Filmas: "Pilietinis karas" / "Civil war"

 Sveiki, skaitytojai,

 

Nemėgstu karinių filmų, tiesiog man nesuvokiama, kodėl įsigalėjo toks štampas, kad karinius filmus būtinai mėgsta vyrai, o romantinius – moteris. Tai ne tiesa. Nors kiekvienoje taisyklėje esama išimčių ir aš retsykiais pasižiūriu karinio turinio filmą. Pavyzdžiui, T. Malick „Raudona plona linija“ ar David Ayer „Įniršis“ bei C. Nolano „Diunkerkas“ yra puikūs filmai, kuriuos po kiek laiko galima žiūrėti vėl ir vėl. Tiesą sakant, net nežinau, ko buvo galima tikėtis iš Alex Garland režisuotos karinės juostos „Pilietinis karas“ (angl. Civil war) (2024) – dar vienos holivudinės pseudoapokalipsės? Galbūt.

 

Šiaip iš filmo tikėjausi visiškai ne to, ką gavau. Maniausi, kad tai paturbintą holivudiniais triukais kokia nors didvyrės fotografės istorija, kuri galiausiai atskleidžia žaidybiniais ir manipuliatyviais triukais. Scenarijus visgi pasirodė įdomesnis, nes filmas susitelkia į pagrindinių veikėjų emocijas, o ne politinius manevrus. Trokštantiems susišaudymų ir staigių rokiruočių – bus ir to, tik jau pačioje finalo pabaigoje, patausotai, o šiaip filmas gana dramatiškas ir lėtokas. Įtampa rezgama ne tokia jau didelė, bet jos, sakyčiau, pakanka. Būrelis žurnalistų keliauja per JAV į Vašingtoną, kur slepiasi menamas dabarties prezidentas, sukėlęs šalyje perversmą. Distopinė idėja: Kalifornija ir Teksasas sumano atsiskirti nuo likusių valstijų ir įkuria sąjungą, todėl žmonės susiskirsto į stovyklas ir beveik kaip Abraomo Linkolno laikais kovoja vieni prieš kitus.

 

Esmė tame, kad filmas parodo, jog greitai pilietiniame kare nebėra nei įsitikinimų, nei politizuotų stovyklų, tiesiog smagu žudyti ir vaizduotis, kad saugaisi. Žodžiu, žaidžiama gyvybėmis, todėl viena labiausiai patikusių scenų buvo, kai veikėjai įžygiuoja į nuošalios valstijos miestelio parduotuvę, o ten pardavėja ramiai skaito knygą. Jų politika niekur nesikišti, nes kur du pešasi, ten trečias laimi. Visgi didžiausias filmo konfliktas vystomas tarp kartų. Senesnioji ir prityrusi fotografė nenoriai pamažu prisijaukina jaunėlę fotografę, savo aršią gerbėją ir pamoko psichologinių triukų. Pamaniau: siaubas fotografuoti prieš akis deginamus ir visaip kitaip žudomus žmones. Kaip su tuo visu miegoti? Įdomiausia, kad žurnalistai taip laisvai kaip paukščiai migruoja tarp stovyklų ir negauna kulkos ar spyrio į užpakalį. Tarsi žurnalisto statusas veikia kaip koks skydas nuo kulkų. Pagirsiu Kirsten Dunst, ji puiki draminė aktorė. Visai neseniai pamačiau paauglišką jos filmo ištrauką, kur ji besišypsanti šoka pagal Britney Spears dainas prieš 24 metus, o dabar... Tik pažiūrėkite kokia rimtuolė! Čia ji susitinka su kitu aktoriumi Jesse Plemons, kuris yra jos gyvenimo vyras. Jam, beje, rožiniai akiniai labai tinka, tarsi pratęsė makabriškąjį pasirodymą  Yorgos Lanthimos filme „Malonės rūšys“ (2024).

 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 75/100

IMDb: 7.1

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Tiltas" / "Causeway"

 

Sveiki,

Apie karo padarinius žmogaus gyvenimui filmų esama pačių įvairiausių. Vieni iš jų labai politiški, kiti stengiasi susitelkti į asmenines dramas. Pastarojo tipo filmas „Tiltas“ (galima versti ir „Perėja“, „Grindinys“, „Pylimas“) (angl. Causeway) (2022) pasakoja apie amerikietę Linzę, kuri po sudėtingos reabilitacijos grįžta namo ir stengiasi socializuotis su mintimi, kad vėlei grįš į karinį padalinį Afganistane, kurioje sprogo mina ir dėl to prasidėjo problemos.

Pagrindinė Linzės problema, kad ji nenori namo, nes ten jos niekas nelaukia. Šalta ir atsaini motina tik imituoja motinišką rūpestį, bet atrodo, kad tetrokšta, jog dukra kuo greičiau išvyktų iš namų. Turėdama judėjimo negalią ir atminties sutrikimų Linzė kasdien treniruojasi, įsidarbina baseinų valytoją, tačiau ne pagal savo fizinius duomenis, todėl vargsta. Ji susipažįsta su vietos mechaniku Džeimsu, kuris taiso jos automobilį, pastarasis neturi kojos ir taip pat turi praeitis traumuojančių patirčių. Netrukus sužinome, kad Linzė turi ir kitų nuoskaudų dėl vyresniojo brolio, kuris sėdi kalėjime...

Filmas neilgas, viso labo pusantros valandos, tačiau susidarė įspūdis, jog žiūrėjau tris valandas! Nepaprastai užtęsta istorija, kurioje režisierė Lila Neugebauer stengiasi sukelti gyvenimo polėkį t. y., stebėti Linzės reabilitacijos procesą, pajusti, kaip iš pasyvios ir sutraumuotos veikėjos pereinama prie vėl ambicijų turinčią jauną moterį. Didžiąją dalį filmo sudaro Linzės ir mechaniko pokalbiai, veikėjų skirtumai ir panašumai, kurie persmelkti natūralumu ir prasiveržiančiu saikingu humoru. Visgi filmo visuminis tonas niūrus, slogus ir tamsus kaip ir pačios Linzės išgyvenimai. Gal esu pernelyg daug matęs panašių filmų, tad „Tiltas“ pasirodė vietomis nuobodokas, bandoma susitelkti į aktorės Jennifer Lawrence draminę vaidybą, nuo kurios ji pradėjo savo karjerą ir išgarsėjo, pvz., „Vinterio kaulai“ (2010), tačiau pastarajam filmas neprilygsta. Manau, kad aktorė parodė gerą formą ir medžiagą perteikė gerai, tačiau filmą, atrodo, smukdo režisūros savitumo trūkumas. Bandoma išlaikyti rimtą draminį toną, tačiau stinga filmui paprasčiausio unikalumo, išskirtinumo, jėgos, jaudulio. Atrodo, jog po seanso šis filmas ims ir jau rytoj pasimirš, nėra apie ką net diskutuoti, nes beveik visi klausimai atsakomi filme, nors jis ir apie traumas, gijimą ir kitus sudėtingus procesus. Gal tiesiog viskas pernelyg teisinga šioje istorijoje?

Mano įvertinimas: 5.5/10

Kritikų vidurkis: 66/100

IMDb: 6.6

 

Jūsų Maištinga Siela