Filmas: "Atsiprašome, neradome jūsų" / "Sorry We Missed You"

 

Sveiki,

Airių režisierius Ken Loach tikriausiai yra vienas žymiausių ir labiausiai nusipelniusių Airijos nepriklausomo kino režisierių per savo ilgą režisieriaus karjerą sukūręs daugybę įsimintinų ir įvairiais apdovanojimais apdovanotų filmų. Mano įsimintiniausi tikriausiai būtų „Vėjas, siūbuojantis miežius“ bei „Angelų dalis“. Režisierius pasižymi gyvenimiškų situacijų, socialinių realijų pasakojimais, kuriuose sušmėžuoja kančios, dramatizmo ir humoro pustoniai. Naujausiame savo darbe, kuris buvo pristatytas „Kino pavasario“ festivalyje, „Atsiprašome, neradome jūsų“ (angl. Sorry We Missed You) (2019) režisierius vėl mus panardina į socialinių sunkumų kamuojamą šeimą.

Istorija pasakoja apie dviejų vaikų tėvus, kuris įsigijęs siuntų išvežiojimo furgonėlį įsidarbina įmonėje, kuri greitai ir operatyviai pristatinėja siuntas. Darbas nėra lengvas, suktis reikia greitai ir susitelkti į tikslą, tačiau namie paauglys sūnus krečia eibes, nelanko mokyklos, su draugais užsiima gatvės siautėjimais, o mažoji dukra vis dar šlapinasi į lovą, kai tėvai susirieja. Tėvui sunku suderinti intensyvų darbą ir pakankamai skirti dėmesį šeimai, jis nori išbristi iš skurdo, išsikelti iš namo ir įsigyti savo turtą, kurio neteko per banko bankrotą...

Filmas gana realistinio pelėkio, režisierius fokusuojasi į šeiminius ir darbinius santykius, o aštriausia filmo problema yra šeimos santykių balansas, kai turi aukotis vardan geresnio gyvenimo, nors turėtum būti su vaikais ir juos palaikyti sunkiausiais momentais. Visgi kad ir kaip vyriškis draskytųsi darbe, mane filme stebino labai humaniški, labai atviri vyro ir žmonos bendravimo momentai ribinėse situacijose. Pamaniau, tokia gera šeima ir tokia nelaimė jiems nutiko, o ir tie vaikai tikriausiai galėtų būti labiau prižiūrėti ir mylimi, jeigu tik tėvai taip sunkiai nevargtų bandydami išbristi iš skurdo ir skolų. Režisierius nieko pernelyg nedramatizuoja, neužaštrina, bet sudėtingose situacijos išlieka kažin koks sąžiningas prieš žiūrovą vaizduodamas šeimos sunkumus, perteikia šeimos gyvenimą, kuriame būna ir šviesių, ir tamsių dienų...

Visgi galvojau apie filmo pabaigą, kai vyrukas palieka šeimą ir bando išvažiuoti furgonu ir nebegrįžti, nes gyvenimas jį tiesiog ėda iš visų pusių, nors jis nėra blogas žmogus. Šiaip netikėtas filmų pabaigas, kurios nutrūksta, kad ir pačioje įdomiausioje vietoje, arba, kai palieka filosofinį klausimą be atsakymų, esu dažniausiai linkęs pateisinti, tačiau „Atsiprašome, neradome jūsų“ finalas absoliučiai man pasirodė neužbaigtas ir šiam žanrui, bent man, kiek netikėtas, nes buvau 100 procentų įsitikinęs, kad režisierius filmą užbaigs literatūriškai tvarkingai, kaip jam ir būdinga. Nepaisant visko, filmas socialiai atmosferinis, vaizduojamos šeimų emocijų spektras platus, yra dėl ko graudentis, užjausti, galiausiai labai greitai susitapatini su šia šeima, todėl finalas man toks liko be kompensacijos. Nepaisant visko, tai geras filmas.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 82/100

IMDb: 7.6

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: Džimio salė / "Jimmy's Hall"

Sveiki,

Šįkart noriu pakomentuoti kino filmą „Džimio salė“ (angl. Jemmy‘s Hall) (2014). Na, su režisieriumi Ken Loach jau susipažinau seniai ir tai nebe pirmas jo matytas režisūrinis darbas. Pirmasis – „Miežius siūbuojantis vėjas“, „Angelų dalis“ buvo rodomi įvairiuose Lietuvoje filmo festivaliuose. „Džimio salė“ šiemet pasirodo „Scanoramoje“.

Šiame filme, kaip ir „Miežius siūbuojantis vėjas“, režisierius vaizduoja Airijos istorinius etapą. Šįkart ne partizaninį karą, bet kitokį konfliktą – Airijos ateistų, laisvamanių piliečių susirėmimą su religija. Iškart po Pirmojo pasaulinio karo, kai Airija neseniai atgavo nepriklausomybę nuo Britanijos, provincijos buvo gana atsilikusios, ten nebūta jokių pramogų, apleistas švietimas, todėl žmonės patys norėjo kurti savo kultūrą, todėl apleista Džimio pašiūrę primenanti salė tapo laisvosios kultūros vietovių centru. Filmas apremtas tikrais įvykiais. Tačiau religija norėdama išlikti dominante ėmėsi kryžiaus žygį, kad tik ši „velnio skylė“, būtų uždaryta...

Šiaip iš tikrųjų nebloga medžiaga. Rodos, pernelyg istoriškai smulki ir nereikšminga, tačiau mažuose dalykuose režisierius aptiko kino vertos medžiagos. Prisipažinsiu, kad man kur kas labiau patiko filmas „Angelų dalis“ apie viskio degustavimą, nei šis, tačiau nenoriu pasakyti, kad filmas prastas ar nevykęs. Iš esmės patiko. Savitas, atpažįstamas režisierius, turintis kaip visada ką papasakoti apie Airiją. Neturiu jokių priekaištų nei scenarijui, nei vaidybai, nei medžiagai – tiesiog skonio reikalas, ar Jums patinka tokios istorijos, ar jomis Jūs sugebate žavėtis.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 60/100

IMDb: 6.7

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Mano vardas Džo" / "My Name Is Joe"

Sveiki visi,

Britų režisierius Ken Loach 1998 metais pristato dar vieną savo filmą „Mano vardas Džo“ (My Name Is Joe). Tai jau nebe pirmas filmas, kurį žiūriu šio talentingo režisieriaus, prieš tai esu matęs „Vėjas siūbuojantis miežius“ (2006 ), už kurį režisierius gavo „Auksinę palmės šakelę“ bei vieną naujausių jo darbų „Angelų dalis“ (2012). Galiu pasakyti, kad „Angelų dalis“ ir „Mano vardas Džo“ labai panašiomis aplinkybėmis susikalba. Abiejuose filmuose vaizduojami socialiai palaužti žmonės, kurie daro viską, kad atsitiestų ir pradėtų gyvenimą iš naujo. Sakyčiau, keistas režisieriaus pomėgis, bet kartu jis labai šviesus, nes daugelis stato filmus apie kerštą, nusidegradavimą, o K. Loach‘as atvirkščiai, jam rūpi žmogaus atsitiesimo kelias ir už tai sumokama kaina.

2007 metais „Kino pavasaris“ pristatė beveik visus šio režisieriaus darbus ir sukūrė specialų tų metų nišą „Ken Loach kelias iki Auksinės Palmės šakelės“, būtent tame festivalyje ir galėjote išvysti šį filmą. Tai savotiškas režisierius, kurio braižą atpažinau – britiškai konstruojami nacionaliniai ypatumai: škotiškas folkloras, futbolas ir socialinė terpė. Jeigu lyginti su „Angelų dalimi“, tai šiame filme kur kas mažiau humoro, čia daugiau dramatizmo, niūresnių spalvų ir ne taip lengvai herojai atsitiesia po sunkumų. Iš esmės tai pasakojimas apie šaunų vyruką, kuris gydosi alkoholizmą ir jau 10 mėnesių negeria, susirado darbą ir likimas jam padovanoja šaunią medicinos seselę – naują gyvenimo meilę. Atrodo, kad gyvenimas vėl tęsiasi, tačiau praeities klaidos, treniruojama futbolo komanda ir jos viduje kylančios bėdos vėl priverda košės.

Iš aktorių išskirčiau Peter Mullan, mums labai gerai pažįstamą aktorių iš tokių filmų kaip „Karo žirgas“, „Traukinių žymėjimas“, „Žmonių vaikai“ bei „Tiranozauras“. Neįmanoma nepastebėti šio šarmingai sukurto charakterio, kuris neleidžia suabejoti aktorine meistryste. 

Manau, filmas daugeliui turėtų patikti, tad tikriausiai nepadarysiu klaidos, jeigu jį Jums parekomenduosiu.

Mano įvertinimas: 8/10

IMDb: 7.4

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Angelų dalis" / "The Angels' Share"

Sveiki visi,

Smagu visada sugrįžti į rimtos komedijos žanrą ir šįkart teko pamatyti britų režisieriaus Keno Loacho (Ken Loach) filmą „Angelų dalis“ (The Angels' Share) (2012 m.), kuris visai neseniai praūžė pro tarptautinį Kauno kino festivalį ir šiais metais Kanuose gavo žiūri prizą. Tiesą sakant, tai ne pirmas šio režisieriaus darbas, kurį tenka matyti, prieš kažkiek tai laiko teko žiūrėti 2006 pristatytą juostą „Vėjas siūbuojantis miežius“ ir tąkart paliko gana neprastą įspūdį. „Angelų dalis“ – tai visai kitokio žanro darbas, kurį pavadinčiau vykusia komedijine drama. Po „Mėnesienos karalystės“ taip ir nebeteko sugrįžti prie šio žanro ir tai buvo puiki galimybė ir vėl įsitikinti, kad šis žanras dar visai nėra palaidotas po amerikiečių populiariaja produkcija.

Išties filmas prasideda intriguojančiai ir vystosi (neskaitant filmo aprašo) gana nenuspėjamai ir įdomiai. Manding, komedija turėjo būti apie viešųjų darbų nuteistų žmonių santykius, tačiau tapo įdomia ir netikėta – viskio degustavimo istorija, kuri išgelbėja vieno jauno tėvelio kailį. Romantinė britų komedija „Kartą Jemene“ nustebino savo lašišomis, o ši juosta (kuri, mano akimis, visai kitokio pobūdžio nei pastaroji) stebina savo viskiu ir pakankamai realistiniais personažais, nepripumpuojant jokių ilgesingų žvilgsnių, nereikalingos romantikos ir seksualių aktorių bei pupyčių. Kebli socialinė žmogaus kelionė, kuri baigiasi pakankamai sėkmingai. Pakankamai skaidri ir optimistinė mintis – žmogus pats apsprendžia ir pasirenka savo likimą, sakytum, holivudiškai, tačiau dovanoju, kadangi tai komedijinis žanras, kurio pabaigoje ir nereikia tikėtis mirties, kraujo bei ašarų, nebent laimės ašarų.

Manau, juosta pakankamai nebanali ir išraiškinga, praskaidrinanti britišku humoro pliūpsniais bei kartu gyvenimiškomis problemomis. Prie šio filmo neturėtų užmigti ir šiaip balalaikų mėgėjai, nes veiksmas pakankamai, kad ir dramai priskiriamas, dinamiškas, nenuobodus. Džiaugiuosi nuskynęs dar vieną perliuką iš šių metų Kanų festivalio repertuaro.

Mano įvertinimas: 8.5/10

IMDb: 7.0

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Vėjas, siūbuojantis miežius" / "The Wind That Shakes the Barley"

Sveiki visi,

Šiandien noriu pristatyti kino filmą „Vėjas, siūbuojantis miežius“ (The Wind That Shakes the Barley) (2006 m.). Taigi, pagaliau ir vėl filmas iš „Kino pavasario“ repertuaro. Tai airių režisieriaus Ken Loach filmas su labai man gražiu pavadinimu, kuris aišku turi metaforinę reikšmę. Patiko ir šis filmas, nes nieko panašaus ir nebuvau matęs apie Airijos ir D. Britanijos karą ir nesutarimus. Ilgą laiką Airija buvo Britanijos sudėtyje ir pats režisierius ir pasakęs, kad šį filmą kūrė būtent tam, kad prabilti apie tiesą, kad ir Britanija iki pat xx amžiaus vidurio buvo imperialistinė valstybė – grobė, žudė, okupavo.

Filmas išties stulbina savo režisūra ir istoriniu kontekstu. Sunku pasakyti, kiek joje tiesos, kiek melo, tačiau istorija man pasirodė įtikinama ir netgi priminė man lietuvių partizaninį karą su okupantais. Taip, filme yra žiaurių scenų – viena iš tokių yra kankinimo scena, kada replėmis plėšomi žmogaus nagai. Ar jums nepanašu į KGB tardymus? Man tai panašu. Šiaip filme jaučiasi Airijos gamta, kalvos, keliukai, keista „nelietuviška“ žolė, akmeningos lygumos. Žiaurus britų elgesys su airiais rėžimo metu iššaukia pasipriešinimą ir Airija stoja prieš Čerčilio vykdomą politiką ir smurtą visoje Airijoje.

Vienas ryškiausių aktorių šiame filme – Cillian Murphy, kuris atlieka karštakošio Deimeno vaidmenį. Patiko šis aktorius ir ta jo mieguistiška veido povyza... Šiaip filmas man labiausiai patiko dėl istorinio konteksto, airiško dvasingumo ir kovos. Filmas kontraversiškas, jis nepuola vien tik britus, bet kartu kritikuoja ir suskaldžiusią pasipriešinimo Airiją, nes tai, kas dėjosi britams išvažiavus iš Airijos, buvo kažkas panašaus į pilietinį karą, tačiau režisierius to toliau nebeanalizuoja ir ačiū Dievui, nes filmas ir taip vienoje vietoje, manding, pasirodė užtęstas, jį būčiau sutrumpinęs 20 – 30 minučių, nes tos patriotinės airių kalbos ir pasitarimai buvo perdėm nuobodūs, o šiaip tai tikrai gan stiprus ir įdomus filmas, bent jau man, jei susidomėjote, tai rekomenduoju pažiūrėti.

Mano įvertinimas: 9/10
Kritikų vidurkis: 82/100
IMDb: 7.5 


 

Jūsų Maištinga Siela