Filmas: "Bugonija" / "Bugonia"

 Sveiki, skaitytojai,

 

Nors iki tikrosios „Scanoramos“ liko kelios savaitės, festivalis padarė vieną išimtį ir pristatė išankstinį „apšildomąjį“ seansą prieš kino filmų maratoną, pristatydamas tikriausiai daugelio labai laukto graikų kilmės režisieriaus Yorgos Lanthimos filmą „Bugonija“ (angl. Bugonia) (2025). Pastaruoju metu provokatyvusis režisierius nepaprastai produktyvus: 2023 metais pristatė „Prasti reikalai“, 2024 metais „Malonės rūšys“, o šiemet – „Bugonija“. Reiktų paminėti, kad režisierius įsisuko dirbti išskirtinai su anglakalbe kino kampanija ir aktoriais, o visame to centre, žinoma, nuo filmo „Favoritė“ (2018) yra aktorė Emma Stone, kurią drąsiai galima laikyti režisieriaus mūza. Reiktų paaiškinti filmo pavadinimą: Bugonija (gr. Bugonia) – tai senovės graikų ir egiptiečių mitas arba tikėjimas, kad bitės gimsta (spontaniškai generuojasi) iš negyvo jaučio ar galvijo skerdenos.

 

Esu didelis Y. Lanthimos gerbėjas, kiekvienas jo filmas daugiau ar mažiau yra dirgiklis, kuris ne tik leidžia išsižioti ir būti sudirgintam kartais itin brutaliai beprotiškų kino idėjų, bet ir apmąstyti, ką mes patys darome savo pačių tikrovėje ir gyvenime. Pačia plačiausia prasme Lanthimą, sakyčiau, domina socialinio nukrypimo ir monstro kūrimo aplinkybės. Kaip nutinka, kad sukuriame ir savo socialinėje dorovinėje terpėje leidžiame atsirasti monstrui. Ar tai būtų Frankenšteino prototipė Bela „Prastuose reikaluose“, ar žmones valganti moteris, išgyvenusi negyvenamoje saloje „Malonės rūšyse“, o gal depresija serganti ir proto ribų nepaisanti karalienė Marija filme „Favoritė“?

 

Naujausiame filme „Bugonija“ autorius imasi senai naujos temos, jis iš tikrųjų perkuria 2003 m. Pietų Korėjos juodojo humoro mokslinės fantastikos filmą „Save the Green Planet!“ (liet. Išgelbėkime žaliąją planetą!), kurį režisavo Jang Joon-hwan. Scenarijus išties beprotiškas: du atokaus gyvenvietės vyrukai, Tėdis (aktorius Jesse Plemons) ir pusbrolis Donas (aktorius Aidan Delbis) bando kabintis į gyvenimą, kol Tedžio motina guli komoje ligoninėje, augindami bites. Tedis valdo ne visai viso proto pusbrolį, aiškina jam apie nykstančias bites ir iš to kylančias sąmokslo teorijas apie neva Žemę apėmusią paslaptingą Andromedos ateivių rasę, dėl kurios gali išnykti ne tik bitės ir pavergtoji žmonija.

 

Tedis ir Donas išties beprotiški, jie pasidaro cheminę kastraciją, kad nebūtų seksualiai išnaudojami ateivių, o galų gale jiedu pagrobia svarbią vietos korporacijos vadovę Michelle Fuller (aktorė Emma Stone), kuriai nuskuta plaukus ir laiko ją absurdiškomis sąlygomis rūsyje, nes mano, kad ji ateivė. Michellei nelieka nieko kito, tik kaip nors pasistengti įtikinti Tedį ir Doną, kad ji nėra ateivė (arba yra labai svarbi ateivė) ir įveikti sąmokslo teorijos apimtus vyrukus jų pačių sukurtais spąstais. Bet po neįtikėtinai absurdiška ir pavojinga situacija, kurias Yorgos išties sukuria įtemptai ir įtikinamai, slypi Tedo nuoskaudos Michellei dėl motinos, tai jis paveldėjo iš motinos visą tikėjimą sąmokslu prie žmoniją, todėl Michellę laiko andromediete iš paslėpto keršto dėl motinos nepermainomos būklės...

 

Iš vienos pusės filmas apie sąmokslo apimtus teoretikus, kurie bando pagrįsti savo psichologines traumas, dvasinius palūžimus kažkokiomis aukštesnėmis, žmogiškąją tikrovę pranokstančiomis istorijomis. Argi ne iš to atsiranda fanatizmas ir monstrai? Negalėdami susitvarkyti su tikrove Tedas ir Donas renkasi kraštutinius ir maniakiškai psichopatiškus sprendimus. Lanthimos tarisi šiuo filmu įspėja, kokios gali tapti tamsios ir nenuspėjamos sąmokslo teorijos tamsiam protui. Iš kitos pusės Lanthimos neapsiriboja vien tik socialinių reiškinių kraupia satyra, jis filmą išties pakelia į mokslinės fantastikos lygį ir sukuria pačios tiesos dviprasmybę: gal tikrieji pamišėliai nėra jau tokie pamišėliai, o normatyvusis gyvenimas yra tikroji diagnozė?

 

Ir vėl man filmas patiko! Ne kartą išsižiojau dėl puikaus ir intriguojančio scenarijaus, puikių aktorių Emmos Stone ir Jesse Plemons pasirodymo. Tai iš vienos pusės absurdiškas, iš kitos pusės labai įtikinantis filmas, kuris tampa ir provokacija, ir meno kūriniu. Labai rekomenduoju nepraleisti!

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 68/100

IMDb: 7.5

 

Maištinga Siela

Filmas: "Pilietinis karas" / "Civil war"

 Sveiki, skaitytojai,

 

Nemėgstu karinių filmų, tiesiog man nesuvokiama, kodėl įsigalėjo toks štampas, kad karinius filmus būtinai mėgsta vyrai, o romantinius – moteris. Tai ne tiesa. Nors kiekvienoje taisyklėje esama išimčių ir aš retsykiais pasižiūriu karinio turinio filmą. Pavyzdžiui, T. Malick „Raudona plona linija“ ar David Ayer „Įniršis“ bei C. Nolano „Diunkerkas“ yra puikūs filmai, kuriuos po kiek laiko galima žiūrėti vėl ir vėl. Tiesą sakant, net nežinau, ko buvo galima tikėtis iš Alex Garland režisuotos karinės juostos „Pilietinis karas“ (angl. Civil war) (2024) – dar vienos holivudinės pseudoapokalipsės? Galbūt.

 

Šiaip iš filmo tikėjausi visiškai ne to, ką gavau. Maniausi, kad tai paturbintą holivudiniais triukais kokia nors didvyrės fotografės istorija, kuri galiausiai atskleidžia žaidybiniais ir manipuliatyviais triukais. Scenarijus visgi pasirodė įdomesnis, nes filmas susitelkia į pagrindinių veikėjų emocijas, o ne politinius manevrus. Trokštantiems susišaudymų ir staigių rokiruočių – bus ir to, tik jau pačioje finalo pabaigoje, patausotai, o šiaip filmas gana dramatiškas ir lėtokas. Įtampa rezgama ne tokia jau didelė, bet jos, sakyčiau, pakanka. Būrelis žurnalistų keliauja per JAV į Vašingtoną, kur slepiasi menamas dabarties prezidentas, sukėlęs šalyje perversmą. Distopinė idėja: Kalifornija ir Teksasas sumano atsiskirti nuo likusių valstijų ir įkuria sąjungą, todėl žmonės susiskirsto į stovyklas ir beveik kaip Abraomo Linkolno laikais kovoja vieni prieš kitus.

 

Esmė tame, kad filmas parodo, jog greitai pilietiniame kare nebėra nei įsitikinimų, nei politizuotų stovyklų, tiesiog smagu žudyti ir vaizduotis, kad saugaisi. Žodžiu, žaidžiama gyvybėmis, todėl viena labiausiai patikusių scenų buvo, kai veikėjai įžygiuoja į nuošalios valstijos miestelio parduotuvę, o ten pardavėja ramiai skaito knygą. Jų politika niekur nesikišti, nes kur du pešasi, ten trečias laimi. Visgi didžiausias filmo konfliktas vystomas tarp kartų. Senesnioji ir prityrusi fotografė nenoriai pamažu prisijaukina jaunėlę fotografę, savo aršią gerbėją ir pamoko psichologinių triukų. Pamaniau: siaubas fotografuoti prieš akis deginamus ir visaip kitaip žudomus žmones. Kaip su tuo visu miegoti? Įdomiausia, kad žurnalistai taip laisvai kaip paukščiai migruoja tarp stovyklų ir negauna kulkos ar spyrio į užpakalį. Tarsi žurnalisto statusas veikia kaip koks skydas nuo kulkų. Pagirsiu Kirsten Dunst, ji puiki draminė aktorė. Visai neseniai pamačiau paauglišką jos filmo ištrauką, kur ji besišypsanti šoka pagal Britney Spears dainas prieš 24 metus, o dabar... Tik pažiūrėkite kokia rimtuolė! Čia ji susitinka su kitu aktoriumi Jesse Plemons, kuris yra jos gyvenimo vyras. Jam, beje, rožiniai akiniai labai tinka, tarsi pratęsė makabriškąjį pasirodymą  Yorgos Lanthimos filme „Malonės rūšys“ (2024).

 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 75/100

IMDb: 7.1

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Malonės rūšys" / "Kinds of Kindness"

 

Sveiki,

 

Šios savaitės kino teatruose populiariausias ir lankomiausias filmas yra graikų režisieriaus     Yorgos Lanthimos naujausias darbas „Malonės rūšys“ (angl. Kinds of Kindness) (2024), kuris nebuvo nepastebėtas šių metų Kanų kino festivalyje. Nominuotas „Auksinei palmės šakelei“ net keliose kategorijose, visgi pergalę teko švęsti geriausiu aktoriumi pripažintam Kirsten Dunst vyrui Jeese Plemons. Atrodo, dar visai neseniai žiūrėjome „Prasti reikalai“ (2023), o nepraėjus nė visiems metams – jau naujas darbas. Pastaruoju metu režisierius išgyvena tikrą kūrybinį pakylėjimą ir jau yra pradėjęs filmuoti dar vieną savo darbą.

 

„Prasti reikalai“ buvo praėjusio sezono hitas, apkeliavęs pasaulį ir susirinkęs nemažai apdovanojimų. Man tas filmas taip pat vienas ryškiausių ir įsimintiniausių kino darbų, tad normalu, kad dar neužmiršę gluminančių ano filmo idėjų kėlėme nemažus lūkesčius šių metų „Malonės rūšims“, kuris dažnai interneto vartotojų komentaruose yra įvardijamas kaip geras, bet ne toks geras kaip „Prasti reikalai“. Dažnas kaltina, kad režisierius per greitai pradėjo kitą projektą ir reikėjo apgalvoti labiau. Žinoma, aš taip nemanau, nors lūkesčių turėjau ir jie gana neblogai buvo išpildyti.

 

Visų pirma, „Malonės rūšys“ yra triplikas – tai 3 novelės, skirtingos istorijos, papasakotos per beveik 3 valandų filmą, idėjiškai besijungiančios, tačiau neturinčios siužetinių sąsajų. Kaip visada Lanthimos provokuoja, glumina ir yra nepatogus, jis naudoja savo atrastą kino kalbą, panašiai kaip koks švedų režisierius Ruben Östlund, sukūręs „Kvadratą“ ir „Liūdesio trikampį“. Formos atžvilgiu gal Lanthimos netgi originalesnis ir rizikingesnis, nes lyginant „Malonės rūšis“ su paskutiniu darbu akivaizdžiai išsiskiria filmo stilistika.

 

Pirmojoje istorijoje pasakojama kontrolės ir psichologinės priklausomybės istorija. Pagrindinis veikėjas dirba prestižinėje įmonėje, tačiau pagrindinis jo darbas yra atsiskaityti už savo gyvenimo veiksmus mylimam bosui, kuris kontroliuoja absurdiškai kiekvieną jo žingsnį. Galiausiai atsisakęs suvaidinti avarijoje jis netenka malonės ir galiausiai suvokia, kad nemoka kurti savo gyvenimo be kito kontrolės. Visas absurdas yra veikėjo pastangos susigrąžinti malonę ir prielankumą. Iš tikrųjų šioji filmo dalis yra apie mus pačius, mūsų matomus ir nematomus priklausomybių ryšius nuo darbo, viršininkų, žmonų ir vyrų – viskas taip glaudžiai „surišta“, kad, netekę dažniausiai nors vienos priklausomybių grandies, nebemokame toliau priežasties gyventi.

 

Antrojoje dalyje vėl vaidina tie patys aktoriai, tik jų istorija ir rolė kitokia. Policininkas bando kaip nors susigyventi su Lizos netektimi, kol galiausiai vieną dieną Liza grįžta išsigelbėjusi iš negyvenamos salos, kurioje ji užsiėmė kanibalizmu. Policininkas netiki, kad tai tikroji Liza, ją įtarinėja, kol galiausiai panyra į depresiją, reikalauja Lizą save mėsinėti ir jam kepti patiekalus... Iš vienos pusės istorija žiauri, bet ji vėlgi apie malonės prieraišumą, įtikėjimą, kad žmogus yra vientisas ir jis nesikeičia, norima jį „užkonservuoti“ geriausioje jo versijoje. Socialinėje siaubo istorijoje viskas perteikiama groteskiškai makabriškai, kur psichologinis žiaurumas pasireiškia konkrečiais prievartos kitam veiksmais, bet baisiausia, ką filmas užfiksuoja, kad mes esame linkę pasiduoti tam smurtui ir save pradedame mėsinėti perkeltine arba, kaip šioje istorijoje, tiesiogine prasme.

 

Trečioji istorija pasakoja apie moterį, šis vaidmuo labiausiai aktorei Emmai Stone tiko, kuri bando surasti pranašę, šių dienų Kristų, kuris prikeltų numirėlius ir galėtų sukurti kultą. Pati veikėja priklauso seksualinio pobūdžio kultui, nuolat su kolega geria ašaromis kulto lyderių pašventintą vandenį ir yra įtikėjusi, kad pasauliui reikia labiausiai tikėti lyderiu. Veikėja, palikusi savo mažametę dukrą ir vyrą, stengiasi gyventi religinių dogmų sistemoje, nes negeba prisiimti gyvenimo savikūros. Visgi tai labiausiai išplėtota istorija. Iš vienos pusės ji pasakoja apie žmogaus malonę priklausyti kitiems, kad kiti nulemptų gyvenimą ir tapatybę, iš kitos pusės kalba apie žmonijos poreikį susikurti aukso veršį ir jį garbinti, kad būtų išpildytas gyvenimas, kad pačiam nereikėtų abejoti.

 

Taigi režisierius visose dalyse žaidžia priklausomybių spektrais. Priklausyti – tai reiškia, atsikratyti atsakomybės, streso ir bėdų, o juk tai malonė. Malonė kaip manija ir ji turi atskiras savo rūšis, aspektus, bet tai makabriškas ir sarkastiškas pavadinimas, kuris žymi iš tikrųjų destrukcijas, manijas, kurios veda į skausmą, neviltį, priklausomybes ir baimes prarasti. Labai vykusios novelės, apie kurias galima labai ilgai diskutuoti. Filme rasite ir ankstesnių režisieriaus filmo idėjinių atšvaitų, be to, nustebsite puikiai parinktais kultiniais garso takeliais nuo Eurythmics „Sweet Dreams“ iki pašėlusio E. Stone šokio pagal Cobrah „Brand New Bitch“. Gal filmas nebuvo toks sproginėjantis ir beprotiškas kaip paskutinieji režisieriaus darbai, tačiau savitai kitoks ir savitai geras.

 

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 64/100

IMDb: 7.0

 

Maištinga Siela

Filmas: "Šuns galia" / "The Power of the Dog"

 Sveiki,

 

Naujausias ir ilgai lauktas režisierės Jane Campion filmas „Šuns galia“ (angl. The Power of the Dog) (2021) jau daugelio kino kritikų įrašomas į sąrašus kaip vienas iš geriausių šių metų filmų. Režisierė turi talentą pasakoti atšiaurias ir brutalias meilės istorijas. Jos filmas „Fortepijonas“ (1993) iki šiol laikytinas rimto ir gero filmo pavyzdžiu, nesenstančiu ir paveikiančiu žiūrovą daugiasluoksnėmis meilės ir neapykantos priešpriešomis. Labai panašiais rakursais, tačiau visiškai kitokioje istorijoje režisierė žmogaus gyvulišką prigimties nesuderinamumą su visuomenės įvaizdžiais tęsia ir „Šuns galioje“.

 

Kodėl tai šuo? Šiurkštus, dvokiantis ir apšepęs australas Filas žvelgia į tuos kalnus ir regi tai, ko neregi niekas – kalnų briaunomis metamas šešėlis, kuris vakaro šviesoje suformuoja pikto šuns imitaciją. Tas šešėlis – tai Filo asmenybės metafora, galima sakyti, pats likimas. Šiurkščiai elgiasi su jautriu broliu, jo nauja mylimąja našle ir jos švelnios prigimties sūnumi Piteriu iš pirmosios santuokos. Vyriško mačistinio stereotipų vyrukas visus menkina ir iš visų šaiposi, ypač iš gėjaus jaunuolio, kuris vasaras praleidžia pas motiną. Panašius pašaipos principus perima ir Filo darbininkų būrys.

 

Visuomenėje iki šių dienų paplitusi homofobinė nuostata: kuo labiau šaipomasi ir kliedima apie pederastiją, tuo žmogus išsiduoda, jog jis pats toks yra. Giluminė neigimo psichologija. Žinoma, pederastai neegzistuoja, tai visuomenės primesti standartai, yra tik kita orientacija. Filas, kaip užkietėjęs homofobas, turi savų paslapčių ir tai nesunku suvokti filmo viduryje, kai besiilgėdamas kadaise žuvusio draugo, apie kurį vis kurpia legendas, jis savo pašaipų subjekte ima ir atranda tai, ką ilgai neigė, slėpė ir su skausmu prisimina. Žmogus metantis šešėlį tampa savo jausmų išsigandusiu vyruku. Išties kūrėjai stebuklingai pavyko perteikti subtiliai prieštaringus niuansus šiurkščioje Australijos dykinėję, sudėtingais laikais, kur vyriškumo stereotipai itin svarbūs, kad ne tik tave gerbtų, bet ir galėtum išgyventi.

 

Nuostabūs vaidmenys. Man regis, aktorius Benedict Cumberbatch sukūrė vieną geriausių savo turtingos karjeros vaidmenų! Tą patį galima pasakyti ir apie Kirsten Dunst – alkoholikė našlė, kuri, neatlaikanti Filo visuomenės spaudimo, ima gerti. Apskritai filmo atmosfera, primenanti JAV laukinių vakarų pasaulį, yra žmogiškumą žlugdantį ir vėlei kelianti, mirštanti ir vėl teikianti vilties, jog vieną dieną išdrįsime sau pripažinti, kas esame ir mums nebereikės apsimesti, jog esame teisingi ir dori tik pagal siaurą visuomenės standartą.

 

Filmo pabaiga literatūriškai pribloškianti. Jaunasis mokslininkas Piteris (klausimas, ar kerštaudamas, o gal viso to nežinodamas?) užraugia nuo juodligės susirgusio žvėries odas, o Filas, pamirkydamas į užkratą sužeistą ranką, suserga. Mirštama nuo to, kas tik iš pažiūros atrodo nepavojinga, metaforiškai tariant, rankos, kurios kastravo buivolus ir atiminėjo gyvybę, miršta nuo švelnumo. Tai tarsi australietiškas „Kuprotas kalnas“ be jokių romantinių prieskonių ar erotinių scenų, o literatūriškai išvystytos potekstės apie sudėtingus žmogaus poreikius mylėti ir būti mylimam skrodžia tiksliai ir meistriškai it skalpelis.

 

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 88/100

IMDb: 7.0

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Džiunglių kruizas" / "Jungle Cruise"

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Režisierius Jaume Collet-Serra per savo karjerą sukūrė ne vieną siaubo ir įtempto veiksmo filmą, pradedant anuomet šiurpinančiais „Vaško namais“, „Našlaite“ ir baigiant „Non-stop“ bei „Sekluma“. Kiek netikėta, kad iš tamsių juostų režisierius perėjo į spalvingą Disney stiliaus pasakojimą „Džiunglių kruizas“ (angl. Jungle Cruise) (2021). Dideliais pinigais ir spalvinga kinematografija pasižymintis filmas, sakyčiau, tinka nuo paauglių iki pačios senatvinės auditorijos.

 

Dviem pagrindiniais smuikeliais filme „groja“ visiems puikiai žinomi kultiniai „didelių projektų“ aktoriai t. y. Dwayne Johnson ir Emily Blunt. Ką naujo ir gero begali pasiūlyti Disney kino kompanija, kai jau pamažu pradeda atslūgti pasakų „Pelenė“, „Gražuolė ir pabaisa“ bei kitų atnaujintų versijų rodymai? Ogi „Džiunglių kruizą“! Istorija mus nukelia į XX amžiaus pradžią, kai Vakarų civilizacija vis dar „serga“ mokslinėmis ekspedicijomis į egzotiškiausius pasaulio kampelius, o šiurpios kelionių gotikinės istorijos audrina skaitytojų vaizduotę. Ryžtinga ir apsukri daktarė Lilė pavagia paslaptingą strėlės antgalį, kuris yra Pietų Amerikos džiunglėse niekam nežinomos magiškos vietos raktas. Panaudojus raktą, bus galima, pasak legendos, gauti stebuklingo augalo, kuris pagydo bet kokias pasaulio ligas. Mokslininkė su broliu leidžiasi į pasaulio pakraštį ir čia susipažįsta su Amazonės upių baseino kruizo kapitonu, tačiau ant jų kulnų lipa godus vokietis, kuriam augalo reikia norint laimėti karą...

 

Žodžiu, turime visą siužetą su spalvingais veikėjais, pastarieji atitinka visus Disney stiliaus ir tokio žanro filmo veikėjų charakteristikas. Tvirta Lilę atstovauja feminizmui, nes dėvi kelnes ir geba išsisukti iš bet kokių aplinkybių ir dar įkrėsti į kailį piktadariams. Džiunglėse verkšlenantis homoseksualas galiausiai išmoksta muštis, o laivo kapitonas, kad ir koks raumeningas ir brutalus beatrodytų, iš tikrųjų yra altruistas romantikas, o ką jau pasakyti apie blogiuką vokietį? Visi veikėjai savo nesudėtingomis programomis tarsi išdrožti pagal tuos pačius Volto Disnėjaus animacinių filmų brošiūras iš XX amžiaus vidurio.

 

Nepaisant, kad viskas tarsi šabloniškame sapne, filmas nėra toks jau prastas. Man jis priminė vaikystėje matytos „Mumijos“ bei „Laros Croft“ filmų serijų mišinius, nes ta pati dvasia, polėkis, pasakojimo moduliacija, tik šiame filme viskas šiuolaikiškiau ir efektyviau, žvelgiant į visuminį technikos lygį. Visgi filmas didžiąją dalį yra bėgimas ir kliūčių barjerų įveikimas, todėl vaizdiniai itin ilgai išlieka dinamiški, atsipūsti lieka vos viena kita scena. Kas man patiko ir nustebino? Spalvos, Viktorijos laikų ekspeditorių dvasia (nors ji ir dirbtina) bei tam tikri siužetiniai „paturbinimai“, pavyzdžiui, konkistadorų dvasios įtraukimas kaip istorinių kontekstų praplėtimas ir pan. Visgi filmas ne iliustruotas mokslinis žurnalas, o tik butaforinė linksma interpretacija, leidžianti tiesiog kaip senais gerais laikais mėgautis tomis jau kadais išartikuliuotomis idėjomis, bet kartu patirti nuotykį. Kas pasakys, kad filmas nepavykęs? Pavykęs, jei atmesime šablonus ir nepradėsime jo nagrinėti po gabalėlį.

 

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 50/100

IMDb: 6.7

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Galvoju, kaip visa tai nutraukti" / " I'm Thinking of Ending Things"

Sveiki,

Geras kinas paskutiniuoju metu pas mane yra gan retas svečias, kadangi ir to kino mažiau bežiūriu, kadangi nelabai belieka laiko, tačiau visada skubu pasidalyti geriausiais savo atradimais. „Jausmų galia“ (2004) scenaristas, „Sinekdoki, Niujorkas“ (2008) ir „Anomalisa“ (2015) režisierius Charlie Kaufman šiemet pristatė naujausią savo darbą, kiek neįprastu kino industrijoje pavadinimu „Galvoju, kaip visa tai nutraukti“ (angl. I‘m Thinking of Endings Things) (2020). Filmas labai primena režisieriaus bičiulio Michel Gondry kino darbus „Jausmų galia“ (2004), „Miego mokslas“ (2006), „Gėlėti sapnai“ (2013) darbų stilistiką.

Tai savito atmosferinio žavesio ir melancholijos filmas, kuris pasakoja apie merginą, kuri vyksta su mylimuoju pas jo tėvus. Kelionė vyksta žiemą, siaučiant pūgai, nemaža dalis filmo nufilmuota tiesiog jiems šnekant automobilyje. Nuo pat pradžių krinta į akis veikėjų nenatūralus elgesys, bent jau ne toks, kokį esame įpratę matyti kino filmuose. Jie, jeigu galima taip sakyti, iliustruoja savo būsenas ir mintis. Ieškantiems natūralumo ir racionalumo, manau, šis filmas netiks, nes jis vėlgi, kaip jau įprasta šiam režisieriui, žaidžia laiku ir erdvėmis, mintimis ir realiais veiksmais. Du veikėjai, atsidūrę pas tėvus, galiausiai mato juos greitai senstančius, atrodo, kad pagrindinė veikėja, kuri nori kuo greičiau visą filmą grįžti namo, yra įkalinta tuose namuose galvoti apie tą gyvenimo senatvės siaubą. Būsenos ir šokinėjančios mintys, charakteriai besimainantys lyg teatre, manieros ir emocijos pateikiamos kaip atvirutės, tačiau, kas iš pažiūros atrodo nesuderinama, eklektiška, veikia kaip visuminis filmo audinys ir tai kuria savitą ir keistą pasaulį, kuris yra išskirtinis, unikalus, įtraukiantis.

Veikėja visą laiką trokšta atsiskyrimo tiek su vaikinu, tiek su jo tėvais, todėl filmas slegia ir juntamas išgautas nerimastingumas, jog ji taip niekada ir nesugrįš namo. Hiperbolizavimas, teatrališkumas, manieringumas ir netgi kičas čia veikia kaip idėją realizuojančios priemonės, tad smagu pasinerti į tą veikėjų filosofinę ir poetizuotą, beveik literatūrą nagrinėjančius pokalbius, kurie tampa simboliais tų pačių veikėjų būsenoms nusakyti ir išreikšti. Čia, kaip ir ankstesniuose režisieriaus darbuose, itin svarbus pasikartojimo kitaip motyvas. Tos pačios detalės, prisiminimai apie sūpynes ar veikėjo vaikystės kambarys, perkeliamas į kitą laiką, erdvę ir formą. Man labai patinka toks detalių sinchroniškumas, transformacija išgaunant nostalgišką minčių ir būsenų atmosferą, galiausiai atspintančius kaip empirinius potyrius mūsų atsiminimuose, kurie keičiasi mums senstant.

Originalus, gilus, atmosferiškas filmas, peržengiantis įprastinio kino rėmus. Nesuklysiu pasakęs, kad viskas perteikta labai savitai, originaliai, nors siužetiškai filmas labai banalus: vienas nesmagus vakaras pas vaikino tėvus; nuvykimas, vakarienė ir parvykimas. Tačiau per tai papasakojama praeitis ir ateitis. Šiuo atveju „Sinekdoki, Niujorkas“ atrodo sudėtingesnis, tačiau ir šis turi itin didelio žavesio. Tiesa, visgi filmo finalas, kai vienas iš veikėjų, kurio genialumą nuolat akcentuoja motina, gauna Nobelio premiją ir pasako kalbą, atrodo pernelyg pompastiškai, be cinkelio intrigos, kurio galbūt finale labiausiai ir norėjosi.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 72/100

IMDb: 6.8

Jūsų Maištinga Siela