Filmas: "Tiltas" / "Causeway"

 

Sveiki,

Apie karo padarinius žmogaus gyvenimui filmų esama pačių įvairiausių. Vieni iš jų labai politiški, kiti stengiasi susitelkti į asmenines dramas. Pastarojo tipo filmas „Tiltas“ (galima versti ir „Perėja“, „Grindinys“, „Pylimas“) (angl. Causeway) (2022) pasakoja apie amerikietę Linzę, kuri po sudėtingos reabilitacijos grįžta namo ir stengiasi socializuotis su mintimi, kad vėlei grįš į karinį padalinį Afganistane, kurioje sprogo mina ir dėl to prasidėjo problemos.

Pagrindinė Linzės problema, kad ji nenori namo, nes ten jos niekas nelaukia. Šalta ir atsaini motina tik imituoja motinišką rūpestį, bet atrodo, kad tetrokšta, jog dukra kuo greičiau išvyktų iš namų. Turėdama judėjimo negalią ir atminties sutrikimų Linzė kasdien treniruojasi, įsidarbina baseinų valytoją, tačiau ne pagal savo fizinius duomenis, todėl vargsta. Ji susipažįsta su vietos mechaniku Džeimsu, kuris taiso jos automobilį, pastarasis neturi kojos ir taip pat turi praeitis traumuojančių patirčių. Netrukus sužinome, kad Linzė turi ir kitų nuoskaudų dėl vyresniojo brolio, kuris sėdi kalėjime...

Filmas neilgas, viso labo pusantros valandos, tačiau susidarė įspūdis, jog žiūrėjau tris valandas! Nepaprastai užtęsta istorija, kurioje režisierė Lila Neugebauer stengiasi sukelti gyvenimo polėkį t. y., stebėti Linzės reabilitacijos procesą, pajusti, kaip iš pasyvios ir sutraumuotos veikėjos pereinama prie vėl ambicijų turinčią jauną moterį. Didžiąją dalį filmo sudaro Linzės ir mechaniko pokalbiai, veikėjų skirtumai ir panašumai, kurie persmelkti natūralumu ir prasiveržiančiu saikingu humoru. Visgi filmo visuminis tonas niūrus, slogus ir tamsus kaip ir pačios Linzės išgyvenimai. Gal esu pernelyg daug matęs panašių filmų, tad „Tiltas“ pasirodė vietomis nuobodokas, bandoma susitelkti į aktorės Jennifer Lawrence draminę vaidybą, nuo kurios ji pradėjo savo karjerą ir išgarsėjo, pvz., „Vinterio kaulai“ (2010), tačiau pastarajam filmas neprilygsta. Manau, kad aktorė parodė gerą formą ir medžiagą perteikė gerai, tačiau filmą, atrodo, smukdo režisūros savitumo trūkumas. Bandoma išlaikyti rimtą draminį toną, tačiau stinga filmui paprasčiausio unikalumo, išskirtinumo, jėgos, jaudulio. Atrodo, jog po seanso šis filmas ims ir jau rytoj pasimirš, nėra apie ką net diskutuoti, nes beveik visi klausimai atsakomi filme, nors jis ir apie traumas, gijimą ir kitus sudėtingus procesus. Gal tiesiog viskas pernelyg teisinga šioje istorijoje?

Mano įvertinimas: 5.5/10

Kritikų vidurkis: 66/100

IMDb: 6.6

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Neatleistina" / "The Unforgivable"

 

Jūsų Maištinga Siela

 

Sveiki,

 

Išsiilgusiems aktorės Sandros Bullock šių metų pabaiga ypač turtinga, nes pasirodė net du nauji filmai su ja. Vienas iš jų yra ne toks nuotaikingas ir linksmas. „Neatleistina“ (angl. The Unforgivable) (2021), kurį režisavo Nora Fingscheidt. Kiek jau esame regėję filmų apie pasiaukojančias motinas, kurios ryžtasi net nužudyti žmogų, kad galėtų suteikti savo vaikui visa kas geriausia. Nesu tikras, ar tai geras konceptas supriešinti motinos instinktus su kriminalinio pasaulio elementais, tačiau būtent apie seserų ryšius, kurios ryžtųsi panašiems veiksmams, draminiuose filmuose ne tiek ir daug.

 

„Neatleistina“ – tai istorija apie moterį Rutą, kuri išeina iš kalėjimo po 20 metų ir bando susikurti gyvenimą iš naujo. Įsidarbina žuvų fabrike ir įrenginėja namus, tačiau nuolatos galvoja apie seserį, nuo kurios buvo atskirta prieš 20 metų. Nesu tikras, ar filme sesers jaunėlės vaidmenį atlikusi aktorė atitinka tikrąjį amžių, tačiau drama atmosferiškai šalta, nyki ir dėl to filmui tik didelis pliusas. Socialiniame dugne atsidūrusi Ruta bando užmegzti santykius ir įsitvirtinti, tačiau kad ir kur ji būtų, jai nuolat tarsi ant kaktos parašyta: ji policininko žmogžudė. Nežinau, kokie dievai Amerikoje yra policininkai ir koks į juos požiūris, tačiau man šioji profesija pernelyg sudievinama. Juk tai tas pats žmogus, ar tai būtų melžėja, ar mokytojas, ar biuro darbuotojas. Nužudyti pareigūną yra kur kas baisiau (kažkodėl!). Filme viskas pamažu rišasi į pateisinimo mazgą ir ima iš fragmentų aiškėti apie tikruosius tos dienos įvykius prieš 20 metų.

 

Filme bandoma sudėlioti motyvaciją, priežastis ir pasekmes į vieną besąlygiškai pasiaukojusios moters portretą, kas, žinoma, pavyksta, tačiau nesu tikras, ar įtikina iki galo. Žinoma, Sandra Bullock kaip visada įtaigi, šįkart šalta, pažeidžiama, bet kartu ir be galo atkakli (tiksliau jos sukurtas veikėjas). Čia prisiminiau prancūzų filmą „Taip ilgai tave mylėjau“ (2009), kurioje pasakojama iš kalėjimo grįžusios ir savo vaiką nužudžiusios moters panaši istorija, o toji istorija... kažkodėl tampa tikra, nors, atrodo, kad naudojami tie patys triukai. Kas „Neatleidžiama“ verčia galvoti apie šioje tiesoje įsiterpusią melagystę? Ogi pasirinktas, sakyčiau, žanras. Filmas tarsi ir draminis, bet prisilaiko kriminalinės istorijos struktūros klišių. Rutą persekioja du broliai, trokšdami keršto, vienas iš jų pagrobia tariamą jos seserį, bando suvesti sąskaitas, galiausiai Ruta pabaigoje tampa atperkančia didvyre ir susigrąžina tai, kas prarasta. Dvelkia Voltu Disnėjaus sprendiniais, filmas išlaiko herojės naratyvą ir mes visur matome pasiaukojančią, atgailaujančią ir susikrimtusią, beveik be ydų Rutą, o tokios kenčiančios altruistės su draminiu grimu labai patinka masiniam žiūrovui. Nesu tikras, ar pačia istorija patikėjau, man ji pernelyg holivudiška, tačiau filme yra Sandra, yra jos vaidyba, yra atmosfera, yra ir pati istorija, kad ir kokia tiesmuka ji bebūtų.

 

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 41/100

IMDb: 7.2

 

Jūsų Maištinga Siela