Sveiki,
Ispanų režisierius Rodrigo Sorogoyen jau nebe pirmą
sykį mano dėmesio centre. Prieš kelerius metus matyta jo drama „Mama“ (2019) gal
ir netapo geriausiu tuo metu matytu filmu, tačiau šiek tiek išsiskyrė savo
šaltumu, rimtumu ir psichologine įtaiga, bet gal man pasirodė pernelyg
psichoterapinis, toks per lėtas, stokojantis nepatogumo, nors buvo ir to. Kitas
jo filmas „Žvėrys“ (angl. The Beasts) (2022) labai jau
nustebino. Jau filmo viduryje teko sustabdyti ir šiek tiek prasikvėpuoti, nes...
Nes to labai reikėjo. Aš tokius emocingus sukrėtimus, kuriuos daro kinas, labai
mėgstu. Kiti nemėgsta, kitiems reikia patogesnio, aiškesnio kino.
Istorija pasakoja apie atokią Ispanijos provinciją,
kur kalnuotoje vietovėje nuo seno (tikriausiai netoli Prancūzijos) gyvena ispanų
ūkininkai. Daugybę šimtmečių gyvenę vien gamtos ritmu jie beregint susigundo norvegų
siūlomais pinigais išpirkti žemes, kad šie galėtų statyti vėjo jėgaines. Visi
neišsilavinę ispanai, pavargę nuo darbų ir skurdo pasirašo ir parduoda savo
žemes, išskyrus čionai iš Prancūzijos esantį atvykėlį Antuaną ir jo žmoną Olgą.
Jiedu svajoja čionai pasenti augindami kopūstus ir pomidorus, tačiau vietos
gyventojai suvokia, jeigu Antuanas irgi neparduos žemių, jie taip pat nieko
negaus. Prasideda didelis persekiojimas ir teroras, sumišęs su vietos
įsitikinimais, genamais socialinio smurto bei nacionalizmo fanatizmo. Netrukus vietos
ispanai ima Antuaną užgaulioti, nes jis prancūzas, taigi tik svetimšalis, kuris
trukdo jiems gyventi. Prasideda ūkininkų karai, persimaišę su įvairaus plauko
patyčiomis, agresija ir persekiojimu...
Puikus scenarijus! Kine kalbėti apie smurtą dėl
būtinybės sau geriau gyventi ir išgyventi atšiauriame pasaulyje nėra lengva. Ypač,
jeigu tai mažo teroro aplinkybės, kitaip sakant, kaimynai ginčijasi dėl gabalo
žemės. Bet filmui pavyksta šį konfliktą išplėtoti iki nacionalinio lygmens, nes
jame atsispindi seni tautų tebesantys konfliktai ir nesutarimai. Pasirodo,
filmas pastatytas pagal tikruosius įvykius ir iš tikrųjų būta kažkas panašaus. Antrojoje
filmo dalyje viskas pasisuka gana netikėta linkme, filmas iš dusinančios
toksiškos psichologinės atmosferos tampa kriminaliniu trileriu, kažkiek man
primenančiu „Kryčio anatomiją“, tačiau be visų tų teisminių scenų. Motinos ir
dukters konfliktas papasakojo kur kas daugiau, kodėl žmonės ryžtasi spjauti į pinigus
ir visgi iš idėjos pasirenka gyventi geriau sunkiau, sumurkdę rankas į žemes. Žiūrėdamas
filmą, aišku, nepateisinau kaimiečių veiksmų, bet supratau jų aklą norą gyventi
geriau ir už tai kovoti. Manau, dažnas lietuvis elgtųsi labai panašiai su
naujakuriais, galgi net aš pats. Iš tikrųjų čia grumiasi sunkus darbas ir bei daugel
amžių užgyventos žemės ir apylinkių teisėtumas prieš Antuano žmogišką siekį
tiesiog prigyti svetimame krašte. Banalu, bet pinigai suskaldo bendruomenę. Šiaip
filmas man priminė kai kuriais atžvilgiais rusų režisieriaus Andrey Zvyagintsev
„Leviataną“ (2014).
Filmas slogus, lėtokas, tačiau jame daugybę nepatogių
ir psichologiškai aštrių scenų, socialinės ir nacionalinės politinės neteisybės
(pvz., policijos lepšiškas neveiksnumas dėl to, kad auka – prancūzas). Filmas,
sakyčiau, labai pavykęs ir labai teisingas. Esu pats šokiruotas, kad jam rašau
apvalų 10, nes nerandu prie ko prikibti. Nebent tik prie vieno – buvo galima
suspausti filmą, sumažinti jį kokiu pusvalandžiu, tačiau netektume gražių
kraštovaizdžių.
Mano įvertinimas: 10/10
Kritikų vidurkis: 85/100
IMDb: 7.5
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą