Filmas: "Galvoju, kaip visa tai nutraukti" / " I'm Thinking of Ending Things"

Sveiki,

Geras kinas paskutiniuoju metu pas mane yra gan retas svečias, kadangi ir to kino mažiau bežiūriu, kadangi nelabai belieka laiko, tačiau visada skubu pasidalyti geriausiais savo atradimais. „Jausmų galia“ (2004) scenaristas, „Sinekdoki, Niujorkas“ (2008) ir „Anomalisa“ (2015) režisierius Charlie Kaufman šiemet pristatė naujausią savo darbą, kiek neįprastu kino industrijoje pavadinimu „Galvoju, kaip visa tai nutraukti“ (angl. I‘m Thinking of Endings Things) (2020). Filmas labai primena režisieriaus bičiulio Michel Gondry kino darbus „Jausmų galia“ (2004), „Miego mokslas“ (2006), „Gėlėti sapnai“ (2013) darbų stilistiką.

Tai savito atmosferinio žavesio ir melancholijos filmas, kuris pasakoja apie merginą, kuri vyksta su mylimuoju pas jo tėvus. Kelionė vyksta žiemą, siaučiant pūgai, nemaža dalis filmo nufilmuota tiesiog jiems šnekant automobilyje. Nuo pat pradžių krinta į akis veikėjų nenatūralus elgesys, bent jau ne toks, kokį esame įpratę matyti kino filmuose. Jie, jeigu galima taip sakyti, iliustruoja savo būsenas ir mintis. Ieškantiems natūralumo ir racionalumo, manau, šis filmas netiks, nes jis vėlgi, kaip jau įprasta šiam režisieriui, žaidžia laiku ir erdvėmis, mintimis ir realiais veiksmais. Du veikėjai, atsidūrę pas tėvus, galiausiai mato juos greitai senstančius, atrodo, kad pagrindinė veikėja, kuri nori kuo greičiau visą filmą grįžti namo, yra įkalinta tuose namuose galvoti apie tą gyvenimo senatvės siaubą. Būsenos ir šokinėjančios mintys, charakteriai besimainantys lyg teatre, manieros ir emocijos pateikiamos kaip atvirutės, tačiau, kas iš pažiūros atrodo nesuderinama, eklektiška, veikia kaip visuminis filmo audinys ir tai kuria savitą ir keistą pasaulį, kuris yra išskirtinis, unikalus, įtraukiantis.

Veikėja visą laiką trokšta atsiskyrimo tiek su vaikinu, tiek su jo tėvais, todėl filmas slegia ir juntamas išgautas nerimastingumas, jog ji taip niekada ir nesugrįš namo. Hiperbolizavimas, teatrališkumas, manieringumas ir netgi kičas čia veikia kaip idėją realizuojančios priemonės, tad smagu pasinerti į tą veikėjų filosofinę ir poetizuotą, beveik literatūrą nagrinėjančius pokalbius, kurie tampa simboliais tų pačių veikėjų būsenoms nusakyti ir išreikšti. Čia, kaip ir ankstesniuose režisieriaus darbuose, itin svarbus pasikartojimo kitaip motyvas. Tos pačios detalės, prisiminimai apie sūpynes ar veikėjo vaikystės kambarys, perkeliamas į kitą laiką, erdvę ir formą. Man labai patinka toks detalių sinchroniškumas, transformacija išgaunant nostalgišką minčių ir būsenų atmosferą, galiausiai atspintančius kaip empirinius potyrius mūsų atsiminimuose, kurie keičiasi mums senstant.

Originalus, gilus, atmosferiškas filmas, peržengiantis įprastinio kino rėmus. Nesuklysiu pasakęs, kad viskas perteikta labai savitai, originaliai, nors siužetiškai filmas labai banalus: vienas nesmagus vakaras pas vaikino tėvus; nuvykimas, vakarienė ir parvykimas. Tačiau per tai papasakojama praeitis ir ateitis. Šiuo atveju „Sinekdoki, Niujorkas“ atrodo sudėtingesnis, tačiau ir šis turi itin didelio žavesio. Tiesa, visgi filmo finalas, kai vienas iš veikėjų, kurio genialumą nuolat akcentuoja motina, gauna Nobelio premiją ir pasako kalbą, atrodo pernelyg pompastiškai, be cinkelio intrigos, kurio galbūt finale labiausiai ir norėjosi.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 72/100

IMDb: 6.8

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Anomaliza" / "Anomalisa"

Sveiki,

Niekada nesinori komentaro rašyti nusivylimo gaida, bet kažkaip „Kino pavasaryje“ pristatytas animacinis filmas „Anomaliza“ (angl. Anomalisa) (2015) nesugebėjo manęs „paimti“. Filmą kūrė įdomių formų ir raiškos būdų siekiantis režisierius Charlie Kaufman, kuris savo teatro pjesę pritaikė šiam animaciniam filmui. 

Tiesą sakant, kurti suaugusiems animacinius filmus jau seniai ne be naujiena. Japonai apskritai turi atskirą pornografinės animacijos industriją, todėl „Anomalizos“ pasirodymas absoliučiai nestebina, kiek stebina tokie puikūs atsiliepimai. Tiesą sakant, lėlių animacija nėra mano mėgstama, kaip teigia, daugelis kritikų, šioji labai jau novatoriška ir kitokia, tačiau iš animacijos visada tikiuosi to, ko negali pasiūlyti įprastas vaidybinis filmas. Dabar suprantu, kodėl daugeliui ši juosta nepatiko – dėl scenarijaus ir dialogų, kuris primena nykų ir prastą mažo biudžeto juostą, kurioje vidutinio amžiaus vyrukas apsistoja viešbutyje ir bando su naujomis moterimis užpildyti vienatvę. Kad filmas vaizduoja rimtas suaugusio gyvenimo problemas – sveikintinas dalykas, bet iš kitos pusės scenarijus skurdus ir neįdomus, jau kažkur matyta ir regėta. Animacija, kuri verčia kitas plotmes ir fantastiką, „Anomaliza“ stengiasi priešingai, pritempia iš vaidybinių dramų siužetą ir jį pritaiko animacijoje. Tai tikriausiai visas šio filmo novatoriškumas – adaptacija, tačiau iš tokio išliaupsinto filmo tikėjausi bent jau kitokio žiūros kampo į problemas.

Tikriausiai mažai kam rekomenduočiau šią juostą, nebent tiems, kurie apskritai tyrinėja animacijos žanro evoliuciją, nes pati juosta – niūri, persmelkta melancholijos, vidutinio amžiaus krizės gairių, kas man paprastai kine itin patinka, tačiau tas perteikimas animacijoje nieko naujo nepateikė. Tiesa, kiek stebino vyriškas įgarsinimas moterų personažuose, tai kikenau iš pradžių nesupratęs, kad tai veikėjo dalis įsivaizduojamo pasaulio, nes kai kurie veikėjai atrodė kaip transvestitai... Cha! 

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 88/100

IMDb: 7.3

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Sinekdoki, Niujorkas" / "Synecdoche New York"

Sveiki visi,

Šiandien noriu pristatyti kino filmą „Sinekdoki, Niujorkas“ (Synecdoche New York) (2008 m.). Keistas filmas. Vienas internetinis draugas man parekomendavo pažiūrėti, o kai pamačiau aktorių Philip Seymour Hoffman, tai pagalvojau, kad net filmas bus kažkuo panašus į „Savadžių šeimą“, bet tai tik blogo įspūdžio, kurį parodo trailer‘is. Šiaip filmas, kaip sakiau, keistas, o dar keistesnis jo pavadinimas. Tai pasakojamas apie režisierių ir jo gyvenimą, kuris pasimeta tarp teatro ir realybės. Filme jungiasi būtent šie du pradai – teatras ir realaus žmogaus gyvenimas. Ne paslaptis, kad dauguma menininkų ir laikomi „priplaukę“, šis personažas yra būtent toks.

Pradžia filmo mane nuteikė kaip itin tikroviškos dramos ir istorijos pateikimo variantą, bet laikui bėgant supranti, jog kažkas su šia istorija negerai; ji tampa modifikuota, teatrališkai dirbtina. Režisierius įsijaučia į savo gyvenimo peripetijas ir bando viską perteikti ant scenos, statydamas po didžiuliu kupolu savo atsikartojantį gyvenimą. Kai kurios vietos kelia deja vu jausmą ir tai nuostabu, nes tai kartu filmas filme ir dar plius teatras. Aišku, šalia rutuliojasi tikrasis gyvenimas, skaudūs ir liūdni režisieriaus nutikimai, kurie nedelsiant vis greičiau ir greičiau perkeliami į jo statomą miestą – spektaklį.

Filmo idėja man labai patiko, nes pasirodė be galo originali t.y. ką nugyveni, tą ir nedelsiant perkeli ant scenos. Filme apstu ir mistinių dalykų, kaip antai amžinai degantys namai, kuriuose gyvena režisieriaus mylimoji ir t.t. Filmas man sukėlė ir gailestį, ir švelnią ironiją, toks kartu paprastas ir gyvenimiškas, o kartu ir sintetinis, teatrinis gyvenimas, bet svarbiausia, kad režisierius nenubrėžia aiškios ribos tarp teatro ir gyvenimo, todėl viskas suaugę ir tuo mane labai sužavėjo. Rekomenduoju šį filmą tikriems kino gurmanams, geros vaidybos, netikėto siužeto ir be abejo talentingos režisūros mėgėjams. Šis filmas patiks.

Mano įvertinimas: 9/10
Kritikų vidurkis: 67/100
IMDb: 7.5

Jūsų Maištinga Siela