Filmas: "Prisiekiu" / "Rėkiu, šaukiu, keikiu" / "I Swear"

 

Sveiki, mieli skaitytojai!

Paskutinieji mano filmų pasirinkimai susiję su apdovanojimų ir nominacijų sezoniškumu. Paprastai juostos laikomos metų geriausiomis ir populiariausiomis. Štai britų režisierius Kirk Jones pristatė filmą „Prisiekiu“ (kai kur verčiama kaip "Rėkiu, šaukiu, keikiu") (ang. I Swear) (2025), kuris paremtas realiai egzistuojančia asmenybe, kurio vardas John Davidson gyvenimo istorija. John Davidson iš Edinburgo gyventojas, turintis itin retą Tureto sindromą. Galima sakyti, kad filmas, nors ir vaidybinis, jo funkcija išskirtinai atrodo edukacinė, kad visuomenė plačiau susipažintų su šią ligą turinčių žmonių kasdienybe, empatiškai reaguotų į šio sindromo pasireiškimus. Šiaip tokių „padailintų“ edukacinių filmų per meninę viziją nesu didelis gerbėjas. Panašus, galima sakyti, iš dalies buvo prieš ketverius metus amerikiečių „CODA“ (2021), kuris prasibrovė į „Oskarus“, tačiau kaip filmas man itin didelio įspūdžio nepaliko. Kaip, beje, ir „Gyvenimo stebuklas“ (angl. Wonder“) (2017). Suprantu šių filmų šviesiąją prasmę, reikalingumą ir empatijos galią. Galų gale nuostabu, kad toks filmas apskritai yra, kurį gali žiūrėti visos šeimos ir mokytis priimti įvairovę. Koks visų šių didaktinių filmų sraute yra „Prisiekiu“?

Man filmas labai patiko! Jis toks škotiškas, šiek tiek chuliganiškas. Ne kažin ką žinau apie Tureto sindromą.  Tureto sindromas yra paveldimas neurologinis sutrikimas, pasireiškiantis nevalingais kūno judesiais ir garsais, kurie moksliškai vadinami motoriniais bei vokaliniais tikais. Ši būklė paprastai išryškėja vaikystėje, o jos simptomų intensyvumas bėgant laikui gali kisti, dažnai pasiekdamas piką paauglystėje ir vėliau susilpnėdamas. Nors tikus suvaldyti yra itin sunku, tinkama aplinka ir supratimas padeda sergantiesiems sėkmingai integruotis į visuomenę bei valdyti patiriamą įtampą. Filme rekonstruojama biografinė tikrojo Johno Davidsono istorija. Aktoriai perteikė jo sutrikimus paauglystėje ir jau subrendus (jaunąjį Johną suvaidino Scott Ellis Watson, vyresnįjį – aktorius Robert Aramayo). Abu aktoriai, mano akimis, pasirodė labai gerai ir įtikinamai. Labai nenorėjau itin nusaldintos ir pernelyg pretenzingai empatiško filmo. Visgi pats sutrikimas, kai veikėjas nevalingai trūkčioja ir keikiasi net tokiose vietose kaip bažnyčioje, prie vėžiu sergančių žmonių ar darbo pokalbyje, atrodo skaudžiai komiškos.

Režisieriui, sakyčiau, pavyko subalansuoti juodąjį humorą ir sindromo požymius iš Johno perspektyvos, perteikti ne vien tik kaip likimo pokštą, aukos poziciją, bet ir kaip natūralią būtį. Neturėdamas ryšio su motina, Johnas randa prieglobstį empatiškoje draugo šeimoje, pas kuriuos kurį laiką apsigyvena, labiausiai juo rūpinasi ir palaiko draugo mama Dotė, vėliau ir darbdavys Tomis. Deja, dėl savo nevaldomo ir neprognozuojamo sutrikimo (nuolatinių keiksmų ir nevalingų judesių) Johnas nuolat sulaukia atakų, grasinimų, atstūmimo. Netgi būta tokių atvejų, kai jis pabunda atgavęs sąmonę ligoninėje. Iš tikrųjų filmas atskleidžia šį sutrikimą turinčių žmonių stigmą plačiojoje normalizuotoje visuomenėje. Iš pradžių nesusidūrusiems, kaip sako filmas, sunku priimti ir toleruoti. Tikrasis Johnas už savo iniciatyvą suburti šį sindromą turinčiųjų bendruomenę pelnė karalienės Elžbietos II apdovanojimą, tačiau su tikrąja motina, kuri visada pabrėždavo sunkumą ir gėdą, santykiai išliko šalti.

Manau, kad filmas labai geras. Šįkart manęs nedirgino didaktika ir noras įtikti, nes galbūt eliminavo šį toną chuliganiškas sindromas, kuris pažeidžia visas šiaip normalioje visuomenėje esančias elgesio normas, žinoma, ne iš blogos valios. Visgi, pamaniau, žiūrėdamas šį filmą, kaip šiems žmonėms sunku. Nuostabu, kad 2023 metais medicinos technologijos jau leidžia kai kuriems numalšinti, prislopinti arba beveik paslėpti šį neurologinį sutrikimą... Filmas pabaigoje paveikia emociškai, verta jį bent kartą pažiūrėti, nes jis diskredituoja empatijos trūkumą mūsų visuomenėje. Filmas atskleidžia Johno Davidsono neįtikėtiną dvasios stiprybę, kai jis, nepaisydamas sekinančių simptomų, bando rasti savo vietą pasaulyje ir kurti prasmingą gyvenimą. Per veikėjo patirtį žiūrovas pamato ne tik fizinį ligos sunkumą, bet ir psichologinę naštą, kylančią dėl nuolatinio aplinkinių dėmesio bei nesupratimo viešose vietose. Filmo autoriai siekia sugriauti mitus apie šį sutrikimą ir parodyti, kad už ekstremalių simptomų slepiasi šviesi, humoro jausmą turinti ir empatijos trokštanti asmenybė. Galiausiai kūrinys tampa liudijimu apie žmogaus ištvermę ir būtinybę visuomenei tapti tolerantiškesnei tiems, kurie tiesiog negali savęs kontroliuoti.

Mano įvertinimas: 9.5/10

IMDb: 8.5

 

Maištinga Siela

Filmas: "Maišagalvė" / "Baghead"

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Rašydamas apžvalgas apie filmą pagaunu save galvojant, kiek laiko mano atmintyje išliks vienas ar kitas filmas. Neįtikėtina, tačiau peržiūrinėdamas 2019 metų čionai aprašytus filmus stebėjausi, kad nemažai kino juostų man kaip nematyti, neidentifikuoju žiūrėjimo patirties, net kai kurių pavadinimai išties stebina. Manau, kad vienas naujausių siaubo filmų „Maišagalvė“ (angl. Baghead) (2023) bus vienas iš tų, kurių net šių metų pabaigoje neprisiminsiu.

 

Šiaip tie tamsūs ant vieno kurpalio susukti siaubo filmai mane iš vienos pusės labai masina, ypač kai esu pavargęs po darbų ir bežiūrint nebus gėda užmigti, todėl renkuosi siaubo trilerius, nes jie paprastai primityvoki, viensiužečiai su nuspėjamais charakteriais. „Maišiagalvė“ joks išskirtinis, sakyčiau, tipiškai nišinis filmas, skirtas fonui.

 

Tiesa, norisi retsykiais pagirti filmo idėjas, kurios, deja, nevirsta „paturtbintais“ scenarijais ir nežinia dėl ko... Dėl negabių scenaristų ar režisierių, o gal dėl lėkšto kino kampanijos užsakymo, kur režisierius gauna finansavimą tik tiek, kiek kampanija mato filmo potencialą, kitaip sakant, jį sužlugdo. Visgi toji moteris didžiulio ir seno namo rūsyje su maišu ant galvos, įkalinta už raganavimą prieš 400 metų, buria ir įtraukia su mirusiais pasikalbėti trokštančius veikėjus. Nežinau savo pažįstamų rate, kas išvis norėtų pakalbėti su kokiu mirusiu giminaičiu, todėl man nesuprantamas tas maniakiškas veikėjų troškimas prievartauti maišagalvę ir kalbėtis su dvasiomis, kurioms tauzija nesąmonės. Bent jau paklaustų: kur pakasei milijoną?! Būtų prasminga. Bene keli veikėjai filme pasako, kad nori su artimaisiais atsisveikinti, taigi dėl sentimentų, biliūniškos sąžinės ir dėl to neįdomu. Tai ko neatsisveikinai prie karsto ar nebuvai mielaširdingesnis, kai šie buvo dar gyvi? Neatrodo, kad veikėjai norėtų kaip nors numalšinti kaltės jausmą, nors scenarijus būtent liguistai kelia šį motyvą kaip pagrindinę filmo varomąją idėją. Šiaip kvaila pagrindinė veikėja, kvaila maišagalvė, kvailas tėvas ir kvailas kaimynystės vyrukas... Lyg ir suvokia kuo rizikuoja, tačiau kaip prisukamos balerinos dirbtinai sukasi apie pernelyg akivaizdžiai suformuluotus banalius veikimo principus.

 

Kita vertus, nėra ko norėti, juk filmas lėkštas ir jis nesugeba daugelio žiūrovų patenkinti. Baisiausia, kad pagrindinė veikėja toli gražu nieko nebijo ir naktį ryžtasi nakvoti, žinodama, kad į namus bet kada gali įeiti vyrukas, o rūsyje gyvena kažkokia moteris. Nei policijos, nei natūralios savisaugos, tiesiog vienas didelis pigus neįtikinamas teatras. Gaila tik vieno: neužsnūdau ir teko tai susiurbti iki paskutinės minutės.

 

Mano įvertinimas: 3/10

Kritikų vidurkis: 51/100

IMDb: 5.4

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Heraklis" / "Hercules"

Sveiki, kino žiūrovai,

Regis, ekranizuoti Heraklį vėl tampa madinga. Šiemet pavasarį jau pristačiau smarkiai nevykusį filmą „Legenda apie Heraklį“, kuris nuvylė visomis prasmėmis, išskyrus pagrindinio aktoriaus raumenis. Taip jau nutiko, kad šiemet sulaukėme dar vieno Heraklio, pavadinimu tiesiog „Heraklis“ (angl. Hercules) (2014), kuris nepalyginamai buvo geresnis už šiųmečių pirmąjį variantą.

Negalėčiau pasakyti, kad filmas pribloškiantis ar koks nors labai jau patikęs, bet turint galvoje, kad Antika į kiną ateina kasmet ir paskutiniu metu tiesiog rodomi siaubingos šios epochos ekranizacijos, turiu galvoje tą patį „Legenda apie Heraklį“ ir „Pompėja“, tai šis yra žymiai geresnis variantas. Nors man kur kas labiau patiko „300“ tęsinys, bet šis „Heraklis“ pakankamai gerai žiūrisi. Visų pirma neužsižaista su grafika, nors siužetas gana vidutinis ir be didelių nuotykių, tačiau kažkaip įdomiai ir be pretenzijų žiūrisi. Štai jums dar vienas Dwayne Johnson pasirodymas kieto vyruko kailyje - tai tipinis šio aktoriaus amplua, prisimenant jo pasirodymą „Skorpiono karalius“ filme, matyt, subtilaus vaidmens tiesiog neleistų atlikti jo gabaritai, kurie, dievaži, veržte veržėsi pro kraštus, net gyslos tarp raumenų pulsavo. Įspūdis toks, kad tarp filmavimo pertraukėlių jis tučtuojau užbėgdavo už kamerų ir padarydavo 200 gerų atsispaudimų ir vėl grįždavo į aikštelę.

Kaip sakiau, istorija gana vidutiniška, bet išlaikyta ir Heraklio tvirtybė, ir didybė. Įdomus ir istorijos atskaitos taškas ir jo pabaiga, kuri, regis, paliko gan didelį lauką tolesniems Heraklio tęsinio kūriniams. Visgi epinis didingas pasakojimas truputį nusivažiavo į tokį pop pramoginį filmą. Jeigu nesuprantate, ką turiu galvoje, vertėtų pažiūrėti „Gladiatorius“ ir suprasite.

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 47/100

IMDb: 6.0

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Magdalietės" / "The Magdalene Sisters"

Sveiki, kino gerbėjai,

Gana pavėluotai, bet vis tiek atėjo pas mane kino juosta „Magdalietės“ (angl. The Magdalene  Sisters) (2002), kurią galėjote 2004 metais regėti kino festivalyje „Kino pavasaris“, taip pat per LRT televiziją ir gal šiaip kur nors originalo kalba... Filmą režisavo puikus britų aktorius Peter Mullan, kuris sukūrė vaidmenis tokiose žymiose juostose kaip „Karo žirgas“, „Traukinių žymėjimas“, „Tyrenozauras“ ir kt. Tai antroji šio aktoriaus režisuota juosta, kuri buvo puikiai sutikta įvairiuose festivaliuose ir kino kritikų.

„Magdalietės“ pelnė ne vieną prestižinį apdovanojimą. Tikriausiai ne be reikalo, mat juosta pasakoja tris biografines merginų istorijas, kurios nutiko praėjusio amžiaus antroje pusėje, kada Airijoje iš tikrųjų egzistavo griežto religinė prieglauda, kurioje atsidurdavo likimo nuskriaustos merginos. Iš šios vienuolių prižiūrimos prieglaudos retai kas pasprukdavo, ji garsėjo savo izoliuota politika ir beveik niekas nežinojo, kas vyksta už prieglaudos sienų... O vykdavo, kaip jau galite nuspėti, kankinimai, pažeminimai, išnaudojimai, bausmės ir neteisybė.

Pirmoji filmo valanda praslinko be didesnių emocijų – buvo gana naivi pradžia, nors ir pasakojo dvi biografines merginų istorijas, tačiau pateikimas pasirodė pernelyg naivus, tačiau filmui įsibėgėjus darėsi vis įdomiau ir įdomiau, įtampa neslūgo, bet priešingai – augo kaip ant mielių ir persiritus per 60 minučių ribą, jau nebegalėjau atplėšti akių. Visi tie kankinimai, merginų psichologija, prisitaikymai, palūžimai iš tikrųjų sukrečia. Savotiška koncentracijos stovykla, pridengta religijos manipuliuojančiu apgaulingu įvaizdžiu. Filmas buvo kritikuojamas katalikų pasaulio ir ne be reikalo, nes yra ką slėpti...

Išties neprasta vaidyba, puiki istorinė medžiaga, sukrečiantis siužetas, bauginančios atmosferos išlaikytos ne visur, kai kur pernelyg sentimentaliai pasaldinta, kai kas, žvelgiant iš šių dienų, atrodo sintetinio, bet bendras vaizdas po seanso išliko gana stiprus, todėl įvertinsiu su šiokiu tokiu avansu.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 83/100

IMDb: 7.8

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Jaunasis Adamas" / "Young Adam"

Sveiki visi,

„Tikrų pojūčių“ režisierius David Mackenzie sukuria dramą „Jaunasis Adamas“ (Young Adam) (2003 m.), kurioje pasirodo pirmo ryškumo žvaigždės Ewan McGregor, Tilda Swinton bei Peter Mullan. Keistas, šaltas ir įtraukiantis paslaptingumu filmas, leidžia pasinerti į barža keliaujančios šeimos intrigas. Filmas savo laiku britų akademijos apdovanojimuose buvo išrinktas geriausiu metų filmu, o tai jau šį tą pasako apie šią juostą. Man asmeniškai, ši drama pasirodė smarkiai erotizuota, dar niekur tiek nemačiau nuogų Ewan McGregor ir Tildos Swinton, kurie kas penkiolika minučių skuba pasimylėti, kol negrįžo vyras. Aišku, būtent neištikimybės niuansai mane labiausiai ir patraukė šiame filme, aktoriai buvo stulbinami, tačiau kur kas silpnesnė pasirodė kriminalinė linija – viskas per daug nuspėjama ir paprasta, kažkodėl šioje scenarijaus vietoje idėjų ir intrigos ypatingai pastokota, bent jau mano akimis.

Žinoma, erotinė drama turi ir savų simbolikos niuansų, nes nė vienas personažas nesivadina Adamu (Adomu), tai tikriausiai reiktų sieti su Adomo iš rojaus nuodėme, kurią užsitraukia personažas Džo, pasinerdamas į intriganto ir žmogžudystės pasaulį, užsitraukia kaltės ir praeities vizijų persekiojimų rimbą, tačiau tikrosios meilės, išskyrus seksualinį prieraišumą ir pasitenkinimą, nepatiria. 

Filmas man patiko dėl idealaus aktorinio kolektyvo, tačiau visgi juosta nėra kažkuo labai ypatinga kaip kūrinys, nors yra tikrai nemažai scenų, kurios estetiškai labai gražiai sužydi, tačiau man kažko trūko, lyg dar vieno žiupsnelio druskos į sriubuos puodą, labai nuliūdino neefektinga ir beveik palaida atomazga, neaišku, kas nutiko moteriai iš baržos, o ir personažas neatsiskleidė taip, kaip norėjosi. Sakyčiau filmo efektingą pradžią ir vidurį sužlugdė pristokota kulminacija ir pabaiga. Taip ir likau nukarusiomis lūpomis, bandydamas suvokti visą personažo distanciją ir supratau, kad jis manęs netenkino taip, kaip norėčiau. O šiaip filmas gražus, niūrus, šaltokas aistroje ir kaltėje – tuo ir gražus. Nesigailiu pamatęs.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 67/100

IMDb: 6.5

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Mano vardas Džo" / "My Name Is Joe"

Sveiki visi,

Britų režisierius Ken Loach 1998 metais pristato dar vieną savo filmą „Mano vardas Džo“ (My Name Is Joe). Tai jau nebe pirmas filmas, kurį žiūriu šio talentingo režisieriaus, prieš tai esu matęs „Vėjas siūbuojantis miežius“ (2006 ), už kurį režisierius gavo „Auksinę palmės šakelę“ bei vieną naujausių jo darbų „Angelų dalis“ (2012). Galiu pasakyti, kad „Angelų dalis“ ir „Mano vardas Džo“ labai panašiomis aplinkybėmis susikalba. Abiejuose filmuose vaizduojami socialiai palaužti žmonės, kurie daro viską, kad atsitiestų ir pradėtų gyvenimą iš naujo. Sakyčiau, keistas režisieriaus pomėgis, bet kartu jis labai šviesus, nes daugelis stato filmus apie kerštą, nusidegradavimą, o K. Loach‘as atvirkščiai, jam rūpi žmogaus atsitiesimo kelias ir už tai sumokama kaina.

2007 metais „Kino pavasaris“ pristatė beveik visus šio režisieriaus darbus ir sukūrė specialų tų metų nišą „Ken Loach kelias iki Auksinės Palmės šakelės“, būtent tame festivalyje ir galėjote išvysti šį filmą. Tai savotiškas režisierius, kurio braižą atpažinau – britiškai konstruojami nacionaliniai ypatumai: škotiškas folkloras, futbolas ir socialinė terpė. Jeigu lyginti su „Angelų dalimi“, tai šiame filme kur kas mažiau humoro, čia daugiau dramatizmo, niūresnių spalvų ir ne taip lengvai herojai atsitiesia po sunkumų. Iš esmės tai pasakojimas apie šaunų vyruką, kuris gydosi alkoholizmą ir jau 10 mėnesių negeria, susirado darbą ir likimas jam padovanoja šaunią medicinos seselę – naują gyvenimo meilę. Atrodo, kad gyvenimas vėl tęsiasi, tačiau praeities klaidos, treniruojama futbolo komanda ir jos viduje kylančios bėdos vėl priverda košės.

Iš aktorių išskirčiau Peter Mullan, mums labai gerai pažįstamą aktorių iš tokių filmų kaip „Karo žirgas“, „Traukinių žymėjimas“, „Žmonių vaikai“ bei „Tiranozauras“. Neįmanoma nepastebėti šio šarmingai sukurto charakterio, kuris neleidžia suabejoti aktorine meistryste. 

Manau, filmas daugeliui turėtų patikti, tad tikriausiai nepadarysiu klaidos, jeigu jį Jums parekomenduosiu.

Mano įvertinimas: 8/10

IMDb: 7.4

Jūsų Maištinga Siela