Filmas: "Juodasis strazdas" / "Blackbird"

 Sveiki,

Pernai pasaulį palikęs garsus režisierius Roger Michell (1956-2021) per savo gyvenimą sukūrė ne vieną populiarų filmą, tarp kurių ir „Noting Hilas“ (1999) bei „Mano pusseserė Reičel“ (2017). Vienas paskutiniųjų vaidybinio kino darbų buvo drama „Juodasis strazdas“ (angl. Blackbird) (2019), kuris tapo danų sėkmingo kino projekto „Tylioji širdis“ (2014) perdirbiniu. Tikriausiai šio filmo taip ir nebūčiau žiūrėjęs, jeigu jame nebūtų nusifilmavusios tokios mega žvaigždės kaip Susan Sarandon, Kate Winslet, Sam Neill ir Mia Wasikowska, kurių šiaip stengiuosi nepraleisti pro akį, nebent filmas visiškas niekalas.

 

Visgi „Juodasis strazdas“ dar nėra visiškas niekalas, netgi dėl aktorių amplua žiūrisi gana įdomiai. Istorija pasakoja apie šeimą, kurioje sena motina serga nepagydoma liga, ji kasdien paralyžiuojama vis labiau ir labiau, o po kelių savaičių ji nebegalės ne tik vaikščioti, bet ir nuryti maisto, todėl ji sukviečia savo dukras su šeimomis į atsisveikinimo pobūvį, o po to jos mielasis vyrelis daktaras pasirūpins, kad ji nuryti amžinų migdomųjų... Visgi siužetas nebe naujas ir kiek nuvalkiotas. Vėl ašaros, vėl šeiminiai pykčiai, bandymai susitaikyti, dukterų paslaptys ir staigūs prisipažinimai, nes mirštančios suicidės motinos akivaizdoje reikia elgtis atvirai ir teisingai. Visa tai gana neblogai galite atpažinti ir iš filmų apie vėžiu sergančius žmones, kurie nori taikios ir orios „namų eutanazijos“, tačiau sukyla artimųjų pasipriešinimas.

 

Jaunėlė lesbietė dukrelė prisipažįsta esanti priklausoma nuo narkotikų, vyresnioji perfekcionistė ir tobula mama gana dovanų vibratorių... Pokštai, dovanos ir ašaros sukuria trafaretinį teatralizuotą atsisveikinimo šou, kuris, nepaisant aktorių rolių, yra gana schematiškas. Vis žiūrėdamas filmą prisimindavau man patikusį kitą analogišką istoriją „Šeimos albumas: rugpjūtis“, tik anas man labiau patiko nei šis. Bet neapsigaukite, filmas nėra jau toks prastas, nors ir liūdnokai nuspėjamos pabaigos. Stoiškiausia tarp verkiančių ir pasimetusių namiškių atrodo, žinoma, mirštančioji, kuri anūkui į Rilkės knygą įdeda dovanų 100 dolerių kekšėms ir narkotikams, o per suinicijuotą Kalėdų vakarienę su visais „peša dūmą“ ir skaldo anekdotus, kai aplinkinių galvose vien mirties nejaukumas. Kad ir kaip atrodytų filmas graudžiai nuoširdus, neapleidžia jausmas, jog vis tiek žiūriu danse macabre šou.   

 

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 53/100

IMDb: 6.6

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Alisa Veidrodžių karalystėje" / "Alice Through the Looking Glass"

Sveiki, skaitytojai,

Po šešerių metų pertraukos sulaukėme filmo „Alisa stebuklų šalyje“ tęsinio pavadinimu „Alisa veidrodžių karalystėje“ (angl. Alice Through the Looking Glass) (2016). Po Tim Burton filmo tikriausiai jau nelabai kas tikėjo, kad kas imsis šio projekto tęsinio, bet galiausiai sulaukėme. Kino kritikai naujausią Alisos dalį tiesiogine to žodžio prasme sumalė į miltus, todėl ne labai entuziastingai su draugais ėmiausi šio filmo seanso, bet paskutiniuoju metu nutinka taip, kad komercinis kinas taip smarkiai nebenuvilia, kad ir kaip blogai pasiruošiu, įspūdis būna kur kas geresnis.

Taip šįkart nutiko ir su šiuo filmu. Pirmiausia akivaizdžiai trūko realumo ir estetikos niuansų, bent jau filmo pradžioje, kai Alisa darbuojasi jūroje, atrodo, kad būtų ne realiame gyvenime, o jau Veidrodžių karalystėje. Žinoma, net devynioliktojo amžiaus Londoną kūrėjams tenka iliustruoti kompiuterine grafika. Pradžia bauginančiai nuobodi ir, kol neišaiškėja tikroji siužetinė problema bei konfliktas, praktiškai filmas atrodo pernelyg ištęstas. O ir pats siužetas – ko iš jo norėti, juk filmas galiausiai kaip pasaka, skirtas šeimai. Nepasakyčiau, kad istorija kažkuo itin įdomi ir originali, tačiau ne tokia jau ir prasta, kad šeima negalėtų pažiūrėti šio filmo. Netgi nebūtinai šeima, galiausiai ir suaugę žmonės gali visai neblogai praleisti laiką žiūrėdami šį, sakyčiau, gana vidutinišką filmą, kurio siužeto pagrindas – konkurencija ir žaidimas laiko valdymo galiomis gana sustyguotos pagal akivaizdų pasakos pasakojimo struktūrą. 

Filme po penkerių metų sugrįžta tie patys aktoriai: Mia Wasikowska, Anne Hathaway, Johnny Depp ir kiti, kurie jau kuria tuos pačius puikiai T. Burtono spalvotai sukurptus personažus. Filmas pakankamai patrauklus, kažin ko nesitikėkite, tačiau pastangos išlaikyti masinės minios susidomėjimą prabangiomis detalėmis ir žinomais aktoriais visgi pavyko, nors ir toje pačioje masinėje minioje būta nemažai nusivylusių. Galiu pasakyti, kad tikėdamasis paties prasčiausio rezultato, nusivylęs nelikau.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 34/100

IMDb: 6.3

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Purpurinė kalva" / "Crimson Peak"

Sveiki, skaitytojai,

Oi, su kokiu nekantrumu lakiau naujausio Guilliermo del Toro režisuoto filmo „Purpurinė kalva“ (angl. Crimson Peak) (2015), kuris žadėjo kažką panašaus į klasikinio siaubo žanro atgimimą su naujų technologijų galimybėmis, savotišką „Kiti“ (2001) atgimimą. Na, kas tik nesimpatizuoja seniems siaubo filmams, kur herojai blaškosi po pilną vaiduoklių pilį ir kiekvienas krepštelėjimas tampa baisus ir pilnas įtampos. Toks, regis, turėjo būti šio režisieriaus sugrįžimas, o anotacijoje pavartotas žodis „šedevras“ tiesiog papildantis lūkesčius, kad kino kūrėjas pagaliau atsigręžė į gilaus kino ištakas ir pristatys kažką panašaus į savo tikrą šedevrą „Pano labirintas“. O ką besakyti apie parinktus fantastiško lygio aktorius?

Žinoma, anotacija liko reklaminiu triuku, o mano viltys sužlugdytos per pirmąsias 30 minučių. Siužetas pasirodė banalokas ir pernelyg nuspėjamas. Norėjosi apskritai gelmės, personažo vidinio pasaulio, kokį pavyko išgaubti „Pano labirinte“, o dabar beliko bergždžias scenarijus su stulbinamu operatoriaus darbu. Žinoma, filmo atmosfera – nuostabi. Visos tos spalvos, dekoracijos, kostiumai, o jau to smengančio namo gražumas, kad vien sienos ir įkiužęs stogas turi tiek papasakoti, kad galėtum tiesiog paskui operatorių vaikščioti ir vaikščioti. Visas kitas lygmuo – smarkiai nuviliantis. Kriminalinio pobūdžio nuspėjama istorija – tėvas miršta, jauna naivi dukrelė išteka už nedorėlio, nedorėlis pamilsta naiviąją, tačiau turi blogų įsipareigojimų, truputis žudynių, truputis vaiduoklių ir viskas. Labiausiai paviršutiniškas atrodė ne scenarijus, kiek veikėjų loginiai veiksmai, literatūriniai dialogai, nenatūralumas. Jeigu kastuvu trenki gelbėdamas savo gyvybę, tai nereikia Šekspyro cituoti, nes atrodo labai prastai, dar prasčiau atrodo, kai priešas sustingęs klausosi kone monologo, nors žino, kad tuoj gaus kastuvu per galvą. O ką jau kalbėti apie tai, kad Edita vos pastovi ant kojų, o po brolio padūrimo, jau po pusvalandžio tiesiog sveikut sveikutėlė bėgioja koridoriais, padurta priešė galėtų dar ir visą bulvių lauką nukasti – tiek sveikatos! Tiesiog ta žudymo ir frazių dinamika labai netiko filmui, suprantu, jeigu tai būtų teatras, bet dabar...

Arba visai nelogiška, kam reikėjo piktadariui padurti žmonos brolį, kad pavaidinti prieš seserį penkioms minutėms, jeigu jis galėjo susidoroti su ja be apgaulės? Tiesiog daug tokių slidžių teatro vertų scenų. Suprantate, atmosfera tokia nuostabi, o veiksmų dinamika ir siužetas eina „pažeme“. Labai gaila, kad filmas galėjęs būti šedevru, tapo vidutiniu filmu.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 66/100

IMDb: 6.8

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Pėdsakai" / "Tracks"

Sveiki, 

Tikra Australijos dvasia pulsuojanti drama „Pėdsakai“ (angl. Tracks) (2013) buvo jau seniai įtrauktas į mano būtinų pažiūrėti filmų sąrašą. Regis, neklydau. Tai autobiografinis filmas apie Robyn Davidson, kuri pėsčiomis perėjo Australiją su 4 kupranugariais ir vienu šunimi t. y 1,700 mylios arba 2700 kilometrai, o tai yra kur kas daugiau nei nuo Talino iki Vilniaus, turint galvoje dykumą, gyvates, smėlio audras, vandens stygių, nakvynes prie laužo ir beveik neapgyvendintas vietoves. Viena, jauna, bet užsispyrusi sekti savo tėvo pėdomis, kuris Afrikoje taip pat keliavo vienas per dykynes.

Nuo pat filmo pradžių kyla klausimas dėl pagrindinės herojės psichinės būklės. Kam jai viso šito reikia? Nesuprantama. Atmintyje tėvo šmirinėjantys peizažai, pasikorusios motinos kilpa ir noras atsiskirti nuo civilizacijos, priartėti iki žaizdos prie vienatvės, kad vėl sugrįžtų į gyvenimą. Tikriausiai taip reikėjo... Tai filmas reikalaujantis iš žiūrovo kartu ištvermės eiti su personažu per tas dykvietes. Sunku, karšta ir kartais ištinka astma, imame klausti, kam, kodėl, už ką. Gerai, kad šalia nuolat dar tas akiniuotas fotografas pasirodo, kuris lyg ir garantas, kad personažas pasieks tikslą ir pereis Australiją.

Iš tikrųjų esu matęs filmą „Triušių tvora“ – irgi apie Australijos dykvietes, tik ten keliavo mažos mergaitės, kurios nuėjo didžiulius atstumus, kad išgyventų, tačiau ten buvo socialinės invazijos į vietinius čiabuvius problemos, o šiame filme yra kažkas, kas ateina iš paties žmogaus vidaus ir sako: „Tau reikia tai padaryti ir viskas“. Pagrindinį vaidmenį sukūrė australė Mia Wasikowska – neįtikėtinos ištvermės vaidmuo, sakyčiau, vienas įspūdingiausių šios talentingos jaunos aktorės darbas. Apskritai mano nuomonė apie ją yra kuo puikiausia ir visi jos pasirinkti vaidmenys yra daugiau ar mažiau nuostabūs ir be galo skirtingi. Šis ypač vertas akies.

Na, ir pats filmas... įkvepiantis, jautrus, filosofinis, matuojantis žmogaus dvasios ir fizines galimybes. Filmas pulsuoja išlikimo vibracijomis, į jį lengva įsijausti, pajausti laukinės Australijos grožį ir civilizacijos atotrūkį. Man šis filmas labai patiko, manau, jis patiktų daugeliui, jeigu būtų labiau pareklamuotas komercinių filmų terpėje.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 78/100

IMDb:7.2

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Žvaigždžių žemėlapiai" / "Kelias į žvaigždes" / "Maps to the Stars"

Sveiki,

Šiandien noriu pristatyti kino filmą „Žvaigždžių žemėlapiai“ dar kitur verčiama tiesiog kvailai ir banaliai „Kelias į žvaigždes“ (angl. Maps to the Stars) (2014). Iškart pasakysiu, kad tai su realiomis žvaigždėmis, dangaus kūnais, neturi nieko bendro. Tai įžymybių gyvenimas Holivude, kur sudarinėjami specialūs gyvenamųjų vietų žemėlapiai, kad turistai keliaudami po Holivudą, galėtų šalia įžymybės pirkios pastovėti ir nusifotografuoti. Apie tokį žemėlapį reikėtų kalbėti, o ne apie kelius į žvaigždes... 

Na, pradėsiu nuo to, kad tai tikriausiai trečiasis režisieriaus David Cronenberg filmas, kurį man tenka matyti. „Rytietiški pažadai“ buvo įdomus filmas, o štai „Kosmopolis“ buvo vienas iš tų, kurių neįstengiau pabaigti žiūrėti iki galo – scenarijus pasibaisėtinai monotoniškas, filmas statiškas, viskas pilka, neįdomu, na, kur tau bus įdomu žiūrėti, kaip milijonierius trankosi limuzino gale su moterimis, visą laiką važinėdamas po miestą... O štai „Žvaigždžių žemėlapiai“ kaip ir toliau tęsia pradėtą temą, kaip šlovė ir pinigai sumaišo žmogui protelį, kaip jį nužmogina, tačiau scenarijus kur kas įdomesnis, kur kas įdomesnės vaidmenų ir charakterių rolės, o ir akivaizdžiai išplėtos veikėjų biografijos nuspalvina, desakralizuoja Holivudo žvaigždžių gyvenimus. 

Kadras iš filmo "Žvaigždžių žemėlapiai".

Nesitikėjau, kad filmas taip patiks. Tikėjausi išvysti tik gerus aktorius, nuostabų Julianne Moore darbą, už kurį šiame filme ji buvo įvertinta Kanuose „Auksine palmės šakele“ kaip geriausia aktorė. Ir ji šiame filme buvo pritrenkianti, gal šiek tiek savo būdu priminė „Ką žinojo Meizė?“ vaidmeniu, bet iš esmės buvo kažkas naujo ir įdomaus, o ir jos blondinės šukuosena išskyrė jos vaidmenį iš daugelį puikių vaidmenų karjeroje. Mia Wasikowska jau atranda tendenciją, kad išlieka jos vaidmenys kažkokie vieno braižo – rimti, santūrūs, bet reikia manyti, kad gaus ateityje žaismingesnių vaidmenų, nes šitas suluošintos mergaitės charakteris vėl priminė „Stokeriai“ povyzą. Filme dar pasirodo daugybę puikių Holivudinių aktorių, kurie sukuria išties neprastus antraplanius vaidmenis, tarp jų ir tas pats R. Pattinson‘as, kuris išdulkina J. Moore personažą ant galinės sėdynės.

Vietomis scenos išties neįtikėtinai nepatogios, atviros, bet to filmas tampa tik dar įdomesnis, netikėtas, žaismingas. Sužaista vaizduote, fantazijomis, tabletėmis, aplenkiant tas banalias komedijose atsibodusias scenas su „žolytės“ rūkymu. Įdomios biografijos, dialogai, susitikimai šeimos problemos, karjeros siekimo aršumas, konkurencija. Šiame filme rasite viską, ką esate blogo girdėję apie Holivudo pasaulio negandas ir prastą reputaciją. Tik klausimas, o kur viso šio pasaulio gėris? Ar jis vis dar yra Holivude?

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 72/100

IMDb: 6.3

Jūsų Maištinga Siela