Filmas: "Nekalbėk apie blogį" / "Speak No Evil"

 Sveiki, skaitytojai,

 

Britų režisierius James Watkins kino industrijoje jau seniai įsitvirtinęs kaip siaubo trilerių kūrėjas. Man asmeniškai teko matyti „Rojaus ežeras“ (2008) bei „Moteris, pasirengusi juodai“ (2012) filmus ir režisierius, nors sukurdavo intriguojančias ir įtempto siužeto scenas, nėra kažin kuo labai išskirtinis ar unikalus. Visiškai nežinojau ko tikėtis iš jo naujausio ir gan gerai kritikų ir žiūrovų vertinamo naujausio darbo „Nekalbėk apie blogį“ (angl. Speak No Evil) (2024). Kadangi pastaruoju metu dairausi įtraukių trilerių, nieko pernelyg apie filmą nesidomėjęs nusprendžiau pažiūrėti.

 

Ir šast! Jau nuo pat pirmųjų scenų įspėjau, kad visai neseniai buvau matęs alternatyvią istoriją. Pasirodo, režisierius dirbo su tuo pačiu danų scenaristu ir režisieriumi Christian Tafdrup, kuris prieš kelerius metus sukūrė filmą lietuvišku pavadinimu „Svečiuose“ (2022), kurį rodė vienas iš populiariųjų mūsų kino festivalių. Filmas perdirbinys pagal britų kino kalbą pasakoja apie dviejų šeimų draugystę, užsimezgusią kurorte. Galiausiai viena iš jų pasikviečia pas save į ūkį kitą šeimą ir pradeda juos svetingai globoti. Staiga tas svetingumas perauga į sunkiai „suvirškinamą“ psichologinį smurtą, vegetarė moteris dėl svetingumo ryžtasi valgyti mėsą, o dukrą paguldo baisioje palėpėje su kitos šeimos sūnumi. Galiausiai kasdien įtampa vis auga, o šeimininkai ima panašėti į psichopatus smurtautojus. Jų kurčiasis sūnus netrukus ima duoti keistus ženklus...

 

Šiaip nežinant filmo pirmtako, šis gali būti vertinamas labai gerai. Manau, režisieriui pavyko perteikti šios istorijos išskirtinumą, nuotaiką ir trikdančias emocijas, tačiau tenka pripažinti, kad visgi danų versija buvo savitesnė, tamsesnė ir unikalesnė. Anuomet tai buvo vienas geriausių mano matytų tų metų įtempto siužeto trilerių, nors jis taip pat ne visiems įtiko. Visgi britiškoji versija, nors nestokoja įtampos, tačiau pasiduoda britiška kino kalba, žaidžia komercinio kino dėsniais ir tai rodo tam tikri siužetiniai pakeitimai. Labiausiai nustebino pakeista pabaiga, kuri aiškiai užbaigia istoriją, sudėlioja prasminius aiškumus, o danų versija labiau šokiruoja, ji palieka atvirus klausimus, galimybei, jog blogis niekada negali būti įveiktas ir jis visada egzistuos, nes, kaip žinia, šeimai danų versijoje nepasisekė, o štai britai nusprendė žaisti pagal Holivudo dėsnius, kuriame pasaulis visada išsprendžia visus klausimus ir gėris nugali blogį, kad ir vienam iš veikėjų lūžus kojai.

 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 66/100

IMDb: 6.9

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Atsiprašome, neradome jūsų" / "Sorry We Missed You"

 

Sveiki,

Airių režisierius Ken Loach tikriausiai yra vienas žymiausių ir labiausiai nusipelniusių Airijos nepriklausomo kino režisierių per savo ilgą režisieriaus karjerą sukūręs daugybę įsimintinų ir įvairiais apdovanojimais apdovanotų filmų. Mano įsimintiniausi tikriausiai būtų „Vėjas, siūbuojantis miežius“ bei „Angelų dalis“. Režisierius pasižymi gyvenimiškų situacijų, socialinių realijų pasakojimais, kuriuose sušmėžuoja kančios, dramatizmo ir humoro pustoniai. Naujausiame savo darbe, kuris buvo pristatytas „Kino pavasario“ festivalyje, „Atsiprašome, neradome jūsų“ (angl. Sorry We Missed You) (2019) režisierius vėl mus panardina į socialinių sunkumų kamuojamą šeimą.

Istorija pasakoja apie dviejų vaikų tėvus, kuris įsigijęs siuntų išvežiojimo furgonėlį įsidarbina įmonėje, kuri greitai ir operatyviai pristatinėja siuntas. Darbas nėra lengvas, suktis reikia greitai ir susitelkti į tikslą, tačiau namie paauglys sūnus krečia eibes, nelanko mokyklos, su draugais užsiima gatvės siautėjimais, o mažoji dukra vis dar šlapinasi į lovą, kai tėvai susirieja. Tėvui sunku suderinti intensyvų darbą ir pakankamai skirti dėmesį šeimai, jis nori išbristi iš skurdo, išsikelti iš namo ir įsigyti savo turtą, kurio neteko per banko bankrotą...

Filmas gana realistinio pelėkio, režisierius fokusuojasi į šeiminius ir darbinius santykius, o aštriausia filmo problema yra šeimos santykių balansas, kai turi aukotis vardan geresnio gyvenimo, nors turėtum būti su vaikais ir juos palaikyti sunkiausiais momentais. Visgi kad ir kaip vyriškis draskytųsi darbe, mane filme stebino labai humaniški, labai atviri vyro ir žmonos bendravimo momentai ribinėse situacijose. Pamaniau, tokia gera šeima ir tokia nelaimė jiems nutiko, o ir tie vaikai tikriausiai galėtų būti labiau prižiūrėti ir mylimi, jeigu tik tėvai taip sunkiai nevargtų bandydami išbristi iš skurdo ir skolų. Režisierius nieko pernelyg nedramatizuoja, neužaštrina, bet sudėtingose situacijos išlieka kažin koks sąžiningas prieš žiūrovą vaizduodamas šeimos sunkumus, perteikia šeimos gyvenimą, kuriame būna ir šviesių, ir tamsių dienų...

Visgi galvojau apie filmo pabaigą, kai vyrukas palieka šeimą ir bando išvažiuoti furgonu ir nebegrįžti, nes gyvenimas jį tiesiog ėda iš visų pusių, nors jis nėra blogas žmogus. Šiaip netikėtas filmų pabaigas, kurios nutrūksta, kad ir pačioje įdomiausioje vietoje, arba, kai palieka filosofinį klausimą be atsakymų, esu dažniausiai linkęs pateisinti, tačiau „Atsiprašome, neradome jūsų“ finalas absoliučiai man pasirodė neužbaigtas ir šiam žanrui, bent man, kiek netikėtas, nes buvau 100 procentų įsitikinęs, kad režisierius filmą užbaigs literatūriškai tvarkingai, kaip jam ir būdinga. Nepaisant visko, filmas socialiai atmosferinis, vaizduojamos šeimų emocijų spektras platus, yra dėl ko graudentis, užjausti, galiausiai labai greitai susitapatini su šia šeima, todėl finalas man toks liko be kompensacijos. Nepaisant visko, tai geras filmas.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 82/100

IMDb: 7.6

 

Jūsų Maištinga Siela