Filmas: "Mėlynas mėnulis" / "Blue Moon"

 

Sveiki, skaitytojai!

 

Nesu joks Brodvėjaus miuziklų gerbėjas, gal dėl to nieko nežinojau apie Brodvėjaus aukso amžiaus kūrėją Lorenz Hart (1895–1943), kuris pakeitė ne tik Brodvėjaus dainų turinį, bet padarė tiesioginę įtaką amerikietiškai pop muzikai. Filmas pavadintas pagal bene garsiausią jo sukurtą dainą „Mėlynas mėnulis“ (angl. Blue Moon), kurį režisavo mano mėgstamas „Vaikystė“ (2014), trilogija „Prieš saulėlydį“ (1995) ir kt. Richard Linklater. Tiesą sakant, „Mėlyną mėnulį“ nusprendžiau pasižiūrėti vien dėl to, kad Linklateris puikiai režisuoja, nors iš filmo ne kažin ko tikėjausi.

 

Kaip minėjau, istorija pasakoja apie Lorenz Hart, kuris ilgus dešimtmečius drauge su Richard Rodgers kūrė miuziklo dainas, tačiau filme vaizduojama naktis, kai Rodgeris po daugybės metų Harto neprofesionalaus elgesio sukūrė kitą miuziklą su kitų kūrybiniu parneriu. Lorenzas iš tikrųjų kremtasi ir išgyvena savotišką scenos išdavystę, nors filme jis stengiasi visa tai atlaikyti oriai ir pagarbiai šypsotis, tačiau jo kūrybinės galios mąžta, o depresija ir alkoholizmas visiškai pakerta jo stabilumą. Lorenzas (reiktų apie jį šiek tiek pasidomėti už filmo ribų) iš tikrųjų buvo homoseksualas alkoholikas, nors ir pripažintas genijus, tačiau Richardui Rogeriui, pasižymėjusiam stabilumu ir disciplina, su juo dirbti buvo itin sudėtinga, jis tiesiog jį išvargino, tad natūralu, kad Hartas miršta Antrojo pasaulinio karo metais JAV-ose, įveiktas alkoholizmo ir nuoskaudų...

 

Filmas iš dalies patiko, bet jis nėra įspūdingas. Jis truputį siurrealistiškas, nes režisierius tarsi per vieną vakarą vaizduoja Lorenzą bare, kuriame geria ir kalbasi su vyrais, tačiau pereidamas į kitą baro pusę staiga atsiduria „Oklahomos“ miuziklo pristatymo vakarėlyje, tad režisierius tarsi per vieną vakarą pasakoja dvi skirtingas laikmečio istorijas, nubrėždamas pagyvenusio ir iliuzijose paskendusio liūdno ir prislėgto homoseksualo gyvenimą. Tiesa, filmas turi keletą labai stiprių sudedamųjų. Visų pirma, gerai parinkta aktorių rokiruotė. Režisieriaus ilgametis bičiulis aktorius, sukūręs vaidmenis bene garsiausiuose jo filmuose, Ethan Hawke, čia išvysite ir puikųjį Andrew Scott bei Margaret Qualley. Visi jie dirba stambiu planu, dalyvauja charizmatiškuose pokalbiuose ir perteikia sudėtingą Lorenzo žlugimo istoriją, bet kartu lyg ir šiek tiek pozuoja kaip kokiame „Didžiajame Getsbyje“.

 

Filmas plepus, jo pagrindas – pokalbiai, tad reiktų pagirti, jog gerai sukaltas scenarijus ir dialogai, kurie liejasi pagal XX amžiaus menininko rafinuotą manierą, bet kartu rodo žlungančias viltis, alkoholizmą, veikėjų saviapgaulę, vidinę destrukciją. Filmas kaip teatro scena, žavingas, atmosferiškas, įprasminantis tikriausiai, visų pirma, patiems amerikiečiams Lorenzo Harto asmenybės svarbą, o man ši istorija pasirodė gan tolima, mažai kuo aktuali ir, tiesą sakant, kiek nuobodoka.

 

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 78/100

IMDb: 6.8

 

Maištinga Siela

Filmas: "Geri metai" / "A Good Year"

Sveiki, kino gerbėjai,

Filmas „Geri metai“ (A Good Year) (2006), (kurį režisavo „Svetimo“ ir „Prometėjo“ režisierius Ridley Scott, pastarasis nustebino savo netikėtu universalumu), mane patraukė savo ypatingų aktorių kombinacija. Na, nekiekviename filme pamatysi australą Russellą Crowe, prancūzę Marion Cotillar bei britę Abbie Cornish – tai yra išties įspūdingas dalykas. Nors pats filmo pavadinimas kaip ir jo turinys nieko nestebina, tikėjausi vasariškos ir paprastos juostos, nufilmuotos viename iš Prancūzijos vynuogynų, tačiau žiūrėjau, žiūrėjau ir pamaniau, kad filmas visgi daug įdomesnis negu buvo galima tikėtis iš anksto.

Sultinga romantinė drama su humoru, manau, tiks ir patiks daugeliui ne tik dėl auksinių aktorių kolektyvo, vykusios lengvos, bet nebanalios režisūros, bet ir todėl, kad tai vienas iš tų filmų su dvasia, mėgavimasis lengvu vynu, o vyno šiame filme tikrai netrūksta! Graži prancūziška aplinka leidžia gėrėtis vynuogių dvaro aplinka, niekada nesibaigiančia vasara bei personažais, jų beprotiškais poelgiais, kurie primena gal prieš gerus metus matytą kino juostą „Kartą Jemene“ apie lašišų veisimą sausoje šalyje – tuokart ir jausenos, ir idėjos labai panašiai kalbėjo kaip ir „Geri metai“. 

„Geri metai“ – tai pasakojimas apie gyvenimo pasimėgavimą, kuris yra neįmanomas be gyvenimiškų pokyčių, tokius kardinalius pokyčius gali priimti ne kiekvienas ambicingas ir tvirtas žmogus, kaip R. Crowe kuriamas personažas. Viena smagiausių scenų – tai įkritimas į gilų baseiną ir ilgas kapanojimasis, toks kartais atrodo ir žmogaus gyvenimas, užciklintas, nuobodus ir monotoniškas, pamirštant tai, kas norėta kažkada būti. Nepaprastai šiame filme gražiai atrodanti Marion Cotillard buvo nepriekaištinga, kaip ir Russellas Crowe, kurie ir flirtuoja, ir žaidžia tiek gyvenimu, tiek jausmais tam, kad iš to vėliau būtų pagamintas geras ir sodrus vynas t.y. šis filmas. Po filmo norėjosi atsidurti akmeningos Prancūzijos pietuose, gerti vyną didžiulėje dvaro pavėsinėje ir žiūrėti kaip tolumoje, už turėklų sirpsta vynuogių laukai ir žinoti, kad tai vienos gražiausių gyvenimo akimirkų, patys gražiausi ir geriausi metai.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 47/100

IMDb: 6.9

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Karo žirgas" / "War Horse"

Sveiki visi,

Šiandien noriu trumpai pasidalyti įspūdžiais apie naujausią Steven‘o Spielberg‘o dramą „Karo žirgas“ (War Horse) (2011 m.), pasaulį išvydęs prieš pat Naujuosius metus dabar siautėja ir Lietuvos kino teatruose. Be jokių išvedžiojimų ir siužeto nupasakojimų tiesiog pasidalysiu savo nuomone.

Iš tiesų filmas patiko – nominuotas net šiuometiniams Oskarams kaip geriausias metų filmas, bet labai abejoju, ar šįkart jis nuskins laurus. Lyginant su kitu Spielbergo filmu „Šinlerio sąrašu“ šis filmas visgi turi nusilenkti. Iš tikro tikėjausi tobulos dramos, bet šįkart pasirodė preciziškai ištęstas, čia įsinarplioja kelios šalutinės siužetinės linijos – vokiečių dezertyrai, anūkės ir senelio istorija ir kažkaip nepajauti, kad siužetiškai labai platu, o tas žirgas lieka lyg koks simbolis jų kelyje, o ne herojus, kuris pradėjo savo stoišką heroizmą ardamas akmenuotą lauką. Kai kurios scenos siaubingai atpažįstamo Spielbergo ir kitų režisierių braižo – kamerinė muzika garso takelyje, gražus peizažas ir bėgantis vaikėzas su arkliu per nuostabiai gražų lauką... Dievaži, toks metodas naudojamas jau prieš gerus 20 metų , pvz.: „Rudens legendos“, „Šaltasis kalnas“ ir kiti filmai, kurie pasakoja neįtikėtiną epinę pasakaitę sugraudinat žiūrovams.

Ir visgi tai tėra tik viena medalio pusė, o kita – kur kas geresnė. Visgi Spielbergui vėl pavyko prisikasti iki Oskaro nominacijos ir sužavėti žiūrovus epiniu pasakojimu, gražiais vaizdais, graudulinga užsispyrimo ir ištikimybės istorija. Iš tikro to maždaug ir tikėjausi, jeigu ne tas užtęsimas ir šalutinės epinio pasakojimo linijos. Apie aktorius irgi nieko blogo negaliu pasakyti, iš tikro atliktas puikus režisūrinis darbas, tik esmė tame, kad atsigręžus atgal į kino industriją, mes rasime nemažai panašių alternatyvių „Karo žirgui“.

Šiaip filmas pakankamai stiprus kandidatas į Oskarus, daugelis žiūrovų iš vis turėtų būti sužavėti ir tai yra natūralu. Gyvulio ir žmogaus ryšys stipresnis negu esti realiame gyvenime ir tai tikriausiai žavi žiūrovą. Žavi ir mane. Todėl įvertinu su avansu.

Mano įvertinimas: 9/10
Kritikų vidurkis: 72/100
IMDb: 7.2

Jūsų Maištinga Siela