Filmas: "Žvėrys" / "The Beasts" / "La bête"

 Sveiki,

 

Ispanų režisierius Rodrigo Sorogoyen jau nebe pirmą sykį mano dėmesio centre. Prieš kelerius metus matyta jo drama „Mama“ (2019) gal ir netapo geriausiu tuo metu matytu filmu, tačiau šiek tiek išsiskyrė savo šaltumu, rimtumu ir psichologine įtaiga, bet gal man pasirodė pernelyg psichoterapinis, toks per lėtas, stokojantis nepatogumo, nors buvo ir to. Kitas jo filmas „Žvėrys“ (angl. The Beasts) (2022) labai jau nustebino. Jau filmo viduryje teko sustabdyti ir šiek tiek prasikvėpuoti, nes... Nes to labai reikėjo. Aš tokius emocingus sukrėtimus, kuriuos daro kinas, labai mėgstu. Kiti nemėgsta, kitiems reikia patogesnio, aiškesnio kino.

 

Istorija pasakoja apie atokią Ispanijos provinciją, kur kalnuotoje vietovėje nuo seno (tikriausiai netoli Prancūzijos) gyvena ispanų ūkininkai. Daugybę šimtmečių gyvenę vien gamtos ritmu jie beregint susigundo norvegų siūlomais pinigais išpirkti žemes, kad šie galėtų statyti vėjo jėgaines. Visi neišsilavinę ispanai, pavargę nuo darbų ir skurdo pasirašo ir parduoda savo žemes, išskyrus čionai iš Prancūzijos esantį atvykėlį Antuaną ir jo žmoną Olgą. Jiedu svajoja čionai pasenti augindami kopūstus ir pomidorus, tačiau vietos gyventojai suvokia, jeigu Antuanas irgi neparduos žemių, jie taip pat nieko negaus. Prasideda didelis persekiojimas ir teroras, sumišęs su vietos įsitikinimais, genamais socialinio smurto bei nacionalizmo fanatizmo. Netrukus vietos ispanai ima Antuaną užgaulioti, nes jis prancūzas, taigi tik svetimšalis, kuris trukdo jiems gyventi. Prasideda ūkininkų karai, persimaišę su įvairaus plauko patyčiomis, agresija ir persekiojimu...

 

Puikus scenarijus! Kine kalbėti apie smurtą dėl būtinybės sau geriau gyventi ir išgyventi atšiauriame pasaulyje nėra lengva. Ypač, jeigu tai mažo teroro aplinkybės, kitaip sakant, kaimynai ginčijasi dėl gabalo žemės. Bet filmui pavyksta šį konfliktą išplėtoti iki nacionalinio lygmens, nes jame atsispindi seni tautų tebesantys konfliktai ir nesutarimai. Pasirodo, filmas pastatytas pagal tikruosius įvykius ir iš tikrųjų būta kažkas panašaus. Antrojoje filmo dalyje viskas pasisuka gana netikėta linkme, filmas iš dusinančios toksiškos psichologinės atmosferos tampa kriminaliniu trileriu, kažkiek man primenančiu „Kryčio anatomiją“, tačiau be visų tų teisminių scenų. Motinos ir dukters konfliktas papasakojo kur kas daugiau, kodėl žmonės ryžtasi spjauti į pinigus ir visgi iš idėjos pasirenka gyventi geriau sunkiau, sumurkdę rankas į žemes. Žiūrėdamas filmą, aišku, nepateisinau kaimiečių veiksmų, bet supratau jų aklą norą gyventi geriau ir už tai kovoti. Manau, dažnas lietuvis elgtųsi labai panašiai su naujakuriais, galgi net aš pats. Iš tikrųjų čia grumiasi sunkus darbas ir bei daugel amžių užgyventos žemės ir apylinkių teisėtumas prieš Antuano žmogišką siekį tiesiog prigyti svetimame krašte. Banalu, bet pinigai suskaldo bendruomenę. Šiaip filmas man priminė kai kuriais atžvilgiais rusų režisieriaus Andrey Zvyagintsev „Leviataną“ (2014).

 

Filmas slogus, lėtokas, tačiau jame daugybę nepatogių ir psichologiškai aštrių scenų, socialinės ir nacionalinės politinės neteisybės (pvz., policijos lepšiškas neveiksnumas dėl to, kad auka – prancūzas). Filmas, sakyčiau, labai pavykęs ir labai teisingas. Esu pats šokiruotas, kad jam rašau apvalų 10, nes nerandu prie ko prikibti. Nebent tik prie vieno – buvo galima suspausti filmą, sumažinti jį kokiu pusvalandžiu, tačiau netektume gražių kraštovaizdžių.

 

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 85/100

IMDb: 7.5

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Mama" / "Madre"

 Sveiki,

Ispanų režisierius Rodrigo Sorogoyen Kino pavasaryje pristatė neblogai žiūrovų ir kino kritikų įvertintą filmą „Mama“ (isp. Madre) (2019). Pamenu, kaip buvau nusižiūrėjęs šį filmą, bet dėl prasidėjusios pandemijos filmas buvo kurį laiką atidėtas, tikintis, kad baigsis karantinas ir visi netrukus grįšime į normalų gyvenimą. Deja, taip neatsitiko, o filmą pradėjo rodyti namų sąlygomis.

Istorija pasakoja apie jauną mamą, kuriai iš Prancūzijos pakrantės mobiliuoju telefonu paskambina šešiametis sūnus, sakydamas, kad šalia jo nėra nieko ir prie jo artinasi besišlapinantis vyras. Persigandusi motina skambina policijai iš Ispanijos ir, atrodo, kad istorija mus tuoj įsuks į aštrų pedofilo kriminalinę istoriją, tačiau istorija nutrūksta ir viskas rodoma po 10 metų, kai sūnaus netekusi mama dirba Prancūzijos kurortiniame paplūdimio užeigoje ir savo dienas „užmušinėja“ melancholiškomis mintimis apie galimai šiose vietovėse dingusį sūnų. Negana to, ji įsižiūri šešiolikmetį vaikinuką, kuris drąsiai su 38 metų moterimi flirtuoja ir net bando su ja užmegzti romaną.

Iš esmės filmas laikosi ant keistos motinos psichologijos. Filmas iš vienos pusės baugina, nes tie santykiai nėra normalūs, jie pagrįsti sutrikusios motinos psichologija, kuri nebeskiria tikrovės ir jausmų t. y. jaunuolį vienu momentu ji regi kaip savo sūnų, o kitą – kaip savo meilužį. Ir negana to, į šį kurortinį romaną įsitraukia dabartinis motinos mylimasis ir vaikinuko tėvai, kurie aršiai priešinasi vidutinio amžiaus moteriai, nes puikiai suvokia, kad šiems santykiams lemta žlugti.

Filmas išties nėra jaukus, jautriai marinistinėje aplinkoje perteikta moters vienatvė ir atskirtis primena nuolatinį balansavimą ant beprotybės ribos, atrodo, kad moteris tuoj ims ir padarys lemtingą klaidą. Tiesą sakant, ji ir padaro, prisilakusi su paaugliais degtinės ji išsiruošia į kelionę, pamiršusi, kad yra ne savo amžiaus grupėje ir tik per atsitiktinumą ji įgauna proto ir laiku išlipa iš automobilio. Visgi šioji istorija gana paprastutė, vos keletas aktorių, daug pauzių ir režisierius kažkaip išsisuka nuo tiesioginio aštrumo ir perdėto manipuliavimo žiūrovu, paversdamas istoriją kurortiniu neįmanomu meilės romanu. Visgi pagirtina pagrindinė aktorė Marta Nieto ir siūbuojantis efektingas operatoriaus darbas, kuris prisidėjo kurdamas nestabilios traumuotos motinos dvasinius parametrus.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 73/100

IMDb:6.6

Jūsų Maištinga Siela