Filmas: "Leviticus" / "Leviticus"

 

Sveiki,

Kalbėti kine apie LGBTQ+ temas dabar gali, atrodo, bet kas: tiek komercinis, tiek nepriklausomas kinas, tačiau bandyti kalbėti apie dėl seksualinės orientacijos kylančias įtampas tarp individų ir visuomenės kitoniškai, manau, gali ne kiekvienas, o ir bandantiems ne visada sėkmingai pavyksta. Naujas mėginimas kiek nauja forma byloti apie queer ir visuomenės susipriešinimą, sakyčiau, yra pavaizduotas filme „Leviticus“ (angl. Leviticus) (2026), kurį režisavo jaunas Australijos režisierius Adrian Chiarella.

Istorija pasakoja apie atokioje Australijos provincijos bendruomenėje, kuri pasižymi radikaliu religingumu, gyvenančius du jaunuolius (Rajaną ir Naimą). Bendruomenei sužinojus apie jųdviejų homoseksualų potraukį, atliekamas egzorcizmas. Kas iš pradžių atrodo kaip parodomasis bendruomenei „gydymo ir valymo“ ritualas, galiausiai iš tikrųjų tampa jaunuolių psichiką griaunančia programa. Filmas tyrinėja gėdos, represijų ir religinio fanatizmo pasekmes queer jaunimui, metaforiškai persvarstydamas egzorcizmo bei atvertimo terapijos smurtą. Įspęsti į kampą izoliuotoje Australijos religinėje bendruomenėje, du slepiantys savo jausmus paaugliai tampa prievartinio ritualo aukomis. Užuot „išgydęs“ vaikinus, šis religinis seansas paleidžia šiurpią jėgą: antgamtinį padarą, kuris paverčia jų tarpusavio troškimą demonišku košmaru ir priima mylimojo pavidalą.

Psichologinis siaubo filmas iš esmės yra viena ištisa metafora, bandanti parodyti, kas vyksta Rajano ir Naimo vidinėse psichikos struktūrose. Režisieriui svarbu ne tiek priešinti vaikinų meilę su religine bendruomene, bet siaubo efektais perteikti vidinį irimą, atmetimą, susipriešinimą, savęs ir kito nekentimą. Naimas pradeda regėti dvi Rajano versijas: tikrojo ir monstro, kuris nori jį nužudyti. Akivaizdu, kad vaikinui tenka vienu metu ir mylėti, ir bėgti nuo to paties žmogaus/būtybės, skirtingai visuomenės suprojektuotų versijų. Kuriai versijai lemta nugalėti?

Kad ir kaip bepažiūrėsi, scenarijus originalus ir įdomus panagrinėti, tačiau patį filmą žiūrėti man nepatiko. Tas neaiškumas, neapibrėžtumas ir psichodelinis vidinių susipriešinimų vaizdavimas tampa pernelyg metaforiškas. Aišku, nepriklausomam kinui tai tik pliusas, tačiau tai ne mano skonio režisūrinis variantas. Panašų atmetimo variantą patyriau šiemet žiūrėdamas taip pat itin metaforizuotą Kane Parsons sukurtą filmą „Backrooms“ (2026), kai tikrovės pasakojimo elementai perkeliami į vidines veikėjų struktūras ir išskirtinai vaizduojami simboliniai ir psichodeliniai vidiniai procesai, kurie veikia kaip koks sunkiai paaiškinamas „Tvinpyksas“. Visgi šis naujasis queer filmas, nors ir originalus kaip kūrinys, tačiau ar nebus pernelyg nutolęs nuo universalesnės kino kalbos? Beje, filme pasirodo seniai bematyta ir kiek pasikeitusi australų aktorė Mia Wasikowska, kuri jau atlieka beveik suaugusio sūnaus motinos vaidmenį. Pagalvojau: kaip greitai bėga laikas.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 83/100

IMDb: 6.4

Maištinga Siela

Filmas: "Miegančioji gražuolė" / "Sleeping Beauty"

Sveiki visi,

Šiandien noriu pristatyti kino filmą „Miegančioji gražuolė“ (Sleeping Beauty) (2011 m.). Tai šiemet Kanų festivalį labiausiai šokiravęs kino filmas, kuris pritrenkė savo istorija beveik visus. Kai kuriuos, žinoma, suerzino, kaip ir neišugdytą Lietuvos žiūrovą. Šis filmas buvo atkeliavęs ir į mūsų teatrus, tačiau didesnio dėmesio nesulaukė nei iš kritikų, nei iš pačių žiūrovų, kurie mieliau rinkosi kokią amerikietiško humoro balalaiką. Na, iš kitos pusės žvelgiant, šis filmas tikrai ne visiems. „Miegančioji gražuolė“ toli gražu iki saldžios ir eilinės dramos... Man šis filmas pasirodė kurtas būtent provokacijai, kaip gerai apmokama prostitutė, kuri turi sugundyti žiūrovą iki orgazmo.

Šiaip filmas man patiko. Tikrai patiko. Pažiūrėjęs pirmuosius 40 minučių, pasijutau paauglystėje bežiūrintis Tinto Braso erotinius filmus, bet šis, žinoma, dvidešimčia galva aukščiau, o pats Tinto Brasas turėtų prieš šį filmą savo skrybėlę nusimesti. O ir internete netrūksta pašaipių komentarų apie neva kino salėje demonstratyviai išeinančias moteris ir vyrus su begėdiškom ir nevaldomom erekcijom. Juokas juokais, bet filmas išties toks bauginančiai keistas. Ne, čia ne „Nimfomanės užrašai“. Čia, sakyčiau, nėra aistros, yra tik kažkoks keistai šaltas subtilumas, gracija, plieninis ištvirkimas, kiti gal pridurtų ir iškrypimas. Bet ir tokį filmą reikia padaryti dar ir skoningai, nebanaliai! Manau, kad filmas tikrai vykęs. Puikūs aktoriai, ypač gražioji australietė, kuri vargšelė miegodama tenkino visus tuos keistus senukus.

Vienoje recenzijoje skaičiau, kad filmas lyg ir kritikuoja aukštuomenės pasilinksminimo formas, bet galvoju, kad pagrindinė filmo idėja yra Prusto romano pavadinimu „Prarasto laiko beieškant“. Žiūri tu į tuos senus ir gašlius senukus, kurie negali padulkinti tos miegančios gražuolės, bet gali liesti, uostyti ir masturbuotis, ir tada matai, kad jie jau savo atgyvenę, jie pavydi jaunystės, jie tik tegali prisiminti... O ir pačios „Miegančiosios“ keistas charakteris, toks iki galo neiššifruojamas. Ji tai daro lyg ir dėl pinigų, bet čia ima ir su žiebtuvėliu degina gautus banknotus. Tokia kvaištelėjusi, tačiau ledinė, bet ir bejausme nepavadinsi. Šiaip filmas sukurtas su mistikos prieskoniais, prasilenkiant psichologijos lygmenyje su realybe. Nesakau, kad tokių orgijų nebūna, tačiau kas sieja personažų charakteristiką, man tai yra sumistintas reiškinys. Nepaaiškinamumas ir neišrišimo formulė sukurta tyčia, dėl diskusijos, dėl stiliaus... O ir patys pripažinkime, tokį filmą visgi įdomiau žiūrėti, negu eilinę dramą su tipišku priežasčių ir pasekmių paradigma.

Manau, filmas vertas šiokių tokių aplodismentų. Jis prikaustė mane ir man jis patiko. Ir ne tik, kad pati seksualinė tema intriguoja. Šiaip. Visuma.

Mano įvertinimas: 8.5/10
Kritikų vidurkis: 57/100
IMDb: 5.3

 

Jūsų Maištinga Siela