Filmas: "Mėlynas mėnulis" / "Blue Moon"

 

Sveiki, skaitytojai!

 

Nesu joks Brodvėjaus miuziklų gerbėjas, gal dėl to nieko nežinojau apie Brodvėjaus aukso amžiaus kūrėją Lorenz Hart (1895–1943), kuris pakeitė ne tik Brodvėjaus dainų turinį, bet padarė tiesioginę įtaką amerikietiškai pop muzikai. Filmas pavadintas pagal bene garsiausią jo sukurtą dainą „Mėlynas mėnulis“ (angl. Blue Moon), kurį režisavo mano mėgstamas „Vaikystė“ (2014), trilogija „Prieš saulėlydį“ (1995) ir kt. Richard Linklater. Tiesą sakant, „Mėlyną mėnulį“ nusprendžiau pasižiūrėti vien dėl to, kad Linklateris puikiai režisuoja, nors iš filmo ne kažin ko tikėjausi.

 

Kaip minėjau, istorija pasakoja apie Lorenz Hart, kuris ilgus dešimtmečius drauge su Richard Rodgers kūrė miuziklo dainas, tačiau filme vaizduojama naktis, kai Rodgeris po daugybės metų Harto neprofesionalaus elgesio sukūrė kitą miuziklą su kitų kūrybiniu parneriu. Lorenzas iš tikrųjų kremtasi ir išgyvena savotišką scenos išdavystę, nors filme jis stengiasi visa tai atlaikyti oriai ir pagarbiai šypsotis, tačiau jo kūrybinės galios mąžta, o depresija ir alkoholizmas visiškai pakerta jo stabilumą. Lorenzas (reiktų apie jį šiek tiek pasidomėti už filmo ribų) iš tikrųjų buvo homoseksualas alkoholikas, nors ir pripažintas genijus, tačiau Richardui Rogeriui, pasižymėjusiam stabilumu ir disciplina, su juo dirbti buvo itin sudėtinga, jis tiesiog jį išvargino, tad natūralu, kad Hartas miršta Antrojo pasaulinio karo metais JAV-ose, įveiktas alkoholizmo ir nuoskaudų...

 

Filmas iš dalies patiko, bet jis nėra įspūdingas. Jis truputį siurrealistiškas, nes režisierius tarsi per vieną vakarą vaizduoja Lorenzą bare, kuriame geria ir kalbasi su vyrais, tačiau pereidamas į kitą baro pusę staiga atsiduria „Oklahomos“ miuziklo pristatymo vakarėlyje, tad režisierius tarsi per vieną vakarą pasakoja dvi skirtingas laikmečio istorijas, nubrėždamas pagyvenusio ir iliuzijose paskendusio liūdno ir prislėgto homoseksualo gyvenimą. Tiesa, filmas turi keletą labai stiprių sudedamųjų. Visų pirma, gerai parinkta aktorių rokiruotė. Režisieriaus ilgametis bičiulis aktorius, sukūręs vaidmenis bene garsiausiuose jo filmuose, Ethan Hawke, čia išvysite ir puikųjį Andrew Scott bei Margaret Qualley. Visi jie dirba stambiu planu, dalyvauja charizmatiškuose pokalbiuose ir perteikia sudėtingą Lorenzo žlugimo istoriją, bet kartu lyg ir šiek tiek pozuoja kaip kokiame „Didžiajame Getsbyje“.

 

Filmas plepus, jo pagrindas – pokalbiai, tad reiktų pagirti, jog gerai sukaltas scenarijus ir dialogai, kurie liejasi pagal XX amžiaus menininko rafinuotą manierą, bet kartu rodo žlungančias viltis, alkoholizmą, veikėjų saviapgaulę, vidinę destrukciją. Filmas kaip teatro scena, žavingas, atmosferiškas, įprasminantis tikriausiai, visų pirma, patiems amerikiečiams Lorenzo Harto asmenybės svarbą, o man ši istorija pasirodė gan tolima, mažai kuo aktuali ir, tiesą sakant, kiek nuobodoka.

 

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 78/100

IMDb: 6.8

 

Maištinga Siela

Filmas: "Substancija" / "The Substance"

 

Sveiki, mieli skaitytojai,

 

Koks mokslinės fantastikos filmas pastaruoju metu įsiminė? Tikrai kad prancūzų režisierės Coralie Fargeat naujausias darbas „Substancija“ (angl. The Substance) (2024), kurį pastaruoju metu aptarinėjo ne tik užsienis, bet ir Lietuvos kino teatro žiūrovai. Nors nieko nesu matęs, ką sugeba ši režisierė, tačiau po šio filmo jau nusimačiau kelis jos darbus, kad galėčiau kaip nors pratęsti vakarykščius seanso potyrius, nes filmas „Substancija“, bent jau man, ketina būti vienas įsimintiniausių siaubo filmų šiais metais.

 

Tikriausiai daug kas dar prisimena XIX amžiaus pabaigoje išleistą Oscaro Wildo romaną „Doriano Grėjaus portretas“, kada bijodamas pasenti jaunuolis renkasi prakeiksmą ir susikeičia senėjimu su savo atvaizdu, kurį nutapo talentingasis dailininkas. Jau anuomet grožis buvo suvokiamas, kad priklauso jaunystės kultui. Jaunas, stangrus ir švytintis kūnas tampa patraukliu masėms, vėliau XX amžiaus antroje pusėje tai taps tiesiog mados ir grožio industrijos preke. Šiandien turime tai, ką turime. Mums „ančiukų lūpų“ savininkės aiškina, kaip jos gerai jaučiasi, kai prisipumpuoja chemikalų į kūną, kaip nuostabiai jos jaučiasi išsibadavusios, kad tik tas liemuo būtų nors kiek į vapsvos panašus ir kokį stresą kelia, kai kas nors negerai su išvaizda. Nors, atrodo, kad krūtų didinimo manija jau mūsų amžiuje praėjo, tačiau plastinių operacijų nemažėja, dar baisiau, kad tie žmonės labai matomi televizijoje, jie kviečia neretai kaip pajuokos objektai, tačiau mažiau funkcionuojančioms smegenims jos transliuoja grožio standartus.

 

Pagrindinė veikėja – aerobikos trenerė Elizabeta, kuri jau ne vieną dešimtmetį veda sportinius užsiėmimus, tačiau vieną dieną ji atleidžiama, nes prodiuseris nusprendė, kad ji tiesiog paseno. Aišku, filme viskas labai hiperbolizuota, ją atleidžia be jokio dėkingumo už atiduotus metus televizijoje, išspiria lauk. Elizabeta norėdama susigrąžinti jaunystę, kad vėl galėtų vesti laidą, mėgautis populiarumu, spindėti – žodžiu, jaustis reikalinga ir mylima, nusprendžia susileisti keisto skysčio į kūną, kad atjaunėtų. Net neįsivaizduodama, kur ji veliasi, pagaliau ji tampa žmogumi drugiu, kuris geba kaip iš lėliukės prisikelti jaunu ir geidžiamu žmogumi. Kaip ir Dorianas Grėjus, taip ir Elizabeta turi susimokėti labai faustišką kainą. Labiausiai stebino faktas, kad Elezibeta absoliučiai pasiryžusi mirti, bet žūtbūt eksperimentuoti su jai nežinoma organizacija, galiausiai grožis šiame filme tampa bjaurasties seserimi. Čia kaip D. Lyncho filme „Drambliažmogis“ (1980), neatitikus viešųjų standartų žmogus paverčiamas monstru, jis niekinamas už tai, kad keičiasi ir sensta.

 

Nuostabiai ekspresyvi režisūra! Dinamiški, intensyvūs kadrai kuria įtampą, o hiperbolizacija ir perspaustos situacijos karikatūriškas visuomenės ir individo susipriešinimo grimasas. Pagrindinį vaidmenį sukūrė seniai gerame filme bematyta Demi Moore, galima sakyti, pranoko save tik dėl to, kad jai išties labai nuskilo dalyvauti šiame puikiame kino projekte. Puikus ir jos partnerės aktorės  Margaret Qualley pasirodymas. Nors žaidžiama filme grožio klišėmis, tačiau šiuo atveju klišės tampa ir tam tikra kritikos instrumentuote. Kaip galima greitai įtikėti, jog turi taikstytis dėl šlovės ir pripažinimo su jaunystės rinkos standartais. Elezibeta iš dalies pernelyg tipinė, ji visomis išgalėmis neevoliucionuoja, nebando kovoti prieš standartus, priešingai – pameta galvą dėl išlikimo ir prisitaikymo prie rinkos. Prisiminiau lenkų filmą „Prakaituok!“ (2020), kuriame pasirinkta kitokia perspektyva – graži visuomenės nuomonės formuotoja tiesiog mirtinai išvargsta, kol priima sprendimą, jog viso šito jai nebereikia...

 

Taip, filme „Substancija“ nemažai bjaurasties, tačiau argi tai neatspindi grožio industrijos ir individo psichologinės sumaišties, galų gale nematomos (bet visiems žinomos) liūdnosios šios pramonės pusės? Pabaiga labai makabriška. Perpjauta pabaisa visus aptaško nesibaigiančia kraujo čiurkšle, visi išsimaudo trokštamo ir laikino grožio ritualinėje aukojimo ceremonijoje. Aišku, ši scena jau su realybe nieko bendra nebeturi, viskas jau iš mokslinės fantastikos perauga į simbolinę reikšmę teikiančią karikatūrines išnašas, bet vėlgi paradoksaliai genialiai, nes kas gi yra visuomenėje grožio standartai – karikatūriniai sureikšminti modeliai, kurie greitai pakeičiami kitais. Nepaprastai išraiškingas ir pavykęs filmas, kuriam esu labai neabejingas, nes jis paraleliai atspindi daug (po)industrinio žmogaus dvasinį devalvacijos pasaulį. Ačiū dievui, kad ne visų.

P. S. Iš dalies filmas savo įtampa, pabaisiškais virsmais primena genialųjį filmą „Juodoji gulbė“ (2010). Jeigu anas patiko, patiks ir šitas.

 

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 78/100

IMDb: 7.6

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Malonės rūšys" / "Kinds of Kindness"

 

Sveiki,

 

Šios savaitės kino teatruose populiariausias ir lankomiausias filmas yra graikų režisieriaus     Yorgos Lanthimos naujausias darbas „Malonės rūšys“ (angl. Kinds of Kindness) (2024), kuris nebuvo nepastebėtas šių metų Kanų kino festivalyje. Nominuotas „Auksinei palmės šakelei“ net keliose kategorijose, visgi pergalę teko švęsti geriausiu aktoriumi pripažintam Kirsten Dunst vyrui Jeese Plemons. Atrodo, dar visai neseniai žiūrėjome „Prasti reikalai“ (2023), o nepraėjus nė visiems metams – jau naujas darbas. Pastaruoju metu režisierius išgyvena tikrą kūrybinį pakylėjimą ir jau yra pradėjęs filmuoti dar vieną savo darbą.

 

„Prasti reikalai“ buvo praėjusio sezono hitas, apkeliavęs pasaulį ir susirinkęs nemažai apdovanojimų. Man tas filmas taip pat vienas ryškiausių ir įsimintiniausių kino darbų, tad normalu, kad dar neužmiršę gluminančių ano filmo idėjų kėlėme nemažus lūkesčius šių metų „Malonės rūšims“, kuris dažnai interneto vartotojų komentaruose yra įvardijamas kaip geras, bet ne toks geras kaip „Prasti reikalai“. Dažnas kaltina, kad režisierius per greitai pradėjo kitą projektą ir reikėjo apgalvoti labiau. Žinoma, aš taip nemanau, nors lūkesčių turėjau ir jie gana neblogai buvo išpildyti.

 

Visų pirma, „Malonės rūšys“ yra triplikas – tai 3 novelės, skirtingos istorijos, papasakotos per beveik 3 valandų filmą, idėjiškai besijungiančios, tačiau neturinčios siužetinių sąsajų. Kaip visada Lanthimos provokuoja, glumina ir yra nepatogus, jis naudoja savo atrastą kino kalbą, panašiai kaip koks švedų režisierius Ruben Östlund, sukūręs „Kvadratą“ ir „Liūdesio trikampį“. Formos atžvilgiu gal Lanthimos netgi originalesnis ir rizikingesnis, nes lyginant „Malonės rūšis“ su paskutiniu darbu akivaizdžiai išsiskiria filmo stilistika.

 

Pirmojoje istorijoje pasakojama kontrolės ir psichologinės priklausomybės istorija. Pagrindinis veikėjas dirba prestižinėje įmonėje, tačiau pagrindinis jo darbas yra atsiskaityti už savo gyvenimo veiksmus mylimam bosui, kuris kontroliuoja absurdiškai kiekvieną jo žingsnį. Galiausiai atsisakęs suvaidinti avarijoje jis netenka malonės ir galiausiai suvokia, kad nemoka kurti savo gyvenimo be kito kontrolės. Visas absurdas yra veikėjo pastangos susigrąžinti malonę ir prielankumą. Iš tikrųjų šioji filmo dalis yra apie mus pačius, mūsų matomus ir nematomus priklausomybių ryšius nuo darbo, viršininkų, žmonų ir vyrų – viskas taip glaudžiai „surišta“, kad, netekę dažniausiai nors vienos priklausomybių grandies, nebemokame toliau priežasties gyventi.

 

Antrojoje dalyje vėl vaidina tie patys aktoriai, tik jų istorija ir rolė kitokia. Policininkas bando kaip nors susigyventi su Lizos netektimi, kol galiausiai vieną dieną Liza grįžta išsigelbėjusi iš negyvenamos salos, kurioje ji užsiėmė kanibalizmu. Policininkas netiki, kad tai tikroji Liza, ją įtarinėja, kol galiausiai panyra į depresiją, reikalauja Lizą save mėsinėti ir jam kepti patiekalus... Iš vienos pusės istorija žiauri, bet ji vėlgi apie malonės prieraišumą, įtikėjimą, kad žmogus yra vientisas ir jis nesikeičia, norima jį „užkonservuoti“ geriausioje jo versijoje. Socialinėje siaubo istorijoje viskas perteikiama groteskiškai makabriškai, kur psichologinis žiaurumas pasireiškia konkrečiais prievartos kitam veiksmais, bet baisiausia, ką filmas užfiksuoja, kad mes esame linkę pasiduoti tam smurtui ir save pradedame mėsinėti perkeltine arba, kaip šioje istorijoje, tiesiogine prasme.

 

Trečioji istorija pasakoja apie moterį, šis vaidmuo labiausiai aktorei Emmai Stone tiko, kuri bando surasti pranašę, šių dienų Kristų, kuris prikeltų numirėlius ir galėtų sukurti kultą. Pati veikėja priklauso seksualinio pobūdžio kultui, nuolat su kolega geria ašaromis kulto lyderių pašventintą vandenį ir yra įtikėjusi, kad pasauliui reikia labiausiai tikėti lyderiu. Veikėja, palikusi savo mažametę dukrą ir vyrą, stengiasi gyventi religinių dogmų sistemoje, nes negeba prisiimti gyvenimo savikūros. Visgi tai labiausiai išplėtota istorija. Iš vienos pusės ji pasakoja apie žmogaus malonę priklausyti kitiems, kad kiti nulemptų gyvenimą ir tapatybę, iš kitos pusės kalba apie žmonijos poreikį susikurti aukso veršį ir jį garbinti, kad būtų išpildytas gyvenimas, kad pačiam nereikėtų abejoti.

 

Taigi režisierius visose dalyse žaidžia priklausomybių spektrais. Priklausyti – tai reiškia, atsikratyti atsakomybės, streso ir bėdų, o juk tai malonė. Malonė kaip manija ir ji turi atskiras savo rūšis, aspektus, bet tai makabriškas ir sarkastiškas pavadinimas, kuris žymi iš tikrųjų destrukcijas, manijas, kurios veda į skausmą, neviltį, priklausomybes ir baimes prarasti. Labai vykusios novelės, apie kurias galima labai ilgai diskutuoti. Filme rasite ir ankstesnių režisieriaus filmo idėjinių atšvaitų, be to, nustebsite puikiai parinktais kultiniais garso takeliais nuo Eurythmics „Sweet Dreams“ iki pašėlusio E. Stone šokio pagal Cobrah „Brand New Bitch“. Gal filmas nebuvo toks sproginėjantis ir beprotiškas kaip paskutinieji režisieriaus darbai, tačiau savitai kitoks ir savitai geras.

 

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 64/100

IMDb: 7.0

 

Maištinga Siela

Filmas: "Šventovė" / "Sanctuary"

 Sveiki,

 

Yra tokių neįpareigojančių filmų, kuriuos norisi žiūrėti sekmadienio vakare be didesnio sunkumo, pasiduoti, kitaip sakant, trilerio aštriam siužetui, kuris įtrauktų ir jaudintų vien savo aštria dinamika. Maždaug to tikėjausi iš erotiškai pulsuojančios kino juostos „Šventovė“ (angl. Sanctuary) (2022), kurį režisavo Zachary Wigon.

 

Istorija nufilmuota viešbutį primenančiame paviljone ir jam tereikia vos dviejų aktorių. Turtingas viešbučio verslo paveldėtojas Halas žaidžia erotinį vaidmenų (nuolankiojo ir dominuojančiosios) žaidimą. Halui tai tam tikras būdas išsivaduoti iš tėvo paliktos traumos, taip jis suvokia savo gijimą ir, aišku, dėl to patiria lytinį susijaudinimą. Kas toji Rebeka? Verslininkė? Prostitutė? Aukštas seksualines paslaugas turčiams teikianti palydovė? Sunku tame filmo fone supaisyti, o galiausiai neaiškumas ir neapibrėžtis tampa viso filmo varomuoju varikliu.

 

Filmas prasidėjęs nekaltu vaidmenų žaidimu perauga į psichologinio smurto vaidmenis. Rebeka pradeda reikalauti 6 milijonų, arba ji paviešins jų sekso įrašus. Prasideda tikra smurtinės istorijos drama, kurioje nebeaišku, ar čia vaizduojamas dar seksualinis improvizuotas scenarijus, ar iš tikrųjų veikėjai bando susitarti. Man regis, kad filmo esmė buvo perteikti tų ribų nebepaisymą, sumaištį, kai žaidimas perauga į santykius, o santykiai į žaidimą. Veikėjai taip įpratę žaisti kuris kurį, kad net susitarimus bando išspręsti tik jiems suprantama psichologinės prievartos kalba.

Šiaip tikėjausi ne tokios profaniškai teatralizuotos istorijos. Tikriausiai tas psichologinis cirkas, kurį tenka žiūrėti, yra teatrinė metafora, kuri bando kalbėti vėlgi apie vyro traumas, galią ir primestus lūkesčius. Iš tikrųjų erotiškai filmas skystokas, jis iš esmės idėjiškai ir dvasiškai negyvas, nėra įdomesnės provokacijos, vien tik nuspėjamas beprotiškas ir vienkryptis psichologinis smurtas vienas prieš kitą, masinant vienas kitą patyčiomis ir grasinimais. Tik klausimas: ar tai išlaisvina veikėjus, ar dar labiau kuria toksiškus santykius ir gyvenimo lėlių namelyje iliuziją? Vos įpusėjus filmui, norėjau, kad jis kuo greičiau pasibaigtų, nes paprasčiausiai neįtraukia į intrigas. Filmas, kuris laikosi ant vieno siūlo: tai kuris kurį nugalės ir kuris palūš?

 

Mano įvertinimas: 3/10

Kritikų vidurkis: 67/100

IMDb: 6.3

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Prasti reikalai" / "Poor Things"

 Sveiki, skaitytojai,

 

Esu nemažas graikų režisieriaus Yorgos Lanthimos gerbėjas, tad kiekvienas jo filmas tampa ryškiu metų įvykiu. Gal ne visi jo filmai, kaip von Trrierui, pavyksta taip taikliai ir savitai įaudrinti, tačiau didžioji dalis kūrybos, einanti socialinės kritikos atžvilgiu, verčia ne tik stebėtis režisieriaus išmone, bet ir savaip apmąstyti mūsų „normalų“ pasaulį. „Favoritė“ (2018) tikriausiai buvo mano mėgstamiausias režisieriaus filmas, taip pat ir „Omaras“ (2015), tad nemažai tikėjausi ir iš naujausio jo filmo, kuris jau vadinamas vienu geriausiu praėjusių metų kino filmu „Prasti reikalai“ (angl. Poor Things) (2023).

Filmas dažniausiai pristatomas kaip vizionieriška naujoji „Frankenšteino“ alternatyvioji istorija. Režisierius leidžia sau tikriausiai šiame filme viską, tačiau iš, atrodo, kakofonijos karnavalo suklijuoja logišką naują visatos dėsnių modelį, pagrįstą smurtu ir žmogiškuoju poreikiu mylėti. Tėvo iškastruotas ir kankintas daktaras genijus Godvinas savo laboratorijoje išima savižudės Viktorijos smegenis ir į kaukolės vietą įdeda negimusio kūdikio iš tos pačios savižudės gimdos išimto vaisiaus smegenis. Savo kūrinį pavadina Bela, pastaroji gyvena daktaro namuose ir pamažu mokosi naujų žodžių, elgesio taisyklių, pradeda pažinti savo kūną, ima maištauti, patraukia į pasaulį ieškoti nuotykių, nesilaikydama jokių esminių socialinių taisyklių.

 

Yorgos Lanthimos pagrindinė filmų idėja, kaip ir „Prastuose reikaluose“, yra vaizduoti iškrypusius, netaisyklingus visuomenės elgesio modelius. Iškrypusius paprastai tik tiems, kurie besąlygiškai priima tik visuomenės žaidimo taisykles, o filmo istorijos dažnai parodo, kad socialinis elgesys tėra tik vienas iš susiklosčiusių atsitiktinių dalykų, kurie istorijoje galėjo pasisukti kitaip. Iš esmės filmas nuostabus tuo, kad per jį galima apmąstyti, jog pasaulyje normalumas neegzistuoja ir niekada neegzistavo, tai tik susitarimo dalykai, o Bela, kuri sulaužo visas taisykles, iš esmės įkūnija laisvo, į rėmus netelpančio žmogaus simbolį. Daktaras jai suteikia galimybę klysti ir vystytis emociškai, tai pagrindinis dalykas, ko reikia augančiam žmogui – rinkti įvairias patirtis, pažinti pasaulio siaubus ir malonumus. Belai palikus namus, daktaras iš ilgesio sukuria alternatyvią merginą, kuriai nebeleidžia emociškai vystytis, todėl jos progresas ir augimas sustoja, ji lieka bedvasė lėlė.

 

Per Belą perteikiami augančio žmogaus gyvenimo tarpsniai, aklai žengiant per daugelį socialinių barjerų, todėl filme nemažai šlykščiosios estetikos, kuri vėlgi žiūrovui gali būti šlykšti tik todėl, kad mes augome taip auklėjami. Bela dirba viešnamyje ir per savo nestandartišką vaikišką mąstymą keičia viešnamio lankytojų santykį su seksu ir kūniškumu. Visos Belos žmogiškosios patirtys renkamos per žaidimus, smalsiai tyrinėjant šiaip jau paprastai nubrėžtus elgesio standartus. Būdama savo motinos kūne ji tik prisiskaičiusi filosofinių knygų ima save traktuoti kaip monstrą ir priimti, kaip ir bet kuris žmogus, savo tapatybės dalį. Manau, režisieriui pavyko per šią istoriją papasakoti apie mus pačius, atskleisti, jog kiekviename iš mūsų glūdi žiaurus monstras (dažniausiai sukonstruotas socialinės aplinkos), o ir didžiausi eksperimentiniai blogio genijai, kaip filme vaizduojamas daktaras, gali pademonstruoti pačius šilčiausius ir žmogiškiausius jausmus. Filmas apie gėrio ir blogio suvokimo ribas, kurias perteikia fantastiniai veikėjai, įrėdyti į XIX amžiaus pabaigos rūbus, nuo kurių braška siūlės, nes viskas, kas aplinkui duota ir sukurta, reikia visada nuo to išsivaduoti. Išsivadavimas be šokiravimo tikriausiai neįmanomas, ar ne? Filmas mano skoniui, jis puikus, įtraukus, pilnas gerų aktorių, o veikėjai, nors ir karikatūriniai, tačiau perteikiantys kūrinio visumos daugiabriaunes idėjas.

 

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 87/100

IMDb: 8.4

Jūsų Maištinga Siela 

Filmas: "Vieną kartą Holivude" / "Once Upon a Time in... Hollywood"

Sveiki, skaitytojai,

Šie metai – Tarantino metai. Pasirodęs devintasis genialaus režisieriaus filmas „Vieną kartą Holivude“ (angl. Once Upon a Time in... Hollywood) (2019) vėlgi daugelį jo gerbėjų (tuo pačiu ir mane) pritraukė į kino sales. Žiniasklaidoje netyla kalbos, kad tai priešpaskutinis Tarantino filmas, mat režisierius viename interviu leptelėjo, kad išvis sukurs tik dešimt filmų ir pasitrauks iš kino industrijos kaip režisierius... Ar tai tiesa? Pamatysime ateityje.

Na, o šis beveik 3 valandų trukmės filmas apie 1969-ųjų metų Holivudą – filmas išties kelia nemenkus sentimentus Holivudo fanams. Mums, lietuviams, gal kiek mažiau masiniam žiūrovui atpažįstamus niuansus, bet eiliniam amerikiečiui, manau, šis filmas neišsenkantis aliuzijų į senąjį Holivudo kiną šaltinis. Ypač vesterną. Pagrindinį Riko vaidmenį filme atlieka Leonardas DiCaprio – kiek nusigyvenęs tipažinis 1969-ųjų vesterno blogiukų aktorius, kuris išgyvena kūrybinę krizę. Kartu su kaskadininku Klifu (vaidmenį atlieka Brad Pitt) jis patiria daugelį nuotykių...

Filmas prifarširuotas tos Holivudo epochos ženklų, laisvės ir hipių, vesterno ir Holivudo palaido gyvenimo – turtingas gyvenimas, narkotikai, greitai augantis ir blėstantis populiarumas... Čia mes sutinkame Roman Polanski, Bruce Lee, Clint Eastwood ir kitus to meto Holivudo garsenybes, kurios papildo kino juostą autentiškumo iliuzija ir trumpam tarsi grąžina į tuos šlovingus Holivudo laikus, kai visi lipdavo prie ekrano, kad galėtų pažiūrėti kokį nors populiarų serialą.

Tarantino naudoja holivudinio kino klišes, kurios vienaip atrodo, kai veikėjai filmuojasi vesterne ir tie patys principai taikomi jų užkulisiniams gyvenimams išreikšti. Tarantino tarsi sako, kad aktorių gyvenimai ekrane ir gyvenime mažai kuo skiriasi, jie valdomi tų pačių holivudinių principų, pavyzdžiui, viena įsimintiniausių scenų, kada Brad Pitt su gatvės valkata atvyksta į užmiestį ir jis bando įeiti į namą, kuriame nieko iš esmės nevyksta, tačiau režisierius taiko vesterno įtampos kūrimo būdus – nieko nepridursi, tiesiog satyrinė klišių raiška, kuri verčia tyliai kikenti, sukuriama idėja, kad žmonės prisižiūrėjo to meto kino patys gyvenime ima lyg užprogramuoti elgtis kaip personažai.

Iš tikrųjų filmas vykęs, sodrus, spalvingas kaip pats Holivudas ir jo legendos... Visgi lyginant su ankstesniais Tarantino darbais, šis siužetiškai atrodo kiek skėstelėjęs, vietomis be intrigos ir įtampos, norint daugiau atskleisti holivudinių atributų: daug veikėjų su savo šalutinėmis istorijomis, kurios pabaigoje tarsi susijungia į vieną bendrą holivudinę šeimą, tačiau ilgą laiką galvojau, o kurių galų ta aktorės Margot Robbie siužetinė linija? Ar ji šiame filme pasiteisina? Jeigu reikėtų ieškoti artimiausio Tarantino filmo šiam, manding, tai būtų „Bulvarinis skaitalas“, kuriame panaši kultūra, veikėjai paversti tam tikrais komiksais, jų dialogų nuotrupos tampa masinės kultūros virusu ir pasklinda visur... Įsimintina juosta, bet mano simpatijos visgi lieka su „Negarbingais šunsnukiais“ ir „Nužudyti Bilą“ dalimis, kuriame žiaurus ir negailestingai aštrus Tarantino išliks man iki pat mirties.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 83/100

IMDb:8.0

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Kieti bičai" / "The Nice Guys"

Sveiki, skaitytojai,

Šiuo metu viena labiausiai pasaulyje aptarinėjamų komedijų yra „Kieti bičai“ (angl. The Nice Guys) (2016) tikriausiai visai ne dėl to, kad tai „Geležinio žmogaus 3“ režisierius, bet dėl to, kad jame pasirodo kino legenda Russell Crowe ir Ryan Gosling. Nesu tikras, ar šią komediją pavadinčiau viena geriausių šių metų komedijų, tą suabejojau ne tik aš, bet ir internautų komentarai, kurie gana vidutiniškai priėmė juostą, nepaisant ten pasirodžiusių ir nuolat giriamų kino aktorių. Visgi netgi ir tokie kino graundai komedijoje atrodo it paprasti komediantai ir nieko čia nepridursi – komedijos žanras toks keblus ir pritraukti, sudominti kažkuo daugiau nei įprastomis klišėmis, vargu, ar pavyktų, nebent režisierius genialus komediantas, pvz., labai puikias komedijas kūrė W. Allen.

Ką visgi be gerai ir puikiai žinomų aktorių gali pasiūlyti „Kieti bičai“? Ogi nuostabius kostiumus ir gražiai surėdytus kadrus pagal 7-8 dešimtmečio madą, kas šiuo metu kine itin madinga, atsigręžti į kultinius filmus, madas ir jas perkurti taip skaniai pasaldinant. Bet vis tiek šioji mados tendencija ir dešimtmečiai žavi ir kelia nostalgiją. Taigi, ši komedijai kostiumų ir aplinkos detalių nestinga. Didžiausią nuostabą sukėlė amerikietiški juokeliai, kurie šiek tiek bandė išsiskirti eilinių komedijų urme. Visų pirma juokeliai nejuokingi ir tokie mediniai, kad jie savaime kelia juoką, jie subtiliai ne tiesmukūs, lyg bandyta sužadinti kitokį amerikietiško humoro gamą komedijos rinkoje. Ir, dievaži, kai veikėjai porno aktores vadina „porno damomis“, lūžau vietoje. Tiesa, nedaug tokių taiklių ir linksminančių vietelių, o kai kurie epizodai, kad ir lenktynės su automobiliais ir veikėjų poelgiai priminė net ne be komediją, o stačiokišką parodiją.

Taigi, kino aktoriai lyg ir nieko naujo nepavaizdavo, tipinė komedijinė pora kriminalinio turinio juostoje, ta pati konkurencinga suvedanti du likimus draugystė. Ir pabūsiu šįkart absoliuti pilka masė: filmą žiūrėjau tik dėl aktorių. Turiu pasakyti, kad praleidau neblogą laiką, tačiau kažin ko pasikrovęs nesijaučiu.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 70/100

IMDb: 7.5

Jūsų Maištinga Siela