Filmas: "Mano gyvenimas griuvėsiuose" / "My Life in Ruins"

 Sveiki,

Yra tokių keistų komedijų, kurių nė už ką nežiūrėčiau, tačiau imi ir vis tiek pažiūriu, nes kitiems tiesiog neįsiūlysi geresnio ir rimtesnio filmo. Tokiais atvejais belieka susitaikyti ir žiūrėti tai, ką pasirenka artimieji ar kompanija, tad ir šįkart nutiko labai panašiai su šia senstelėjusia komedija „Mano gyvenimas griuvėsiuose“ (angl. My Life in Ruins) (2009), kurį režisavo Donald Petrie, o pagrindinį vaidmenį atliko graikų kilmės aktorė Nia Vardalos.

Istorija pasakoja apie gidę Džordžą, kuri Graikijoje turistams veda kelionę po žymiausias Graikijos vietoves. Kelionės metu nutinka pačių keisčiausių, nemaloniausių ir kartų įdomiausių nutikimų, kurie tik gali nutikti gidams ir turistams.

Iš tikrųjų filmas komedijos prasme labai amerikietiškai hiperbolizuotas, prisodrintas kiekvienoje scenoje anekdotinių situacijų, iš kurių galima pasijuokti, tačiau tą patį galima išgirsti ir kokiose nors stundapuose kiek kitomis tonacijomis. Kleptomanė turistė, užsislaptinęs hipis mačo vairuotojas, palikinėjantis gidei ramunėles, susiraukusi ir pasipūtusi moterėlė, kuri neturi jokio dialogo su maištaujančia dukra ir ištisas autobusas įnoringų, nuobodžių ir apie Graikiją tikrai negalvojančių turistų, primenančių psichiatrijos klinikos klientus. Veikėjai vienkrypčiai, komiškai monotoniški be individualių istorijų, o kelionių situacijos atrodo itin dirbtinės, nuvalkiotos, o neįdomiausiai žiūrėjosi gidės ir vairuotojo meilės istorija, kuri šiame skystokame komedijos balagane atrodė kaip pigiausias meilės romanas minkštais viršeliais Vilniaus autobusų stotelės kioske.

Visgi filmas absoliučiai pigiai foninis, tinkantis retkarčiais užmesti akį ir spoksoti kaip į visiems žinomų ekranizuotų turistinių anekdotų rinkinį, kurią jungia banaliausia kokia tik gali būti meilės istorija.

Mano įvertinimas: 3.5/10

Kritikų vidurkis: 34/100

IMDb: 5.9

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Linkėjimai nuo bedugnės krašto" / "Postcards from the Edge"

Sveiki, kino žiūrovai,

Taigi, vėl tęsiu „Oskarui“ nominuotus Meryl Streep filmus ir šįkart Mike Nichols režisuotas komedijinė drama „Linkėjimai nuo bedugnės krašto“ (angl. Postcards from the Edge) (1990). Na, žinokit, po šio filmo jau visai baigiu įsimylėti senąjį kiną, nes jame randu tiek daug dvasios ir įdomių režisūros manevrų, kad tiesiog stebiuosi, kaip mus šiomis dienomis pasiekia tiek daug prastų filmų, o senieji filmai nueina užmarštin. „Linkėjimai nuo bedugnės krašto“ – tai to paties pavadinimo romano ekranizacija, scenarijų parašė pati romano autorė, o režisierius tiesiog pribloškė motinos ir dukters aktorių pasirinkimo duetu.

Filmas išties puikus, nors jis turi ir nemažai komedijai būdingų bruožų, tačiau filmas nelėkštas, dialogai šmaikštūs, kandūs, bet tikslūs, kažkaip išvengiantis sintetikos ir banalumo. Istorija pasakoja apie motiną ir dukrą, kurios abi aktorės, tačiau dukra turi didelių nuoskaudų motinai dėl vaikystės ir jos girtuokliavimo, kad pati pasineria į narkotikus, kol neatsiduria reabilitacijos klinikoje ir nepradeda gydytis ir susigrąžinti karjerą. Gal aplinkybės gan niūrios, tačiau visumoje esama yra gyvenimiško pokšto, šmaikščių ir ironiškų scenų. Filmas tiesiog net netipiškoje situacijoje skleidžia nenusakomą lengvo gyvenimo pozityvią energiją. Taip, filmas išties šviesus ir žadinantis nelėkštas svajones.

Žinoma, Meryl Streep mane nustebino, dar nesu matęs, kad ji atliktų tokį infantilios moters vaidmenį, kuri tarsi dar nesuaugusi, aikštinga, bet kartu jau jaučianti savo amžiaus ribas. Gražus komedijinis vaidmuo. Meryl Streep švystelėjo ir kitu talentu – dainavimu! Čia ji atlieka kelias bliuzo dainas savo balsu, nors nenuostabu, kad ji kažkada ketino stoti į operinį dainavimą, o ir vaidmuo miuzikle „Mama Mia“ irgi rodė savitą aktorės registrą, tačiau kaip ji atliko pirmąją dainą prie pianino, tiesiog net už širdies suėmė. Pamaniau: „Myliu tą velnišką bliuzą!“. Tiesą sakant, iš M. Streep buvo galima tikėtis daug ko, bet bene didžiausias atradimas šiame filme buvo aktorė Shirley MacLaine, kuri tiesiog pulsavo veržlumu, charizma – tiesiog negalėjau atitraukti akių nuo jos, nes jos personažas tiesiog užburiantis ir tikrai vertas „Oskaro“ nominacijos! 

Gera ir įkvepianti istorija, filmo lengvumas, veržlumas, bet kartu mokėjimas viską pateikti nebanaliai tiesiog neleidžia parašyti prasto įvertinimo. Filmą rekomenduoju ne tik kino gurmanams, bet ir tiems, kurie mėgsta M. Streep ir komedijos-dramos žanrų derinius. 

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 71/100

IMDb: 6.6

Filmo anonsas:

Ištrauka, kai Meryl Streep atlieka dainą „You don‘t Know Me“: 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Artimi trečiojo laipsnio kontaktai" / "Close Encounters of the Third Kind"

Sveiki, kino žiūrovai,

Tikriausiai esu matęs kone visus didžiausius Steven Spielberg darbus. Nežinau, kas savo emociniu paveikimu gali pralenkti jo šedevrą „Šindlerio sąrašą“, tačiau jo kiti projektai ne ką mažiau didesni ir ambicingesni. Filmas „Artimi trečiojo laipsnio kontaktai“ (angl. Close encounters of the Third Kind) (1977). Kaip ir epopėja „Svetimas“, užsimezgusi aštuntajame dešimtmetyje, taip ir šis filmas yra neabejotinos naujos mistinės siaubo istorijos kino industrijos pagrindas, ant kurio užaugo ištisi filmai apie ateivius, ne visada nusiteikusius draugiškai.

Tiesa, dar nemačiau šio režisieriaus filmo „Ateivis“ (1982), tačiau jis, kaip šis filmas, vertinamas labai aukštai tiek pačių žiūrovų, tiek kino kritikų. „Artimi trečiojo laipsnio kontaktai“ išties įspūdingas filmas, kuris aplenkia daugelį šiuolaikinių filmų apie ateivius. Puikus scenarijus, specialieji efektai, paslaptingumas, įtampa, komedijos elementų intarpai, bet visų genialiausia tikriausia yra tai, kaip papasakota ši istorija. Beveik pustrečios valandos besitęsianti juosta prikausto dėmesį kone nuo pradžių iki pabaigos. Patiko! Ir visai neapsirikau pasirinkdamas tokį seną kiną, priešingai, labai praturtinau savo matyto kino amplitudę. Visgi filmą buvau matęs arba bent dalį matęs vaikystėje, tačiau pažiūrėjau jį visai kaip naują.

Aišku, filmo finalas išties įspūdingas, ypač kalno papėdėje įrengta ateivių nusileidimo aikštelė. Gal pasirodė pabaiga šiek tiek ceremoniškai ištęsta, priminė delegacinį paradą be įvykių, tačiau stebina pats vizualumas, sureikšminimo momentas, kadrai ir montažas. Sakyčiau, pačiame pasakojime taip pat dabar jau esama nereikalingų kadrų, ištęstumo, bet čia tik dėl to, kad esame pripratę prie greitesnio tokio tipažo kino, tačiau sakau Jums, kad filmas tikrai vertas ne tik gurmaniškos akies, jis įdomus turėtų pasirodyti ir paprastam žiūrovui. Praleidau puikiai laiką.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 91/100

IMDb: 7.7

Jūsų Maištinga Siela