Filmas: "Prasti reikalai" / "Poor Things"

 Sveiki, skaitytojai,

 

Esu nemažas graikų režisieriaus Yorgos Lanthimos gerbėjas, tad kiekvienas jo filmas tampa ryškiu metų įvykiu. Gal ne visi jo filmai, kaip von Trrierui, pavyksta taip taikliai ir savitai įaudrinti, tačiau didžioji dalis kūrybos, einanti socialinės kritikos atžvilgiu, verčia ne tik stebėtis režisieriaus išmone, bet ir savaip apmąstyti mūsų „normalų“ pasaulį. „Favoritė“ (2018) tikriausiai buvo mano mėgstamiausias režisieriaus filmas, taip pat ir „Omaras“ (2015), tad nemažai tikėjausi ir iš naujausio jo filmo, kuris jau vadinamas vienu geriausiu praėjusių metų kino filmu „Prasti reikalai“ (angl. Poor Things) (2023).

Filmas dažniausiai pristatomas kaip vizionieriška naujoji „Frankenšteino“ alternatyvioji istorija. Režisierius leidžia sau tikriausiai šiame filme viską, tačiau iš, atrodo, kakofonijos karnavalo suklijuoja logišką naują visatos dėsnių modelį, pagrįstą smurtu ir žmogiškuoju poreikiu mylėti. Tėvo iškastruotas ir kankintas daktaras genijus Godvinas savo laboratorijoje išima savižudės Viktorijos smegenis ir į kaukolės vietą įdeda negimusio kūdikio iš tos pačios savižudės gimdos išimto vaisiaus smegenis. Savo kūrinį pavadina Bela, pastaroji gyvena daktaro namuose ir pamažu mokosi naujų žodžių, elgesio taisyklių, pradeda pažinti savo kūną, ima maištauti, patraukia į pasaulį ieškoti nuotykių, nesilaikydama jokių esminių socialinių taisyklių.

 

Yorgos Lanthimos pagrindinė filmų idėja, kaip ir „Prastuose reikaluose“, yra vaizduoti iškrypusius, netaisyklingus visuomenės elgesio modelius. Iškrypusius paprastai tik tiems, kurie besąlygiškai priima tik visuomenės žaidimo taisykles, o filmo istorijos dažnai parodo, kad socialinis elgesys tėra tik vienas iš susiklosčiusių atsitiktinių dalykų, kurie istorijoje galėjo pasisukti kitaip. Iš esmės filmas nuostabus tuo, kad per jį galima apmąstyti, jog pasaulyje normalumas neegzistuoja ir niekada neegzistavo, tai tik susitarimo dalykai, o Bela, kuri sulaužo visas taisykles, iš esmės įkūnija laisvo, į rėmus netelpančio žmogaus simbolį. Daktaras jai suteikia galimybę klysti ir vystytis emociškai, tai pagrindinis dalykas, ko reikia augančiam žmogui – rinkti įvairias patirtis, pažinti pasaulio siaubus ir malonumus. Belai palikus namus, daktaras iš ilgesio sukuria alternatyvią merginą, kuriai nebeleidžia emociškai vystytis, todėl jos progresas ir augimas sustoja, ji lieka bedvasė lėlė.

 

Per Belą perteikiami augančio žmogaus gyvenimo tarpsniai, aklai žengiant per daugelį socialinių barjerų, todėl filme nemažai šlykščiosios estetikos, kuri vėlgi žiūrovui gali būti šlykšti tik todėl, kad mes augome taip auklėjami. Bela dirba viešnamyje ir per savo nestandartišką vaikišką mąstymą keičia viešnamio lankytojų santykį su seksu ir kūniškumu. Visos Belos žmogiškosios patirtys renkamos per žaidimus, smalsiai tyrinėjant šiaip jau paprastai nubrėžtus elgesio standartus. Būdama savo motinos kūne ji tik prisiskaičiusi filosofinių knygų ima save traktuoti kaip monstrą ir priimti, kaip ir bet kuris žmogus, savo tapatybės dalį. Manau, režisieriui pavyko per šią istoriją papasakoti apie mus pačius, atskleisti, jog kiekviename iš mūsų glūdi žiaurus monstras (dažniausiai sukonstruotas socialinės aplinkos), o ir didžiausi eksperimentiniai blogio genijai, kaip filme vaizduojamas daktaras, gali pademonstruoti pačius šilčiausius ir žmogiškiausius jausmus. Filmas apie gėrio ir blogio suvokimo ribas, kurias perteikia fantastiniai veikėjai, įrėdyti į XIX amžiaus pabaigos rūbus, nuo kurių braška siūlės, nes viskas, kas aplinkui duota ir sukurta, reikia visada nuo to išsivaduoti. Išsivadavimas be šokiravimo tikriausiai neįmanomas, ar ne? Filmas mano skoniui, jis puikus, įtraukus, pilnas gerų aktorių, o veikėjai, nors ir karikatūriniai, tačiau perteikiantys kūrinio visumos daugiabriaunes idėjas.

 

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 87/100

IMDb: 8.4

Jūsų Maištinga Siela 

Filmas: "Įkyruolė" / "The Meddler"

Sveiki,

Komedija apie mamytes, kurios kišasi į suaugusių vaikų gyvenimą ir taip bando išlaikyti motyvaciją būti reikalingai, tikriausiai labiausiai ir patinka amerikietiškame kine apie tai kalbėti. Sunku įsivaizduoti, kad tokios temos imtųsi juoko formate, tarkime, Rytų Europos kino kūrėjai. Amerikietiška romantinė komedija „Įkyruolė“ (angl. The Meddler) (2015) iš esmės pasakoja apie į depresiją linkusią dukrelę, prie kurios prilimpa visiems iš pusės žodžio įtinkanti ir patinkanti mamytė, kurią suvaidino legendinė aktorė Susan Sarandon.

Filmas, nereikia čia nieko slėpti ir pykti, yra nuobodokas. Siužetas ir situacijos apie sėkmingą mamytę darosi tokios nuobodžios toje saldžioje ir jaukioje amerikietiškoje pensijoje, kad net šiek tiek pikta, kad lietuvės pensininkės ne tik kitiems išmaniaisiais nesižarsto, bet ir sau vos tegali ką nors nusipirkti. Turtinga ir sveika senatvė leidžia S. Sarandon herojai patirti daugybę nuotykių, kurie neįtikina ir atrodo pernelyg nusaldinti, kad darosi koktu, kaip moterėlė net patekusi į avariją sugeba susirasti krūva naujų draugų ir šitaip įkvėpti aplinkinius gyvenimui. 

Žinoma, filme, kurį kino kritikai pasitiko gana šiltai, yra ir įdomesnių scenų, tačiau tikriausiai filmas taptų absoliutus niekas ir netgi tikras galvos skausmas, jeigu iš jo išimtume Susan Sarandon. Filmą rekomenduočiau žiūrėti tik šios aktorės gerbėjams, nes visais kitais atvejais filmas nuobodus, išsisėmęs ir nufilmuotas neoriginalia daug kur regėta holivudine maniera. 

Mano įvertinimas: 4.5/10

Kritikų vidurkis: 68/100

IMDb: 6.3

Jūsų Maištinga Siela