Filmas: "Tėvas" / "The Father"

 Sveiki skaitytojai,

Pradedu „Oskarams“ ir BAFTA nominuotų filmų peržiūras. Ir jau pastebėjau, kad savo sąskaitoje turiu pamatytus du filmus „Klajoklių žemė“ bei „Perspektyvi mergina“. Trečiasis filmas iš šio sąrašo tapo prancūzų režisieriaus Florian Zeller filmas „Tėvas“ (angl. The Father) su žymiais anglikonų šalių aktoriais. Aišku, tikriausiai vien dėl Anthony Hipkinso ir Olivios Colman daugelis ims ir pažiūrės filmą, nepaisydami, kad filmas apie slogią senatvę.

Filmas pasakoja apie dukters prižiūrimą tėvą, kuris iš savo buto yra perkraustomas pas dukrą dėl pamažu gilėjančios atminties erozijos. Pirmu smuiku šiame filme, žinoma, groja A. Hopkinsas, kuris sukūrė išties dar vieną itin įsimenamą vaidmenį: charizmatišką senuką, paskendusį savo prisiminimų, nuoskaudų ir laiko voratinklyje. Pastarasis veikėjas retsykiais blyksteli, ima šokti stepą, gurkšnoja viskį, o jau kitą akimirką lūkuriuoja ir bando suvokti susivėlusius vaizdinius. Būtent iš šio vaikėjo perspektyvos pasakojama paskutiniųjų metų įvykiai, kurie senuko gyvenime susivelia, susiveja, todėl sukuriamas toks įspūdis, kad žiūrovas tuose namuose yra iš dalies pats senukas, per kurį pateikiamas nykstančio pasaulio modelis. Darosi kraupiai šiurpu, kai nebegali atsekti, ar tai sąmokslo teorija, ar į butą įsibrovę vagys, ar visai nepažįstami žmonės, kurie staiga tampa tarsi mirusieji.

Iš kitos pusės mes regime dukrą Aną, kuri deda visas pastangas, kad neatiduotų tėvo į prieglaudą. Ji tėvą apgyvendina savo namuose, nuolat dėl jo kivirčijasi su gyvenimo draugu, aukojasi, bet tėvas viso šito nemato ir neįvertina, kadangi ilgėsi jaunėlės mirusios dukros, kuri kur kas gyvesnė jo atmintyje už altruistę Aną. Dukters pastangos, jos menkinimas, atsidavimas iš tikrųjų labai jaudina. Olivios Colman tai vienas puikiausių kine vaidmenų! Vien žiūrėti į jos dideles ir juodas akis, pilnas sielvarto, yra nelengva. Filmas žadina tam tikrą žiūrovui ateities senatvės baimę, nes tikriausiai blogiau už demenciją ar Alzhaimerio liga gali būti tik ilgas vėžinis susirgimas.

Visgi šiame subtiliai perteiktoje lokalioje erdvėje atminties koliažas labiau negu apie ligą kalba apie tėvo ir dukters santykius, kuriuos galime visumoje įvertinti tik turėdami sveiką protą ir atmintį. Dėl nykstančios veikėjo tapatybės kyla graudulys, kadangi, deja, neretai ir mes patys susiduriame su panašiomis patirtimis giminėje, čia galime iš dalies išgyventi pirmąsias atminties praradimo stadijas. Aišku, filmas klibina gana iš esmės skaudžią temą: kas geriau pasirūpintų tėvu, ar toji pilnu etatu dirbanti Ana ir jos nusamdyta slaugė, ar tam iš tikrųjų pritaikytos klinikos?

Labai man patiko šis filmas, išties labai sujaudino. Šiek tiek man priminė kantrų slaugos, rūpesčio ir meilės pritvinkusį Michael Haneke filmą „Meilė“ (2012), tik čia mes dar turime kiek kitokią slaugos perspektyvos dilemą: dukters pareiga ir tėvo prasiveržiančios pretenzijas, bet dėl to filmas nepasidaro lengvesnis. Aktorių duetas, pasakojimo perspektyva, nepadlaižiavimas masiniam žiūrovui holivudine didaktika leido šiuo gurmaniškai sąžiningu filmu mėgautis visapusiškai.

Mano įvertinimas: 9.5/10

Kritikų vidurkis: 88/100

IMDb: 8.3

 

Jūsų Maištinga Siela  

Filmas: "Šeštasis pojūtis" / "The Sixth Sense"

Sveiki, 

Pasiilgau gerų mistinių filmų, bet kadangi šiuo metu nieko gero neradau, tad nusprendžiau pasilepinti šešiems „Oskarams“ nominuotą mistinę dramą „Šeštasis pojūtis“ (angl. The Sixth Sense) (1999), kuris pasakoja apie ypatingą berniuko gebėjimą regėti vaiduoklius, todėl jis kenčia panikos priepuolius, kai tik susiduria su ypatingo likimo mirusiaisiais. Tiesą sakant, šį filmą teko matyti vaikystėje, todėl tokio efekto, kokį galima patirti jį žiūrint pirmą kartą, jau nebeteko patirti.

Iš esmės filmas gerai išsilaikęs ir jį kuo puikiausiai galima žiūrėti ir žiūrėti. Nors anuomet istorija buvo absoliučiai apgaulinga ir nenuspėjama, tačiau žiūrint dabar viskas daugiau ar mažiau akivaizdu ir tokia pasakojimo kompozicija jau neapgausi užkietėjusių kino maniakų. Panašiu pamatu nufilmuotas ir vienas mano mylimiausių siaubo filmų „Kiti“, kai viskas sudėliojama atvirkštinėmis pasakojimo naratyvinėmis proporcijomis. Iš esmės filmas atmosferinis ir retkarčiais perteikta su tokia bauginama įtampa, kurios kartais pasigendu įprastiniuose siaubo filmuose. Pagrindinė vaidmenį sukuria jau kadaise iš kino industrijos išnykęs talentingasis Haley Joel Osment, kuris buvo nominuotas „Oskarui“ kaip geriausias aktorius – tai tikrai įsimintinas vaiko vaidmuo kine, kaip, beje, ir kiti tuo metu sukurti šio aktoriaus vaidmenys. Bruce Willis, Toni Collette taip pat blyksteli įtaigioje ir romioje mistinėje istorijoje perteikdami savas istorijas.

Filmas jau tampantis klasika, manau, daug kam patiks dėl vaiduokliškosios ir mistinis istorijos dalies, tačiau filmas užgriebia ir auklėjimo, ir vienišos motinos sunkumus, vaiko susidorojimą su traumomis, kas iš esmės filmą paverčia tvarkingai supresuotu pasakojimu be didesnės skubos ir nuolatinio lėkimo, kas būdinga dešimto dešimtmečio populiariajam kinui.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 64/100

IMDb: 8.1

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Žvaigždžių žemėlapiai" / "Kelias į žvaigždes" / "Maps to the Stars"

Sveiki,

Šiandien noriu pristatyti kino filmą „Žvaigždžių žemėlapiai“ dar kitur verčiama tiesiog kvailai ir banaliai „Kelias į žvaigždes“ (angl. Maps to the Stars) (2014). Iškart pasakysiu, kad tai su realiomis žvaigždėmis, dangaus kūnais, neturi nieko bendro. Tai įžymybių gyvenimas Holivude, kur sudarinėjami specialūs gyvenamųjų vietų žemėlapiai, kad turistai keliaudami po Holivudą, galėtų šalia įžymybės pirkios pastovėti ir nusifotografuoti. Apie tokį žemėlapį reikėtų kalbėti, o ne apie kelius į žvaigždes... 

Na, pradėsiu nuo to, kad tai tikriausiai trečiasis režisieriaus David Cronenberg filmas, kurį man tenka matyti. „Rytietiški pažadai“ buvo įdomus filmas, o štai „Kosmopolis“ buvo vienas iš tų, kurių neįstengiau pabaigti žiūrėti iki galo – scenarijus pasibaisėtinai monotoniškas, filmas statiškas, viskas pilka, neįdomu, na, kur tau bus įdomu žiūrėti, kaip milijonierius trankosi limuzino gale su moterimis, visą laiką važinėdamas po miestą... O štai „Žvaigždžių žemėlapiai“ kaip ir toliau tęsia pradėtą temą, kaip šlovė ir pinigai sumaišo žmogui protelį, kaip jį nužmogina, tačiau scenarijus kur kas įdomesnis, kur kas įdomesnės vaidmenų ir charakterių rolės, o ir akivaizdžiai išplėtos veikėjų biografijos nuspalvina, desakralizuoja Holivudo žvaigždžių gyvenimus. 

Kadras iš filmo "Žvaigždžių žemėlapiai".

Nesitikėjau, kad filmas taip patiks. Tikėjausi išvysti tik gerus aktorius, nuostabų Julianne Moore darbą, už kurį šiame filme ji buvo įvertinta Kanuose „Auksine palmės šakele“ kaip geriausia aktorė. Ir ji šiame filme buvo pritrenkianti, gal šiek tiek savo būdu priminė „Ką žinojo Meizė?“ vaidmeniu, bet iš esmės buvo kažkas naujo ir įdomaus, o ir jos blondinės šukuosena išskyrė jos vaidmenį iš daugelį puikių vaidmenų karjeroje. Mia Wasikowska jau atranda tendenciją, kad išlieka jos vaidmenys kažkokie vieno braižo – rimti, santūrūs, bet reikia manyti, kad gaus ateityje žaismingesnių vaidmenų, nes šitas suluošintos mergaitės charakteris vėl priminė „Stokeriai“ povyzą. Filme dar pasirodo daugybę puikių Holivudinių aktorių, kurie sukuria išties neprastus antraplanius vaidmenis, tarp jų ir tas pats R. Pattinson‘as, kuris išdulkina J. Moore personažą ant galinės sėdynės.

Vietomis scenos išties neįtikėtinai nepatogios, atviros, bet to filmas tampa tik dar įdomesnis, netikėtas, žaismingas. Sužaista vaizduote, fantazijomis, tabletėmis, aplenkiant tas banalias komedijose atsibodusias scenas su „žolytės“ rūkymu. Įdomios biografijos, dialogai, susitikimai šeimos problemos, karjeros siekimo aršumas, konkurencija. Šiame filme rasite viską, ką esate blogo girdėję apie Holivudo pasaulio negandas ir prastą reputaciją. Tik klausimas, o kur viso šio pasaulio gėris? Ar jis vis dar yra Holivude?

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 72/100

IMDb: 6.3

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Vaiduoklis" / "Vaiduoklis rašytojas" / "The Ghost Writer"

Sveiki, kino žiūrovai,

Šiandien noriu pakomentuoti ir pristatyti kino Roman Polanski filmą „Vaiduoklis“ arba kitur tiesiog verčiamas kaip „Vaiduoklis rašytojas“ (angl. The Ghost Writer) (2010). Na, su R. Polanski kūryba kine jau draugauju ir žaviuosi nebe pirmus metus, lygiai tą patį galiu pasakyti ir apie šį jo kūrinį. Po „Rozmari kūdikis“ (1968), kurį žiūrėjau aną savaitę, šis filmas atrodo visiškai kitoks tiek dėl į kiną atėjusių naujovių, tiek dėl savo žanro.

„Vaiduoklis rašytojas“ – tai politinis trileris, kuris savo didėjančiu intensyvu man iš esmės priminė tą intelektualųjį W. Allen‘o kiną, kur svarbiausia tampa ne tiek pati istorija, kiek pasakojimo maniera ir jos skaidrumas. Atrodo, filmas atsisako Holivudinio šabloniško pasakojimo intensyvumo t. y. nėra to mums įprasto intensyvaus šablono – užuomazga, kulminacija ir finalas, kai nuo užuomazgos jau aišku, kuo pasibaigs visas filmas. Ne, R. Polanski leidžia mėgautis tartum tik iš pirmo žvilgsnio bereikšmiais plepalais, kaip tarkim W. Allon‘o kine, mėgautis tuo, kad personažas geria kavą ir negali susidoroti su darbu, užnūsta, nors iš esmės jį kamuoja vidinė depresija, jaudulys. Ir nereikia čia triukų, intensyvių bėgiojimų besislapstant nuo kulkų. Aišku, man labai nepatinka politiniai filmai, nesu jų gerbėjas, tačiau taip, kaip Polanskis papasakojo „Vaiduoklio rašytojo“ istoriją, visgi sužavėjo.

Nepaisant man simpatijų šiai kino juostai, manau, kad tai vienas silpnesnių režisieriaus filmų jo kūrybos kinografijoje. Labai man patiko Ewan McGregor pasirodymas. Apskritai mėgstu, kai filmas pasakoja rašytojo kūrybos kančias, geresnio varianto tikriausiai režisierius, pasirinkdamas aktorių pagrindiniam vaidmeniui, negalėjo surasti. Pierce Brosman nėra mano mėgstamiausias aktorius, nesu matęs nė vieno filmo su juo, kuriame jis mane sužavėtų, o šis filmas taip pat nėra išimtis – jo figūra filme gal ir labai svarbi, tačiau jo pasirodymai lakoniški, lengvabūdiški ir kaip aktoriniai niuansai neįsimintini, ko negalėčiau pasakyti apie sodrius ir įtikinamus moterų vaidmenis.

Ar bereikia pridurti, kad filmas pelnė daugybę prestižinių tarptautinių kino apdovanojimų ir nominacijų? Tai tiesiog geras filmas ir nieko čia per daug neprikiši, nebent tik skonio reikalą.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 77/100

IMDb: 7.2

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Dabar yra gerai" / "Now Is Good"

Sveiki visi,

Šįkart keliauju į britiško kino zoną ir noriu pakomentuoti ir pasidalyti įspūdžiais apie naujausią Ol Parker darbą „Dabar yra gerai“ (galima versti tiesiog „Dabar gerai“) (Now Is Good) (2012 m.). Filmo premjera vyko rugpjūčio mėnesį Airijoje ir tai antrasis anglų režisieriaus Ol Parker pilnametražis darbas, anksčiau jis buvo sukūręs „Įsivaizduok mane ir save“ (2005 m.). Tai totaliai skirtingas jo darbas beveik visame kame, nuo lesbietiškų pasakojimų perėjo prie knygos ekranizacijos apie merginą, sergančią ketverius metus vėžiu ir, žinoma, meilės istorija. Na, tikriausiai kiekvienas esame matęs bent vieną šia tema susijusį filmą, o jų pasaulyje apstu kaip žvyro. Iš tikro būčiau šios juostos net neklibinęs, tačiau norėjau pamatyti Dakotos Fanning debiutą nekomerciniame kine, nes ši „išpenėta“ Holivudo žvaigždutė nusprendė spjauti į Holivudo dėmesį ir surizikuoti mažo biudžeto filme, pati sako, jog ši patirtis buvo jai įdomi ir į naudą.

„Dabar yra gerai“ iš esmės nieko nesiskiria nuo daugelių filmų apie merginą sergančia vėžiu. Pilna sentimentalumo, siužetas pakankamai vidutiniškas, gal ne toks sudėtingas ir įmantrus emociniais aspektais ir problematika kaip „Mano sesers globėjas“, tačiau tikrai patiks tiems filmų fanams kaip „Padaužos“, „Paskutinė daina“, „Ruduo Niujorke“, „Užrašų knygutė“, „Įsimintinas kelias“, „Namas“ ir ištisa virtinė panašių filmų į tai, bet toli gražu neprilygsta filmui „Mano gyvenimas be manęs“. Ilgai stebiu Dakotos Fanning karjerą ir galiu pasakyti, kad visada vaidinti „vėžininkę“ nėra lengva – čia mažai charizmo, turi vaikščioti papilkusi, nuobodoka, graudulinga ir panašiai, todėl šis Dakotai vaidmuo buvo kartu ir iššūkis, tačiau negaliu pasakyti, kad mane šis filmas itin sužavėjo, turiu galvoje, šios žvaigždutės, o dabar jau žvaigždės vaidyba, nors didelių priekaištų irgi neturiu, sakyčiau, vidutinis darbas jos karjeroje ir tikrai neprastas...

Na, siužetas rutuliojasi graudulingai, daug sentimentų, noro gyventi, nesutarimai šeimoje, kraujas, ašaros, apsikabinimai, svajonės, norų sąrašai – viskas kaip ir standartiniame filme apie meilę, užgimusią ligos įkarštyje, kuriai lemta gyvuoti taip trumpai... Taip, patiko pasižiūrėjimui, savo asmeniniams pagraudenimams, tačiau neslepiu, kad tikėjausi iš filmo kažko daugiau, gal iš režisūros, gal kažkokio kitokio kalbėjimo šia tema, kaip tai bandė daryti filmas „Padaužos“ – žaisti, o ne svajoti ir graudentis iki paskutiniosios. Ir tas perdėtas saldumo vaizdavimas, kai žmogus miršta, paišomi perdėtai gražūs sapnai, nors realybėje žmogus raitosi iš skausmo. Žinote, pasakysiu atvirai, kad nebeužtenka tokiais filmais manęs sugraudinti, reikia pjauti per nervą, įtikinti, pasiūlyti kažką naujo, tiesiog dabar visame tame „sirgulingų“ filmų virtinėje šis filmas tiesiog nebeišsiskiria niekuo... Bet neabejoju, kad atsiras tokių, kurie sakys: „Tai geriausia, ką esu matę, arba – įtraukiu jį į savo top 10 geriausiųjų.“ Ir šis filmas tikrai kai kam vertas būti pačiu geriausiu, tačiau ne man.

Mano įvertinimas: 6.5/10

IMDb: 7.2

Jūsų Maištinga Siela