Sveiki, skaitytojai,
Nemėgstu karinių filmų, tiesiog man nesuvokiama, kodėl
įsigalėjo toks štampas, kad karinius filmus būtinai mėgsta vyrai, o romantinius
– moteris. Tai ne tiesa. Nors kiekvienoje taisyklėje esama išimčių ir aš
retsykiais pasižiūriu karinio turinio filmą. Pavyzdžiui, T. Malick „Raudona
plona linija“ ar David Ayer „Įniršis“ bei C. Nolano „Diunkerkas“ yra puikūs
filmai, kuriuos po kiek laiko galima žiūrėti vėl ir vėl. Tiesą sakant, net
nežinau, ko buvo galima tikėtis iš Alex Garland režisuotos karinės juostos „Pilietinis
karas“ (angl. Civil war) (2024) – dar vienos holivudinės
pseudoapokalipsės? Galbūt.
Šiaip iš filmo tikėjausi visiškai ne to, ką gavau. Maniausi,
kad tai paturbintą holivudiniais triukais kokia nors didvyrės fotografės
istorija, kuri galiausiai atskleidžia žaidybiniais ir manipuliatyviais
triukais. Scenarijus visgi pasirodė įdomesnis, nes filmas susitelkia į
pagrindinių veikėjų emocijas, o ne politinius manevrus. Trokštantiems susišaudymų
ir staigių rokiruočių – bus ir to, tik jau pačioje finalo pabaigoje, patausotai,
o šiaip filmas gana dramatiškas ir lėtokas. Įtampa rezgama ne tokia jau didelė,
bet jos, sakyčiau, pakanka. Būrelis žurnalistų keliauja per JAV į Vašingtoną,
kur slepiasi menamas dabarties prezidentas, sukėlęs šalyje perversmą. Distopinė
idėja: Kalifornija ir Teksasas sumano atsiskirti nuo likusių valstijų ir įkuria
sąjungą, todėl žmonės susiskirsto į stovyklas ir beveik kaip Abraomo Linkolno
laikais kovoja vieni prieš kitus.
Esmė tame, kad filmas parodo, jog greitai pilietiniame
kare nebėra nei įsitikinimų, nei politizuotų stovyklų, tiesiog smagu žudyti ir
vaizduotis, kad saugaisi. Žodžiu, žaidžiama gyvybėmis, todėl viena labiausiai
patikusių scenų buvo, kai veikėjai įžygiuoja į nuošalios valstijos miestelio
parduotuvę, o ten pardavėja ramiai skaito knygą. Jų politika niekur nesikišti,
nes kur du pešasi, ten trečias laimi. Visgi didžiausias filmo konfliktas
vystomas tarp kartų. Senesnioji ir prityrusi fotografė nenoriai pamažu
prisijaukina jaunėlę fotografę, savo aršią gerbėją ir pamoko psichologinių
triukų. Pamaniau: siaubas fotografuoti prieš akis deginamus ir visaip kitaip
žudomus žmones. Kaip su tuo visu miegoti? Įdomiausia, kad žurnalistai taip
laisvai kaip paukščiai migruoja tarp stovyklų ir negauna kulkos ar spyrio į
užpakalį. Tarsi žurnalisto statusas veikia kaip koks skydas nuo kulkų. Pagirsiu
Kirsten Dunst, ji puiki draminė aktorė. Visai neseniai pamačiau paauglišką jos
filmo ištrauką, kur ji besišypsanti šoka pagal Britney Spears dainas prieš 24
metus, o dabar... Tik pažiūrėkite kokia rimtuolė! Čia ji susitinka su kitu
aktoriumi Jesse Plemons, kuris yra jos gyvenimo vyras. Jam, beje, rožiniai
akiniai labai tinka, tarsi pratęsė makabriškąjį pasirodymą Yorgos Lanthimos filme „Malonės rūšys“ (2024).
Mano įvertinimas: 7/10
Kritikų vidurkis: 75/100
IMDb: 7.1
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą