Filmas: "Substancija" / "The Substance"

 

Sveiki, mieli skaitytojai,

 

Koks mokslinės fantastikos filmas pastaruoju metu įsiminė? Tikrai kad prancūzų režisierės Coralie Fargeat naujausias darbas „Substancija“ (angl. The Substance) (2024), kurį pastaruoju metu aptarinėjo ne tik užsienis, bet ir Lietuvos kino teatro žiūrovai. Nors nieko nesu matęs, ką sugeba ši režisierė, tačiau po šio filmo jau nusimačiau kelis jos darbus, kad galėčiau kaip nors pratęsti vakarykščius seanso potyrius, nes filmas „Substancija“, bent jau man, ketina būti vienas įsimintiniausių siaubo filmų šiais metais.

 

Tikriausiai daug kas dar prisimena XIX amžiaus pabaigoje išleistą Oscaro Wildo romaną „Doriano Grėjaus portretas“, kada bijodamas pasenti jaunuolis renkasi prakeiksmą ir susikeičia senėjimu su savo atvaizdu, kurį nutapo talentingasis dailininkas. Jau anuomet grožis buvo suvokiamas, kad priklauso jaunystės kultui. Jaunas, stangrus ir švytintis kūnas tampa patraukliu masėms, vėliau XX amžiaus antroje pusėje tai taps tiesiog mados ir grožio industrijos preke. Šiandien turime tai, ką turime. Mums „ančiukų lūpų“ savininkės aiškina, kaip jos gerai jaučiasi, kai prisipumpuoja chemikalų į kūną, kaip nuostabiai jos jaučiasi išsibadavusios, kad tik tas liemuo būtų nors kiek į vapsvos panašus ir kokį stresą kelia, kai kas nors negerai su išvaizda. Nors, atrodo, kad krūtų didinimo manija jau mūsų amžiuje praėjo, tačiau plastinių operacijų nemažėja, dar baisiau, kad tie žmonės labai matomi televizijoje, jie kviečia neretai kaip pajuokos objektai, tačiau mažiau funkcionuojančioms smegenims jos transliuoja grožio standartus.

 

Pagrindinė veikėja – aerobikos trenerė Elizabeta, kuri jau ne vieną dešimtmetį veda sportinius užsiėmimus, tačiau vieną dieną ji atleidžiama, nes prodiuseris nusprendė, kad ji tiesiog paseno. Aišku, filme viskas labai hiperbolizuota, ją atleidžia be jokio dėkingumo už atiduotus metus televizijoje, išspiria lauk. Elizabeta norėdama susigrąžinti jaunystę, kad vėl galėtų vesti laidą, mėgautis populiarumu, spindėti – žodžiu, jaustis reikalinga ir mylima, nusprendžia susileisti keisto skysčio į kūną, kad atjaunėtų. Net neįsivaizduodama, kur ji veliasi, pagaliau ji tampa žmogumi drugiu, kuris geba kaip iš lėliukės prisikelti jaunu ir geidžiamu žmogumi. Kaip ir Dorianas Grėjus, taip ir Elizabeta turi susimokėti labai faustišką kainą. Labiausiai stebino faktas, kad Elezibeta absoliučiai pasiryžusi mirti, bet žūtbūt eksperimentuoti su jai nežinoma organizacija, galiausiai grožis šiame filme tampa bjaurasties seserimi. Čia kaip D. Lyncho filme „Drambliažmogis“ (1980), neatitikus viešųjų standartų žmogus paverčiamas monstru, jis niekinamas už tai, kad keičiasi ir sensta.

 

Nuostabiai ekspresyvi režisūra! Dinamiški, intensyvūs kadrai kuria įtampą, o hiperbolizacija ir perspaustos situacijos karikatūriškas visuomenės ir individo susipriešinimo grimasas. Pagrindinį vaidmenį sukūrė seniai gerame filme bematyta Demi Moore, galima sakyti, pranoko save tik dėl to, kad jai išties labai nuskilo dalyvauti šiame puikiame kino projekte. Puikus ir jos partnerės aktorės  Margaret Qualley pasirodymas. Nors žaidžiama filme grožio klišėmis, tačiau šiuo atveju klišės tampa ir tam tikra kritikos instrumentuote. Kaip galima greitai įtikėti, jog turi taikstytis dėl šlovės ir pripažinimo su jaunystės rinkos standartais. Elezibeta iš dalies pernelyg tipinė, ji visomis išgalėmis neevoliucionuoja, nebando kovoti prieš standartus, priešingai – pameta galvą dėl išlikimo ir prisitaikymo prie rinkos. Prisiminiau lenkų filmą „Prakaituok!“ (2020), kuriame pasirinkta kitokia perspektyva – graži visuomenės nuomonės formuotoja tiesiog mirtinai išvargsta, kol priima sprendimą, jog viso šito jai nebereikia...

 

Taip, filme „Substancija“ nemažai bjaurasties, tačiau argi tai neatspindi grožio industrijos ir individo psichologinės sumaišties, galų gale nematomos (bet visiems žinomos) liūdnosios šios pramonės pusės? Pabaiga labai makabriška. Perpjauta pabaisa visus aptaško nesibaigiančia kraujo čiurkšle, visi išsimaudo trokštamo ir laikino grožio ritualinėje aukojimo ceremonijoje. Aišku, ši scena jau su realybe nieko bendra nebeturi, viskas jau iš mokslinės fantastikos perauga į simbolinę reikšmę teikiančią karikatūrines išnašas, bet vėlgi paradoksaliai genialiai, nes kas gi yra visuomenėje grožio standartai – karikatūriniai sureikšminti modeliai, kurie greitai pakeičiami kitais. Nepaprastai išraiškingas ir pavykęs filmas, kuriam esu labai neabejingas, nes jis paraleliai atspindi daug (po)industrinio žmogaus dvasinį devalvacijos pasaulį. Ačiū dievui, kad ne visų.

P. S. Iš dalies filmas savo įtampa, pabaisiškais virsmais primena genialųjį filmą „Juodoji gulbė“ (2010). Jeigu anas patiko, patiks ir šitas.

 

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 78/100

IMDb: 7.6

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Galiu tik įsivaizduoti" / "I Can Only Imagine"

Sveiki,

Taip, šis biografinis filmas apie muzikos grupę „MercyMe“ pavadinimu „Galiu tik įsivaizduoti“ (angl. I Can Only Imagine) (2018) patraukia savo unikalia ir šviesia atleidimo istorija. Tai nėra vien tik apie šio hito (kaip ir filmo pavadinimas) grupės susikūrimą, veikiau tai atskira pagrindinio vokalisto Barto gyvenimo istorija.

Istorija pasakoja nuo Barto vaikystės, kada jį palieka motina su žiauriu tėvu, kuris iki pat mokyklos baigimo savo sūnų žemino, kalė į galvą, koks jis nevykėlis ir nieko iš jo neišeis. Galite tik įsivaizduoti, kaip tėvas turėjo priimti sūnaus dainavimo talentą... Iš esmės tai pavyzdys, kaip vaiko potencialą žlugdantis auklėjimas naikina svajones, tačiau retesniais atvejais, pavyzdžiui, kaip Bartui, visgi pavyksta nepaisant aplinkybių pasiekti savo svajonę. Tai pamokanti istorija, kuri moko atleidimo, stiprybės ir gyvenimiškosios išminties, pasikliauti savimi, o ne tuo blogiu, kurį gauname iš aplinkos. Ir apskritai, kartais šiurkštūs santykiai, traumuojančios patirtys mus pastūmėja svajonių išsipildymo link.

Kalbant apie patį filmą kaip meną, galiu pasakyti, kad jame yra daug kičo ir to, kas man itin nepatinka. Nekalbu apie perdėtai išartikuliuotą sentimentalumą, nenatūralumą, literatūrinius dialogus, vietomis net prastą šablonišką vaidybą, tačiau kažkas visgi leidžia jaudintis dėl aplinkybių, kažkaip daugiau ar mažiau leidžia tapatintis su pagrindiniu veikėju Bartu. Kodėl? Gal dėl to, kad kiekvienas esame patyrę tą momentą, kai mums sakė, kad esame kvaili, kad mums nepavyks, kad reikia mesti ir užsiimti rimtais reikalais arba dar blogiau – patyrėme smurtą, užgauliojimus už tai, kad siekėme savo svajonės. Iš tikrųjų labai retai žiūriu tokio pobūdžio filmus, skirtus masinėms „pagraudinti“, bet šįkart, kad ir kokia bebūtų prasta režisūra, o ji iš tikrųjų nėra labai vykusi, filmo paprastos idėjos susižiūrėjo gana jautriai. Manau, tai puikus filmas žiūrėti šeimai, kuri nesitiki šokiruojančių dalykų, rimto ar originalios formos, bet siekia patirti pačias gyvenimo pamokas ir galbūt nubraukti vieną kitą ašarą.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 30/100

IMDb:7.4

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Tiesa" / "Truth"

Sveiki,

Paskutiniu metu politinių dramų amerikietiškame kine tikrai nestinga. Šių metų „Oskaras“ filmui „Sensacija“ ir nominuotas „Didysis sprogimas“ bei kasmet prasiveržiančios dramos išties sulaukia didelio pasisekimo, tik šįkart tyli ir beveik nepastebėta kino juosta „Tiesa“ (angl. Truth) (2015), mano akimis, nepelnytai primiršta. Ši kino juosta pasakoja maždaug 2003–2004 metų įvykius, kada laida „60 minučių“ paviešino demaskuojančius to meto JAV prezidento veiklos metus karinėje tarnyboje aštuntajame dešimtmetyje. Anot dokumentų, kurių taip niekada ir nepavyko įrodyti, Dž. Bush niekada neatliko karinės prievolės ir apie tai melavo tautai.

Tiesa, šis biografinis filmas labiau susietas su tiriamąja žurnalistika ir pagrindine Busho demaskavimo iniciatore Mary Mapes, kurią šiame filme įkūnijo Cate Blanchett. Tiesą sakant, kažkodėl visi masiškai kalbėjo apie jos pasirodymą filme „Kerol“, kad tiesiog visi pamiršo šį vaidmenį, nes C. Blanchett šioje juosta man patiko dar labiau! Jos veikėjos ir tėvo senos problemos filme atrodė kur kas žmogiškesnės ir realesnės už sintetiškai suromantizuotą „Kerol“ pasirodymą. Ir apskritai „Tiesa“ dvelkia kažkokia organiška derme tar pagrindinės veikėjos asmeninio gyvenimo vaizdavimo ir darbo televizijoje. Aštrios situacijos, valdžios manipuliacijos ir įvykių „slidumas“ paruošia žiūrovui išties įdomiai politizuotai dramai, kuri kalba apie tai, apie ką Dž. Bush tikrai nenorėtų prabilti.

Prisipažinsiu, kad mane vargina tos politinės dramos ir tiek „Oskaro“ nominantai mane vargino savo angažuotomis žurnalistinėmis kriminalinėmis istorijomis apie plačiai apkalbamas korupcijas, tačiau šioji drama, dėka puikiosios C. Blanchett vaidybos ir būvimo kadre, susižiūrėjo taip, lyg žiūrėčiau ne politizuotą dramą, sutelktą į problemą, bet asmenišką žmogaus išniekinimo dramą, todėl ši juosta man labai tiko ir patiko. Gera režisūra, nuostabi C. Blanchett vaidyba, visa eilė žinomų vyrų aktorių – įtraukiantis reginys.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 66/100

IMDb: 6.8

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Linkėjimai nuo bedugnės krašto" / "Postcards from the Edge"

Sveiki, kino žiūrovai,

Taigi, vėl tęsiu „Oskarui“ nominuotus Meryl Streep filmus ir šįkart Mike Nichols režisuotas komedijinė drama „Linkėjimai nuo bedugnės krašto“ (angl. Postcards from the Edge) (1990). Na, žinokit, po šio filmo jau visai baigiu įsimylėti senąjį kiną, nes jame randu tiek daug dvasios ir įdomių režisūros manevrų, kad tiesiog stebiuosi, kaip mus šiomis dienomis pasiekia tiek daug prastų filmų, o senieji filmai nueina užmarštin. „Linkėjimai nuo bedugnės krašto“ – tai to paties pavadinimo romano ekranizacija, scenarijų parašė pati romano autorė, o režisierius tiesiog pribloškė motinos ir dukters aktorių pasirinkimo duetu.

Filmas išties puikus, nors jis turi ir nemažai komedijai būdingų bruožų, tačiau filmas nelėkštas, dialogai šmaikštūs, kandūs, bet tikslūs, kažkaip išvengiantis sintetikos ir banalumo. Istorija pasakoja apie motiną ir dukrą, kurios abi aktorės, tačiau dukra turi didelių nuoskaudų motinai dėl vaikystės ir jos girtuokliavimo, kad pati pasineria į narkotikus, kol neatsiduria reabilitacijos klinikoje ir nepradeda gydytis ir susigrąžinti karjerą. Gal aplinkybės gan niūrios, tačiau visumoje esama yra gyvenimiško pokšto, šmaikščių ir ironiškų scenų. Filmas tiesiog net netipiškoje situacijoje skleidžia nenusakomą lengvo gyvenimo pozityvią energiją. Taip, filmas išties šviesus ir žadinantis nelėkštas svajones.

Žinoma, Meryl Streep mane nustebino, dar nesu matęs, kad ji atliktų tokį infantilios moters vaidmenį, kuri tarsi dar nesuaugusi, aikštinga, bet kartu jau jaučianti savo amžiaus ribas. Gražus komedijinis vaidmuo. Meryl Streep švystelėjo ir kitu talentu – dainavimu! Čia ji atlieka kelias bliuzo dainas savo balsu, nors nenuostabu, kad ji kažkada ketino stoti į operinį dainavimą, o ir vaidmuo miuzikle „Mama Mia“ irgi rodė savitą aktorės registrą, tačiau kaip ji atliko pirmąją dainą prie pianino, tiesiog net už širdies suėmė. Pamaniau: „Myliu tą velnišką bliuzą!“. Tiesą sakant, iš M. Streep buvo galima tikėtis daug ko, bet bene didžiausias atradimas šiame filme buvo aktorė Shirley MacLaine, kuri tiesiog pulsavo veržlumu, charizma – tiesiog negalėjau atitraukti akių nuo jos, nes jos personažas tiesiog užburiantis ir tikrai vertas „Oskaro“ nominacijos! 

Gera ir įkvepianti istorija, filmo lengvumas, veržlumas, bet kartu mokėjimas viską pateikti nebanaliai tiesiog neleidžia parašyti prasto įvertinimo. Filmą rekomenduoju ne tik kino gurmanams, bet ir tiems, kurie mėgsta M. Streep ir komedijos-dramos žanrų derinius. 

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 71/100

IMDb: 6.6

Filmo anonsas:

Ištrauka, kai Meryl Streep atlieka dainą „You don‘t Know Me“: 

Jūsų Maištinga Siela