Filmas: "Mamma Mia! Štai ir mes" / "Mamma Mia! Here We Go Again"

Sveiki,

Ką galima žiūrėti per šventes, kad visi daugiau ar mažiau būtų patenkinti? Žinoma, kokią nors nuotaikingą filmą, kuris tiktų visokiausiam žiūrovui ir prisiminęs prieš dešimt metų matytą „Mamma mia“ filmą, pasiūliau pasižiūrėti antrąją dalį „Mamma Mia! Štai ir mes“ (angl. Mamma Mia! Here We Go Again) (2018), kuri kaip ir ankstesnioji yra įkvėpta grupės ABBA dainų.

Šiame miuzikle toliau tęsiama istorija, tik, deja, jau po Meryl Streep kuriamo personažo Donos mirties, kada dukra Graikijos saloje tęsia motinos restorano verslą. Šioje dalyje daug grįžimo į praeitį, į jaunystės Donos dienas ir pasakojama istorija, kaip ji susitiko su dukros potencialiais tėvais. Discko stiliaus atmosfera Graikijos peizaže absoliučiai nesujaudino, net neįtikino. Miuziklo dvasios praktiškai nepajutau kaip ir pačios ABBOS. Na, galbūt įdomesnė scena visgi buvo, kai buvo atlieka „Waterloo“ prancūziškos atmosferos kavinukėje. Visa kita istorijos dalis apie vyrus, kad ir kaip norėta iš romantinių scenų išspausti emocijų aliejų, kūrėjams nepavyko. Scenarijus išties labai skurdus ir jeigu ne Graikijos vaizdai, egzotika, manau, amerikietiškoje aplinkoje filmas būtų absoliučiai nepažiūrimas. Neįtikino ir aktorių vaidyba, kuri absoliučiai šabloniškai ir teatrališkai medinė, nors ką padarysi, toks miuziklo žanras. Kiek gyvesnė ir organiškesnė aktorė visgi buvo Lily James, visi kiti kaip pritempti, nenatūralūs, užspausti savo nepavykusiuose komedijų žanro narvuose.

Filmo neišgelbėja ir trumpam filmo gale pasirodžiusi Cher – medinė, nelanksti ir truputį panaši į transvestitą. Atsiprašau, Cher labai mėgstu, tačiau tai vienas prasčiausių jos pasirodymų kine. M. Streep nieko neišgelbsti ir apskritai filmas nei labai nuotaikingas, nei jaudina, tai netgi pasijutau šiek tiek kaltas, kad per šventes kitiems įbrukau tokią prastą juostą, bet iš esmės aplinkiniai, apsvaigę nuo kalėdinio vyno, nelabai to ir sureikšmino, visgi filmas foninis, kurio nepamatę nieko neprarasite.

P. S. Visgi padaryti gerą miuziklą yra nepaprastai sunku, daug sunkiau už rimtą ir prasmingą dramą.

Mano įvertinimas: 3/10

Kritikų vidurkis: 60/100

IMDb:6.9

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Dabar yra gerai" / "Now Is Good"

Sveiki visi,

Šįkart keliauju į britiško kino zoną ir noriu pakomentuoti ir pasidalyti įspūdžiais apie naujausią Ol Parker darbą „Dabar yra gerai“ (galima versti tiesiog „Dabar gerai“) (Now Is Good) (2012 m.). Filmo premjera vyko rugpjūčio mėnesį Airijoje ir tai antrasis anglų režisieriaus Ol Parker pilnametražis darbas, anksčiau jis buvo sukūręs „Įsivaizduok mane ir save“ (2005 m.). Tai totaliai skirtingas jo darbas beveik visame kame, nuo lesbietiškų pasakojimų perėjo prie knygos ekranizacijos apie merginą, sergančią ketverius metus vėžiu ir, žinoma, meilės istorija. Na, tikriausiai kiekvienas esame matęs bent vieną šia tema susijusį filmą, o jų pasaulyje apstu kaip žvyro. Iš tikro būčiau šios juostos net neklibinęs, tačiau norėjau pamatyti Dakotos Fanning debiutą nekomerciniame kine, nes ši „išpenėta“ Holivudo žvaigždutė nusprendė spjauti į Holivudo dėmesį ir surizikuoti mažo biudžeto filme, pati sako, jog ši patirtis buvo jai įdomi ir į naudą.

„Dabar yra gerai“ iš esmės nieko nesiskiria nuo daugelių filmų apie merginą sergančia vėžiu. Pilna sentimentalumo, siužetas pakankamai vidutiniškas, gal ne toks sudėtingas ir įmantrus emociniais aspektais ir problematika kaip „Mano sesers globėjas“, tačiau tikrai patiks tiems filmų fanams kaip „Padaužos“, „Paskutinė daina“, „Ruduo Niujorke“, „Užrašų knygutė“, „Įsimintinas kelias“, „Namas“ ir ištisa virtinė panašių filmų į tai, bet toli gražu neprilygsta filmui „Mano gyvenimas be manęs“. Ilgai stebiu Dakotos Fanning karjerą ir galiu pasakyti, kad visada vaidinti „vėžininkę“ nėra lengva – čia mažai charizmo, turi vaikščioti papilkusi, nuobodoka, graudulinga ir panašiai, todėl šis Dakotai vaidmuo buvo kartu ir iššūkis, tačiau negaliu pasakyti, kad mane šis filmas itin sužavėjo, turiu galvoje, šios žvaigždutės, o dabar jau žvaigždės vaidyba, nors didelių priekaištų irgi neturiu, sakyčiau, vidutinis darbas jos karjeroje ir tikrai neprastas...

Na, siužetas rutuliojasi graudulingai, daug sentimentų, noro gyventi, nesutarimai šeimoje, kraujas, ašaros, apsikabinimai, svajonės, norų sąrašai – viskas kaip ir standartiniame filme apie meilę, užgimusią ligos įkarštyje, kuriai lemta gyvuoti taip trumpai... Taip, patiko pasižiūrėjimui, savo asmeniniams pagraudenimams, tačiau neslepiu, kad tikėjausi iš filmo kažko daugiau, gal iš režisūros, gal kažkokio kitokio kalbėjimo šia tema, kaip tai bandė daryti filmas „Padaužos“ – žaisti, o ne svajoti ir graudentis iki paskutiniosios. Ir tas perdėtas saldumo vaizdavimas, kai žmogus miršta, paišomi perdėtai gražūs sapnai, nors realybėje žmogus raitosi iš skausmo. Žinote, pasakysiu atvirai, kad nebeužtenka tokiais filmais manęs sugraudinti, reikia pjauti per nervą, įtikinti, pasiūlyti kažką naujo, tiesiog dabar visame tame „sirgulingų“ filmų virtinėje šis filmas tiesiog nebeišsiskiria niekuo... Bet neabejoju, kad atsiras tokių, kurie sakys: „Tai geriausia, ką esu matę, arba – įtraukiu jį į savo top 10 geriausiųjų.“ Ir šis filmas tikrai kai kam vertas būti pačiu geriausiu, tačiau ne man.

Mano įvertinimas: 6.5/10

IMDb: 7.2

Jūsų Maištinga Siela