustebino, kad ji tepasitenkino eiline nominacija. Visgi filmas įtraukiantis, atmosferinis, aštrokas politikos ir viešumos žaidimas. Manau, filmui pavyko tai, ko tikėtasi – paklausti žiūrovo: o kaip tu būtum pasielgęs šių veikėjų vietoje?

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 83/100

IMDb: 7.2

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Artimi trečiojo laipsnio kontaktai" / "Close Encounters of the Third Kind"

Sveiki, kino žiūrovai,

Tikriausiai esu matęs kone visus didžiausius Steven Spielberg darbus. Nežinau, kas savo emociniu paveikimu gali pralenkti jo šedevrą „Šindlerio sąrašą“, tačiau jo kiti projektai ne ką mažiau didesni ir ambicingesni. Filmas „Artimi trečiojo laipsnio kontaktai“ (angl. Close encounters of the Third Kind) (1977). Kaip ir epopėja „Svetimas“, užsimezgusi aštuntajame dešimtmetyje, taip ir šis filmas yra neabejotinos naujos mistinės siaubo istorijos kino industrijos pagrindas, ant kurio užaugo ištisi filmai apie ateivius, ne visada nusiteikusius draugiškai.

Tiesa, dar nemačiau šio režisieriaus filmo „Ateivis“ (1982), tačiau jis, kaip šis filmas, vertinamas labai aukštai tiek pačių žiūrovų, tiek kino kritikų. „Artimi trečiojo laipsnio kontaktai“ išties įspūdingas filmas, kuris aplenkia daugelį šiuolaikinių filmų apie ateivius. Puikus scenarijus, specialieji efektai, paslaptingumas, įtampa, komedijos elementų intarpai, bet visų genialiausia tikriausia yra tai, kaip papasakota ši istorija. Beveik pustrečios valandos besitęsianti juosta prikausto dėmesį kone nuo pradžių iki pabaigos. Patiko! Ir visai neapsirikau pasirinkdamas tokį seną kiną, priešingai, labai praturtinau savo matyto kino amplitudę. Visgi filmą buvau matęs arba bent dalį matęs vaikystėje, tačiau pažiūrėjau jį visai kaip naują.

Aišku, filmo finalas išties įspūdingas, ypač kalno papėdėje įrengta ateivių nusileidimo aikštelė. Gal pasirodė pabaiga šiek tiek ceremoniškai ištęsta, priminė delegacinį paradą be įvykių, tačiau stebina pats vizualumas, sureikšminimo momentas, kadrai ir montažas. Sakyčiau, pačiame pasakojime taip pat dabar jau esama nereikalingų kadrų, ištęstumo, bet čia tik dėl to, kad esame pripratę prie greitesnio tokio tipažo kino, tačiau sakau Jums, kad filmas tikrai vertas ne tik gurmaniškos akies, jis įdomus turėtų pasirodyti ir paprastam žiūrovui. Praleidau puikiai laiką.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 91/100

IMDb: 7.7

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Amistadas" / "Amistad"

Sveiki, 

Filmą „Amistadas“ (angl. Amistad) (1997) esu matęs vaikystėje, tačiau ne visą, bet jau tada kai kurie vaizdai mane šokiravo ir pasaukiau sau, kad, jeigu bus tokia galimybė, būtai pažiūrėsiu šį filmą nuo A iki Z. Taigi, ilgokai laikiau jį po sparneliu, kol laisvesnę dieną ėmiau ir pažiūrėjau. Įspūdis – labai geras. Nuo pat pradžių režisierius Steven Spielberg kuria neįtikėtinai gerą ir įtaigią istoriją apie vergų iš laivo „Amistadas“ likimą Amerikoje, kurioje dar esti vergovinė santvarka, tiesa, jau pamažu yranti.

Filmas labai ilgas ir, pasakysiu, kad įspūdingas. Gal ir būtų susišlavęs daugiau „Oskarų“, bet tada tiesiog triumfavo bene vienas labiausiai įvertintų pasaulyje filmų „Titanikas“. Kalbant apie „Amistadą“, nieko negaliu prikišti, tiesiog tai filmas ne tik tikriems gurmanams, bet ir visiems – nepretenzingai, bet jausmingai, nebanaliai, bet kartu ir sentimentaliai papasakoti apie laikmečio skaudulius gali ne kiekvienas filmas. Puikūs aktoriai, sakyčiau, tikra grietinėlė. Pasakykit, ar nors kartą yra nuvylęs aktorius Anthony Hopkins ar Morgan Freeman? Manęs nė karto. Šiame filme labai apsidžiaugiau pamatęs Matthew McConaughey, kuris paskutiniu metu sulaukia vis daugiau ir daugiau mano dėmesio. Tikrai puikus aktorius, o šiame filme jis taip pat geras.

Iš esmės tai geresnis filmas nei paskutinieji S. Spielberg‘o filmai. Nors kiekvienas jo filmas – grandiozinis darbas, nepigūs ir verti tikro reginio vardo. Pasakysiu, kad filmas paliko labiau nei „12 metų vergovės“. Rekomenduoju.

Mano įvertinimas: 9.5/10

Kritikų vidurkis: 63/100

IMDb: 7.2

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Pagauk, jei gali" / "Catch Me if You Can"

Sveiki, kino mėgėjai,

Filmą „Pagauk, jei gali“ (angl. Catch Me if You Can) (2002), tikriausiai būčiau geriau žiūrėjęs prieš kokius ketverius metus, tada būčiau išties susižavėjęs, dabar S. Spielberg filmas atrodė gana ištęstas, varginantis ir visomis prasmėmis kvepiantis tik komerciniais kėslais, noru įtikti, sužavėti ir visaip kitaip patraukti į save žiūrovo dėmesį. Na, nesakau, patraukė savo šmaikštumu, siužeto vingrybėmis, bet pavargau nuo viso šio maždaug po pusantros valandos, o kai žvilgtelėjau į laikrodį, supratau, kad dar visą valandą teks kankintis ir laukti ir taip jau žinomos filmo pabaigos.

Žiūrint guodė tai, kad filmas retsykiais išties pagaudavo ritmą ir pasakodavo įdomiai, Leonardo DiCaprio ir, žinoma, Amy Adams, kuri šiuo filmu gana vėlokai pradėjo savo didžiąją kino karjerą. Tom Hanks buvo per nuobodus. Tai toli nuo to, ką Spielberg siūlo „Šindlerio sąraše“ – emocijas, dramas, istoriją, provokacijas. Šis filmas, nors kuo puikiausiai įvertintas tiek žiūrovų, tiek kritikų, manding, pasirodė pernelyg pataikaujantis ir sukomercintas, bet negaliu paneigti, kad filmas nepatiko, tiesiog jį žiūrėjau gana atsainiai, ypač filmo pirmąją pusvalandį – velniškai užvilkintas reikalas.

Bet kokiu atveju neabejoju, kad ši juosta daugeliui tiesiog patiks, pritrenks prie grindų ir vers iškelti du pirštus į dangų ir rėkauti, kad tai geriausia, ką jie yra matę. Deja, filmas, bent jau man, paseno, reikėjo jį pažiūrėti tada, kai tik pradėjau sirgti kinomanija.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 76/100

IMDB:8.0

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Linkolnas" / "Lincoln"

Sveiki visi,

Štai ir prasidėjo didžiųjų filmų į „Oskarus“ seansai ir nebežinau, nuo kurio galo bekąsti, kurį filmą bepasirinkti, nes reikia pamatyti visus! Šįkart į sterblę įkrito legendinio amerikiečių režisieriaus Steven Spielberg politinė-istorinė-biografinė drama „Linkolnas“ (Lincoln) (2012 m.). Na, niekam ne paslaptins, kad Abraomas Linkolnas yra amerikiečiams, - na, nežinau, mums kaip koks Maironis ar Vytautas – įkonų ikona, pasididžiavimų pasididžiavimas, kuris valdė pačiais sudėtingiausiais JAV metais, kada šalis buvo visokeriopai pažeidžiama ne tik aplinkinių šalių, bet ir suparalyžiuota Pilietinio karo. Spielbergas po „Karo žirgo“ ekranizacijos labai jau greitai suskubo pristatyti filmą būtent savo tipažo, kuriame jis jaučiasi stipriausias – istorinė biografinė drama. Ak, skubėjau pamatyti ir įkritau į juodą rašalinę.

Pasakysiu taip, kad aktoriams neturiu absoliučiai jokių priekaištų, nes net neįsivaizduoju, koks buvo ir turėjo būti Linkolnas, nes po tokių filmų kaip „Abraomas Linkolnas. Vampyrų medžiotojas“ tiesiog galima silpno proto žmogelis visai susipainioti. Bet aktorius Daniel Day-Lewis tikrai įsigilino į šį vaidmenį, sukurdamas lėtą, mąslų, melancholijos prisodrintą prezidentą, pasinėrusį į begalinius politinius rūpesčius – aktorius jau įvertintas ne vienu prestižiniu kino apdovanojimu ir galbūt vasario mėnesį pasisotins „Oskaru“. 

Niekada manęs nežavėjo politinės dramos, jas man be galo sunku įsijausti, panašiai buvo ir šį kartą – viskas lyg ir tvarkoje, viskas lyg ir gerai – detalės nuostabiai apgalvotos, jaučiasi tikslūs istoriniai faktai, remtasi begalės rašytinių istorijų, dokumentais apie Abraomo epochą ir tai jaučiasi, o ką bekalbėti apie kostiumus, grimą ir t.t. – taip, priekaištų neturiu, bet man, tiesą sakant, buvo nuobodoka žiūrėti, ypatingai pirmąjį valandą ir nusivyliau ne tiek filmu, kiek savimi pačiu, nes nepatyriau žiūroviško orgazmo. Persiritus filmui į antrą pusę, visgi suklusau, ėmė ryškėti tos politinės pinklės, subtilūs ir grubūs respublikonų ir demokratų makalionės ir žinoma, jaudino tas momentas, kada bus patvirtintas 13 – oji pataisa, užliejant simfoninės muzikos prieskoniais, kaip ir būdingas S. Spielbergui.

Pasakysiu taip. Jeigu mes amerikiečiams numestume žiūrėti kokį „Niekas nenorėjo mirti“ arba filmą apie partizanus – jie žiaukčiotų kaip žuvys, jiems būtų nuobodu ir jie nieko nesuprastų arba suprastų labai prėskai. „Linkolnas“ – tai Spielbiergo dovana Amerikai, jos kultūrai, istorijai ir kartu žinia ir pažinimo filmas visam likusiam pasauliui – tai pasakojimas, kas pakeitė visos Amerikos raidą, o kartu ir visą pasaulį. Taip, tai be galo svarbu ir filmas visais atžvilgiais, mano galva, buvo vykęs, bet NUO-BO-DO-KAS. Tik ir žvilgčiojau į laikrodį, kada jis pasibaigs, tad ir mano verdiktas toks sukryžmintas: kinomaniškas žvilgsnis su asmeninėmis antipatijomis.

P.S. ir visgi manau, kad geriausias režisieriaus darbas tebėra „Šindlerio sąrašas“.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 86/100

IMDb: 7.4

Jūsų Maištinga Siela