Filmas: "Maišagalvė" / "Baghead"

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Rašydamas apžvalgas apie filmą pagaunu save galvojant, kiek laiko mano atmintyje išliks vienas ar kitas filmas. Neįtikėtina, tačiau peržiūrinėdamas 2019 metų čionai aprašytus filmus stebėjausi, kad nemažai kino juostų man kaip nematyti, neidentifikuoju žiūrėjimo patirties, net kai kurių pavadinimai išties stebina. Manau, kad vienas naujausių siaubo filmų „Maišagalvė“ (angl. Baghead) (2023) bus vienas iš tų, kurių net šių metų pabaigoje neprisiminsiu.

 

Šiaip tie tamsūs ant vieno kurpalio susukti siaubo filmai mane iš vienos pusės labai masina, ypač kai esu pavargęs po darbų ir bežiūrint nebus gėda užmigti, todėl renkuosi siaubo trilerius, nes jie paprastai primityvoki, viensiužečiai su nuspėjamais charakteriais. „Maišiagalvė“ joks išskirtinis, sakyčiau, tipiškai nišinis filmas, skirtas fonui.

 

Tiesa, norisi retsykiais pagirti filmo idėjas, kurios, deja, nevirsta „paturtbintais“ scenarijais ir nežinia dėl ko... Dėl negabių scenaristų ar režisierių, o gal dėl lėkšto kino kampanijos užsakymo, kur režisierius gauna finansavimą tik tiek, kiek kampanija mato filmo potencialą, kitaip sakant, jį sužlugdo. Visgi toji moteris didžiulio ir seno namo rūsyje su maišu ant galvos, įkalinta už raganavimą prieš 400 metų, buria ir įtraukia su mirusiais pasikalbėti trokštančius veikėjus. Nežinau savo pažįstamų rate, kas išvis norėtų pakalbėti su kokiu mirusiu giminaičiu, todėl man nesuprantamas tas maniakiškas veikėjų troškimas prievartauti maišagalvę ir kalbėtis su dvasiomis, kurioms tauzija nesąmonės. Bent jau paklaustų: kur pakasei milijoną?! Būtų prasminga. Bene keli veikėjai filme pasako, kad nori su artimaisiais atsisveikinti, taigi dėl sentimentų, biliūniškos sąžinės ir dėl to neįdomu. Tai ko neatsisveikinai prie karsto ar nebuvai mielaširdingesnis, kai šie buvo dar gyvi? Neatrodo, kad veikėjai norėtų kaip nors numalšinti kaltės jausmą, nors scenarijus būtent liguistai kelia šį motyvą kaip pagrindinę filmo varomąją idėją. Šiaip kvaila pagrindinė veikėja, kvaila maišagalvė, kvailas tėvas ir kvailas kaimynystės vyrukas... Lyg ir suvokia kuo rizikuoja, tačiau kaip prisukamos balerinos dirbtinai sukasi apie pernelyg akivaizdžiai suformuluotus banalius veikimo principus.

 

Kita vertus, nėra ko norėti, juk filmas lėkštas ir jis nesugeba daugelio žiūrovų patenkinti. Baisiausia, kad pagrindinė veikėja toli gražu nieko nebijo ir naktį ryžtasi nakvoti, žinodama, kad į namus bet kada gali įeiti vyrukas, o rūsyje gyvena kažkokia moteris. Nei policijos, nei natūralios savisaugos, tiesiog vienas didelis pigus neįtikinamas teatras. Gaila tik vieno: neužsnūdau ir teko tai susiurbti iki paskutinės minutės.

 

Mano įvertinimas: 3/10

Kritikų vidurkis: 51/100

IMDb: 5.4

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Rojaus kalvos" / "Paradise Hills"

Sveiki,

Galima sakyti, nuo pat Kino pavasario ilsiuosi nuo kino ir žiūriu jį gana retai, palyginus su ankstesniais metais. Tačiau būna vakarų, kai iš tikrųjų nėra ką žiūrėti, todėl renkuosi iš to srauto. Šįkart nusprendžiau, kad esu pasiilgęs fantastinių ir mistinių filmų, o kai dar toks aktorių kolektyvas – Emma Roberts, Milla Yovovich – tai net ta filmo kokybė nelabai ir įdomi, tiesiog norisi spoksoti į kokį nors spalvingą reginį, todėl pasirinkau filmą „Rojaus kalvos“ (angl. Paradise Hills) (2019), kuris toks pat spalvingas, ryškus kaip koks „Panelės Peregrinės ypatingų vaikų namai“ ar, tarkime, paskutinės „Alisa stebuklų šalyje“ versijos.

Istorija išties, bent man, netikėta. Ji prasideda tarsi kokioje pasakoje, tarsi alternatyvioje realybėje, o gal ateities pasaulyje, kuriame vaizduojama jauna mergina Uma, kuri patenka į lokalią salą, kur ją bando perauklėti ir palaužti psichologiškai, kad taptų paklusni ir gera savo motinai ir galiausiai ištekėtų už turtuolio chamo. Didžioji filmo dalis yra jos perauklėjimo metodikos vaizdavimas, naujų santykių su saloje esančiomis kitomis merginomis užmezgimas, netikėtai įsiplieskę lesbietiški jausmai... Piktadarė perauklėjimo vadovė, kurią suvaidino Milla Yovovich, tipinė blogietė, kuri pradžioje atrodo itin paslaugi, nors ir plika akimi matyti, kad ji kažkokia ragana, rožių maniakė. Galiausiai šis veikėjas vienas tipiškiausių ir „susekamas“ itin greitai.

Kadangi nežinojau šios istorijos idėjų, man jos pasirodė gana įdomios. Vis galvojau, kaip toji prižiūrėtoja perauklės tas merginas, o finalinė istorija apie vargšų luomo paimtas merginas operacijoms mane, tiesą sakant, maloniai nustebino, nes priminė antiutopines istorijas apie žmonių pakeitimą, klonavimą. Visgi tai yra labai gera istorija ir mintis, kaip dažnai tėvai trokšta tobulų vaikų, kad jie elgtųsi pagal tam tikrus visuomenės standartus, būtų paklusnūs, kad įtiktų aplinkiniams, kad yra pasiruošę ne tik sumokėti milžiniškas sumas, bet ir paaukoti vaikų laimę, netgi, šiuo atveju, kaip siaubo filme parduoti tų vaikų sielas.

Nepaisant to, kad filme ne viskas gerai išpildyta, kad veikėjai kai kurie tipažiniai, o pagrindinės veikėjos myliu-noriu-nebemyliu-nekenčiu grandinė pavaizduota taip naiviai, kad net primena muilo operas, visgi tas bauginantis užmigdytų merginų perkūrimas išties bus mane paveikęs neblogai. Nors finalinis veikėjų apsikeitimas buvo neišvengiamai šabloniškas, kaip kokioje E. Kestnerio vaikams skirtoje apysakoje „Dvynukės“. Matyt, paskutiniu metu būsiu pasiilgęs tokių naiviai emocionaliai sumiksuotų filmų su siaubo antiutopiniais elementais, bet man jis patiko, priešingai nei daugeliui žiūrovų ir sakyčiau, kad filmas visumoje tikrai nėra prastas ir pažiūrimas netgi su entuziazmu.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 50/100

IMDb: 5.6

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Mamma Mia! Štai ir mes" / "Mamma Mia! Here We Go Again"

Sveiki,

Ką galima žiūrėti per šventes, kad visi daugiau ar mažiau būtų patenkinti? Žinoma, kokią nors nuotaikingą filmą, kuris tiktų visokiausiam žiūrovui ir prisiminęs prieš dešimt metų matytą „Mamma mia“ filmą, pasiūliau pasižiūrėti antrąją dalį „Mamma Mia! Štai ir mes“ (angl. Mamma Mia! Here We Go Again) (2018), kuri kaip ir ankstesnioji yra įkvėpta grupės ABBA dainų.

Šiame miuzikle toliau tęsiama istorija, tik, deja, jau po Meryl Streep kuriamo personažo Donos mirties, kada dukra Graikijos saloje tęsia motinos restorano verslą. Šioje dalyje daug grįžimo į praeitį, į jaunystės Donos dienas ir pasakojama istorija, kaip ji susitiko su dukros potencialiais tėvais. Discko stiliaus atmosfera Graikijos peizaže absoliučiai nesujaudino, net neįtikino. Miuziklo dvasios praktiškai nepajutau kaip ir pačios ABBOS. Na, galbūt įdomesnė scena visgi buvo, kai buvo atlieka „Waterloo“ prancūziškos atmosferos kavinukėje. Visa kita istorijos dalis apie vyrus, kad ir kaip norėta iš romantinių scenų išspausti emocijų aliejų, kūrėjams nepavyko. Scenarijus išties labai skurdus ir jeigu ne Graikijos vaizdai, egzotika, manau, amerikietiškoje aplinkoje filmas būtų absoliučiai nepažiūrimas. Neįtikino ir aktorių vaidyba, kuri absoliučiai šabloniškai ir teatrališkai medinė, nors ką padarysi, toks miuziklo žanras. Kiek gyvesnė ir organiškesnė aktorė visgi buvo Lily James, visi kiti kaip pritempti, nenatūralūs, užspausti savo nepavykusiuose komedijų žanro narvuose.

Filmo neišgelbėja ir trumpam filmo gale pasirodžiusi Cher – medinė, nelanksti ir truputį panaši į transvestitą. Atsiprašau, Cher labai mėgstu, tačiau tai vienas prasčiausių jos pasirodymų kine. M. Streep nieko neišgelbsti ir apskritai filmas nei labai nuotaikingas, nei jaudina, tai netgi pasijutau šiek tiek kaltas, kad per šventes kitiems įbrukau tokią prastą juostą, bet iš esmės aplinkiniai, apsvaigę nuo kalėdinio vyno, nelabai to ir sureikšmino, visgi filmas foninis, kurio nepamatę nieko neprarasite.

P. S. Visgi padaryti gerą miuziklą yra nepaprastai sunku, daug sunkiau už rimtą ir prasmingą dramą.

Mano įvertinimas: 3/10

Kritikų vidurkis: 60/100

IMDb:6.9

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Akmeninė siena" / "Stonewall"

Sveiki, skaitytojai,

Grandiozinių ir apokaliptinių reginių kūrėjas Roland Emmerich, sukūręs tokius filmus kaip „Diena po rytojaus“ (2004), „Nepriklausomybės diena“ (1996), „Godzila“ (1998) pristatė vieną naujausių savo darbų „Akmeninė siena“ (angl. Stonewall) (2015) – tai istorinė drama, kuri pasakoja apie 1969-ųjų tikrus įvykius, kada nesibaigiantys homoseksualų suėmimo reidai Niujorke virto tikromis riaušėmis. Nuo tada homoseksualai skaičiuoja savo „Naujuosius metus“ t. y. pirmasis pasipriešinimas teisėsaugai tapo homoseksualų išlaisvėjimo pradžia, Stonewall tapo istorine vieta, apie kurios įvykius sukurtas ne vienas dokumentinis filmas.

Šįkart režisierius kuria pusiau fiktyvią, pusiau realią istoriją, kurioje vaizduojami dalis iš tiesų egzistavusių žmonių, bet pagrindinė vaikinuko iš provincijos istorija, pasirodo, yra išgalvota. Man, tiesą sakant, labai keista, kodėl šis filmas sulaukė tiek daug kritikos – žiūrovams jis nepatiko, tą kuo puikiausiai rodo IMDb, o kritikų atsiliepimai tokie tragiški, kad filmą galėtum sumaišyti su žemėmis. Visgi filmas tikrai nėra prastas, tai vis tos retos išimtys, kai mano ir kritikų nuomonės išsiskiria ir nematau pagrindo, kodėl filmas turėtų būti prilyginamas tragedijai. Gal režisierius turi blogą reputaciją? Nežinia, tačiau „Akmeninė siena“, sakyčiau, gana įdomiai papasakoja pagrindinio veikėjo Denio Vinterio dramą – augęs JAV provincijoje, kur į homoseksualus žiūrima itin neigiamai, jis susiduria su tėvo atstūmimu, todėl laimės išvyksta ieškoti į Niujorką. Septinto dešimtmečio pabaiga, seksualinės revoliucijos pradžia ir hipių amžiaus viešpatavimas – kostiumai, Niujorko atmosfera, regis, režisierius pagalvoja apie viską, norėdamas atskleisti „Akmeninės sienos“ reikšmę. 

Pagrindinį vaidmenį filme sukūrė jaunasis, jau gerai kine pasižymėjęs aktorius Jeremy Irvine, kurį prisimenate iš tokių filmų kaip „Geležinkėlietis“, „Karo žirgas“, „Didieji lūkesčiai“. Tai dar vienas drąsus ir įdomus šio jaunojo aktoriaus darbas didžiajame kine ir jis kuo toliau, tuo labiau man patinka. Filme taip pat išvysite ir kitus gerai žinomus aktorius, atlikusius epizodinius vaidmenis. Apskritai vis dar mįslė, kodėl filmas taip prastai priimamas, bet net gerai žinomi aktoriai ir režisieriaus vardas nesugebėjo pavergti pasaulio, o juk, kaip žinia, pasakoti kine apie homoseksualumą dažniausiai yra gana sėkmingas bandymas kartoti „Kuproto kalno“ sėkmę, bet regis ne šįkart. Nepaisant visko, man filmas pasirodė pakankamai įdomus ir šviesus, nors pernelyg gal ir nenustebinantis.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 30/100

IMDb: 3.6

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Didieji lūkesčiai" / "Great Expectations"

Sveiki,

Na, filmas „Didieji lūkesčiai“ (angl. Great Expectations) (2012) per savo istoriją yra sulaukęs daugybės pačių įvairiausių ekranizacijų, teatro pastatymų ir net TV serialo. Kažin ar labai tuo džiaugtųsi rašytojas Charles Dickens, bet mums tai puiki galimybė pasižiūrėti, ką galima padaryti su XIX a. literatūros klasika šiuolaikinėmis kino technologijomis. Filmas, kuriame pasirodo ištisas britų kino žvaigždynas tikriausiai reikalauja savaime šią kino ekranizacijos versiją pažiūrėti.

Britų režisierius Mike Newell per savo karjerą režisavo begalės pačių įvairiausių filmų, įskaitant ir net tokį visiems daugiau ar mažiau patikusį hitą kaip „Ketverios vestuvės ir vienerios laidotuvės“ (1994) arba „Haris Poteris ir ugnies taurė“ (2005). Kaskart perkuriant „Didžiuosius lūkesčius“ tikriausiai režisieriai tikisi atrasti vis naujų spalvų ir galimybių. Šioji versija, nors kitų ir nemačiau, yra patraukli visokio tipažo žiūrovams – ir intelektualams, ir pramoginio kino žiūrovams. Šis balansas išlaikytas tarp labai gero vaizduojamo laikmečio vizualumo, netgi, sakyčiau, savotiškos pasakos kūrimo atmosferos, iki siužetinių vingrybių. Puikūs britų aktoriai leido mėgautis jų naujais personažais. Ralph Fiennes apskritai laikau kostiuminių dramų genijumi, jo pasirodymai „Hercogienė“ (2008), „Vėtrų kalnas“ (1992) buvo išties puikūs, todėl ir šiame filme jo būvimas nekėlė jokių abejonių. Aktorė Helena Bonham Carter kaip visada savose rogėse – išprotėjusios pamišėlės vaidmenys kine jai nuo Tim Burton laikų tiko, todėl nežinau geresnės aktorės, nei jos būtent šiam vaidmeniui. O apie Jeremy Irvine aš apskritai patylėsiu, jis man tiesiog patinka iš prigimties. Na, ir visokie garsūs antraeiliuose vaidmenyse britų aktoriai.

Manyčiau, tokį filmą visai būtų galima žiūrėti su visa šeima, jis turi savito pozityvumo, kritikuoja socialines ydas, skleidžia žmogiškąsias vertybes – būtent juk tai ir yra Ch. Dikens knygose rašoma.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 60/100

IMDb:6.4

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Moteris apsirengusi juodai 2: Mirties angelas" / "The Woman in Black 2. Angel of Death"

Sveiki, kino žiūrovai,

Filmas „Moteris apsirengusi juodai 2: Mirties angelas“ (angl. The Woman in Black 2: Angel of Death) (2014) tikriausiai buvo kai kam ilgai lauktas. Užtruko kūrėjai su šio filmo tęsiniu, keitėsi aktorių sudėtis ir režisierius, o tai labai atsiliepė ir kūrinio tęsiniui. Nepasakyčiau, kad man patiko pirmoji dalis, tačiau tenka pripažinti, kad šioji dar silpnesnė ir nuobodesnė už pirmąją.

Nauji aktoriai, šiek tiek kitoks laikotarpis, bet tos pačios angliškos pelkės, įspūdingas senovinis namas, daug rūko ir paslapties. Vizualiai filmas išties, sakyčiau, neblogas, ypač buvo gera sugrįžti kaip žiūrovui į tą patį namą, prisiminti pelkėje įsmeigtą kryžių, bet scenarijus, atsiprašau, bet buvo pernelyg skystas. Daugiau ar mažiau viskas nuspėjama, nors efektai kai kurie filmui tikrai labai tiko, bet buvo ne itin baisūs. 

Smagiausia filme buvo sutikti turbūt aktorių Jeremy Irvine, kuris toli gražu nesukūrė įspūdingo personažo dėl pernelyg plokščiai išdėlioto scenarijaus ir siužeto, bet asociacijos iš kitų filmų žadino kažkokį keistą vizualinį pasitenkinimą. Pagrindinį vaidmenį atliko aktorė Phoebe Fox – šviežias veidas ekrane, iki šiol niekur man nekliuvusi atrodė iš esmės gana nebloga, tik vis stebėjausi, kodėl, kai ji plaukus susuka į kuodą ji iš veido panaši į Kristen Stewart, o kai pasileidžia – į Anne Hathaway ir Monica Belluci suplaktą derinį, todėl svarsčiau, ar ši aktorė pajėgi turėti savo kažkokį išskirtinį bruožą?

Filmas gan vidutiniškas, labiausiai trikdė filmo negyvumas ir statiškumas iš personažų bendravimo – dialogai turėtų lukštentis gyviau, o dabar forsuojančios pauzės, kaži kokios klišinės nenatūralios ir jau atgyvenusios siaubo filmuose, pilnos netikrumo tarp žodžių kuriamos įtampos, kuri nunyksta tiesiog akyse. Nusiteikite tiesiog šiaip sau praleisti laiką, pasitaršyti su personažais po rūką, seną trupantį namą, šiek tiek įsimylėti, šiek tiek graužtis dėl prarasto vaiko ir tuo pačiu prižiūrėti paliktus vaikus. Iš esmės nieko ypatingo, be pretenzijų.

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 42/100

IMDb: 4.9

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Geležinkelininkas" / "Geležinkelio darbuotojas" / "Atpildas" / "The Railway Man"

Sveiki, kino gerbėjai,

Šiandien noriu pakomentuoti kino filmą „Geležinkelininkas“ (angl. The Railway Man) (2013), kitur šį filmą galite aptikti išverstą kaip „Geležinkelio darbuotojas“, bet tai būtų neteisingas, kadangi toks paviršutiniškas pavadinimas neatspindi pagrindinio personažo maniakiško ir aistringo domėjimosi bei išmanymo geležinkeliu ir traukiniais. Na, o Lietuvos kino teatruose filmas bus pristatomas kaip "Atpildas".

Grįžtant prie paties filmo... Jį režisavo Jonathan Teplitzky, kurio teko matyti filmą „Degantis žmogus“ (2011) – šis filmas padarė išties netikėtai gerą ir puikų įspūdį. Na, o „Geležinkelininkas“ yra taip pat geras darbas, nors dėl biografinių niuansų susiaurėjo paties režisieriaus interpretacijos galimybės ir vaizduotė. Nors pasakojimo perėjimai labai įdomūs, netikėti ir pilni prisiminimų rezonanso, kurie kelia mistinius jausmus, bet jie neprilygs „Degančiam žmogui“. Dėl to filmo kaltinti negalima. Tikrieji šios istorijos liudytojai, kuriant filmą, vis dar buvo labai gyvi, bet šiandien abiejų vyrų jau nebėra gyvų. Tai tikra istorija, pasakojanti apie amerikiečius paimtus į nelaisvę dabartinėje Tailando ir Malaizijos teritorijose per Antrąjį pasaulinį karą. 

Nors filmas susideda iš dviejų laikų sanklodų ir turi ryškų karinio pobūdžio pasakojimą liniją, tačiau karas tėra kontekstas ir terpė, kurioje vystoma labai ilga ir per ne vieną dešimtmetį nusidriekusi atleidimo istorija. Kiek iš mūsų galėtų atleisti patirtus kankinimus? Humanizmas žmoguje kartais gali būti neribotas, todėl pabaigoje filmas tampa šiek tiek sentimentalus, bet vis tiek labai gražus ir prasmingas.

 

Kadras iš filmo "Geležinkelininkas".

Filmo aktoriai ir režisierius su tikrosios istorijos liudytojais.

Pagrindinius vaidmenis šiame filme sukūrė puikusis britas Colin Firth, kuris visada kuria tik puikius ir įsimintinus vaidmenis – patikėkite, šiame filme jis ne ką prastesnis. Australė Nicole Kidman čia nėra viena iš pagrindinių personažų, tačiau ne ką svarbesnė, ne jos personažas atlieka harmonizacijos funkciją ir suteikia jėgų atleidimui. Jeremy Irvine – netikėtai po „Karo žirgo“ iškilęs aktorius, kuris filmavosi karo epizoduose – įtaigus, trapus ir intelektualus personažas, keliantis žiūrovui įvairias jusles. Iš esmės aktoriai viską čia atliko tinkamai.

Filmas įdomus, vertas savo žiūrovo, tačiau tas, kas nemėgsta karinių motyvų filmuose, tas geriau ir tegu nežiūri. Man filmas patiko tiek, kiek jaudino pati istorija, tačiau filmu itin ypatingu nepavadinčiau. 

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 59/100

IMDb: 7.1

Jūsų Maištinga Siela