Filmas: "Tiltas" / "Causeway"

 

Sveiki,

Apie karo padarinius žmogaus gyvenimui filmų esama pačių įvairiausių. Vieni iš jų labai politiški, kiti stengiasi susitelkti į asmenines dramas. Pastarojo tipo filmas „Tiltas“ (galima versti ir „Perėja“, „Grindinys“, „Pylimas“) (angl. Causeway) (2022) pasakoja apie amerikietę Linzę, kuri po sudėtingos reabilitacijos grįžta namo ir stengiasi socializuotis su mintimi, kad vėlei grįš į karinį padalinį Afganistane, kurioje sprogo mina ir dėl to prasidėjo problemos.

Pagrindinė Linzės problema, kad ji nenori namo, nes ten jos niekas nelaukia. Šalta ir atsaini motina tik imituoja motinišką rūpestį, bet atrodo, kad tetrokšta, jog dukra kuo greičiau išvyktų iš namų. Turėdama judėjimo negalią ir atminties sutrikimų Linzė kasdien treniruojasi, įsidarbina baseinų valytoją, tačiau ne pagal savo fizinius duomenis, todėl vargsta. Ji susipažįsta su vietos mechaniku Džeimsu, kuris taiso jos automobilį, pastarasis neturi kojos ir taip pat turi praeitis traumuojančių patirčių. Netrukus sužinome, kad Linzė turi ir kitų nuoskaudų dėl vyresniojo brolio, kuris sėdi kalėjime...

Filmas neilgas, viso labo pusantros valandos, tačiau susidarė įspūdis, jog žiūrėjau tris valandas! Nepaprastai užtęsta istorija, kurioje režisierė Lila Neugebauer stengiasi sukelti gyvenimo polėkį t. y., stebėti Linzės reabilitacijos procesą, pajusti, kaip iš pasyvios ir sutraumuotos veikėjos pereinama prie vėl ambicijų turinčią jauną moterį. Didžiąją dalį filmo sudaro Linzės ir mechaniko pokalbiai, veikėjų skirtumai ir panašumai, kurie persmelkti natūralumu ir prasiveržiančiu saikingu humoru. Visgi filmo visuminis tonas niūrus, slogus ir tamsus kaip ir pačios Linzės išgyvenimai. Gal esu pernelyg daug matęs panašių filmų, tad „Tiltas“ pasirodė vietomis nuobodokas, bandoma susitelkti į aktorės Jennifer Lawrence draminę vaidybą, nuo kurios ji pradėjo savo karjerą ir išgarsėjo, pvz., „Vinterio kaulai“ (2010), tačiau pastarajam filmas neprilygsta. Manau, kad aktorė parodė gerą formą ir medžiagą perteikė gerai, tačiau filmą, atrodo, smukdo režisūros savitumo trūkumas. Bandoma išlaikyti rimtą draminį toną, tačiau stinga filmui paprasčiausio unikalumo, išskirtinumo, jėgos, jaudulio. Atrodo, jog po seanso šis filmas ims ir jau rytoj pasimirš, nėra apie ką net diskutuoti, nes beveik visi klausimai atsakomi filme, nors jis ir apie traumas, gijimą ir kitus sudėtingus procesus. Gal tiesiog viskas pernelyg teisinga šioje istorijoje?

Mano įvertinimas: 5.5/10

Kritikų vidurkis: 66/100

IMDb: 6.6

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Amžinieji" / "Eternals"

Sveiki,

Tikriausiai daug kas laukė Marvel vieno įspūdingiausių kino žadėtų projektų „Amžinieji“ (angl. Eternals) (2021), kurį režisavo „Klajoklių žemės“ režisierė Chloe Zhao. „Amžinieji“ – tai dar vienas Marvel komiksų visatos filmas, kuris pasakoja apie pirmuosius Žemės planetoje nusileidusius dievus prieš 5000 tūkstančius metų, kurie visatos valdovo paliepimu turėjo žmones apsaugoti nuo tuo metu žemėje gyvenančių pabaisų Deviantų, tačiau negalėjo kištis į pačių žmonių evoliucijos klausimus ir jų lėtą technologijų vystymąsi. Filmui panaudotos įvairių kultūrų žinomiausi dievai, kuriuos garsūs Holivudo aktoriai ir perteikė: Angelina Jolie (Thena), Salma Hayek (Ajak), Gemma Chan (Sersi), Richard Madden (Ikaris), Kumail Nanjiani (Kingo), Lia McHugh (Sprite), Brian Tyree Henry (Phastos), Barry Keoghan (Druig) bei daktaro Streindžo kolega Don Lee (Gilgamesh).

Pustrečios valandos filme pagrindinė gėrio ir blogio kova vaizduojama ganėtinai primityviai. Nuo pat pradžių aišku, kad tie Amžinieji jokie amžinieji, o tiesiog mirtingi didvyriai, ilgus šimtmečius slapstęsi po savo sukurtomis Žemėje tapatybėmis. Filmas įsibėgėja gana lėtai, o pasakojimo struktūrą, kurios šiais Marvel laikais norėtųsi kuo įmantresnės ir sudėtingesnės, šįkart, sakyčiau, apsiriboja gana skystokai, pagal visus Marvel komiksų štampus t. y., Amžinieji savo būryje, kad ir kokie atrodytų vienas kitam draugiški, visgi yra slaptų sąjungų, meilės ir pavydo trikampių, kurie galiausiai išaiškėja, kai tenka suremti pečius prieš blogį. Tai klasika, tačiau šiuolaikiniam žiūrovui, pavyzdžiui, man toks naratyvas tampa tiesiog... per paprastas ir primityvus.

Nuo pat pirmųjų kovos epizodų, kada Amžinieji nusileidžia į Žemę, tampa aišku, jog žiūrime nepagerintą ir ne paturbintą pasakojimą, o absoliučiai pagal klasikinius standartus susuktą lėtokų apsukų plokščią istoriją, prisodrintą klaikiai nudėvėtų primityvių dialogų ir netikroviškų, komiškai teatralizuotų vaidybos elementų. Manau, aktoriai čia nieko dėti, tiesiog toks Marvel stilius, kuris metai iš metų kai ką gali nuvilti. Visgi tokiais atvejais einame į tokį filmą dėl nuotykių, aštraus fantastinio siužeto su stebuklingais kompiuteriniais grafikos efektais, tačiau manoji akis tikriausiai jau bus pernelyg nugludinta ir išlepinta tų specialiųjų efektų, nes nieko naujo ar įspūdingo, ko nebūčiau matęs, šiame filme nepamačiau.

Visgi apibendrinant filmą reiktų pasakyti, kad jis drungnas tarpinis Marvel projektas ir toli gražu ne pats geriausias, nes jame stokojami įdomesni siužetiniai vingiai, bandymai individualizuoti kai kuriuos veikėjus tapo tik dar viena Marvel štampų kalve. Kitą vertus suprantu pačią režisierę, nes sukurti neštampinį Marvel filmą būtų spjūvis tikriesiems Marvel žiūrovams, kuriems istorijas daugiau ar mažiau reikia pateikti Marvel filmų klišių rėmuose, nes juk tai... užsakomasis kampanijos filmas.

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 52/100

IMDb: 6.3

 

Jūsų Maištinga Siela 

Filmas: "Vaikų žaidimai" / "Child's Play"

Sveiki,

Paskutiniu metu daugelis filmų tampa perderbiniais iš klasikinių filmų repertuaro, labiau sumodernintais, tačiau siužetinius vingius išlaikant tais pačiais. Panašiais principais perkurta ir kultinis siaubo filmas „Vaikų žaidimai“ (angl. Child‘s Play) (2019), kurio pirmoji versija pasirodė 1988 metais ir po jo dar sulaukė keletą dalių. Istorija pasakoja apie žaislą, kuris šiuolaikiškai užprogramuotas vaikams tapti jų geriausiais draugais, tačiau per klaidą vienas darbuotojas Kinijoje žaislą užprogramuoja blogiems kėslams...

Žodžiu, filmo idėja mane išties intrigavo ir, visą filmą žiūrėdamas, vis galvojau, kad ir adaptuotas scenarijus, bet kokią puikią jis žinią nešą žmonėms. Dirbtinis intelektas, visos programos tokios patikimos mūsų banko sistemoje, mūsų išmaniuosiuose, kad filme rodomas „Draugužis“ robotukas tėra vienas žingsnis iki rytojais, praktiškai, mes tokių robotų esame veikiami dabar, tik jie sistemose turi ne žaislo pavidalą, bet yra vadinami kitais pavadinimais... Baisiausia yra tai, kad filmas atskleidžia, kaip smarkiai esame priklausomi nuo tų sistemų, kaip piktadarys draugužis gali prisijungti prie jūsų televizoriaus, vaizdo kameros – visų prietaisų ir juos valdyti... Tačiau kai nėra emocinio gyvo intelekto, šis maniakiškas prisirišimas prie gyvo berniuko filme atrodo išties kraupiai, kad atrodo kur kas kraupiau nei, pavyzdžiui, filme „Mama robotoas“, kuriame vaizduojami jau tolimoje ateityje įvykiai, kai žemę paėmę robotai, bandantys imituoti emocinį intelektą...

Grįžtant iš diskusinio laiko į paties filmo užpildymą, visgi filmas nuviliantis. Veikėjai tipažiniai, režisūra klaikiai štampuota. Čia turime klasikinį amerikietiškuose filmuose erzinantį reikalą: berniukas žino, kad robotukas gyvas velnias, o suaugusieji jo nesiklauso ir visada kartoja jam „nusiramink“, kai už sienos robotukas jau skerdžia gyvą žmogų... O finale turime aukų krūvą ir apsikabinusius suaugusius ir vaikus, kurie įveikia blogį... Masinio tipažo kino juosta, kurioje man švystelėjo tik tam tikros įdomios filmo idėjos, kurios tikrai atitinka mūsų šiuolaikinį pasaulį, tačiau visumoje filmas gana prisvilęs produktas, kuriam stinga ir išsikirtinės atmosferos, ir dvasios ir režisūrinio išskirtinumo. Filmas dvelkia eiline produkciją, skirtu, tarkim, Helovyno vakarėliui, kai būrelis prie TV nelabai to filmo ir žiūri...

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 48/100

IMDb: 6.1

Jūsų Maištinga Siela