Sveiki,
Kalbėti kine apie LGBTQ+ temas
dabar gali, atrodo, bet kas: tiek komercinis, tiek nepriklausomas kinas, tačiau
bandyti kalbėti apie dėl seksualinės orientacijos kylančias įtampas tarp
individų ir visuomenės kitoniškai, manau, gali ne kiekvienas, o ir bandantiems
ne visada sėkmingai pavyksta. Naujas mėginimas kiek nauja forma byloti apie queer
ir visuomenės susipriešinimą, sakyčiau, yra pavaizduotas filme „Leviticus“ (angl.
Leviticus)
(2026), kurį režisavo jaunas Australijos režisierius Adrian Chiarella.
Istorija pasakoja apie
atokioje Australijos provincijos bendruomenėje, kuri pasižymi radikaliu
religingumu, gyvenančius du jaunuolius (Rajaną ir Naimą). Bendruomenei
sužinojus apie jųdviejų homoseksualų potraukį, atliekamas egzorcizmas. Kas iš
pradžių atrodo kaip parodomasis bendruomenei „gydymo ir valymo“ ritualas,
galiausiai iš tikrųjų tampa jaunuolių psichiką griaunančia programa. Filmas
tyrinėja gėdos, represijų ir religinio fanatizmo pasekmes queer jaunimui, metaforiškai persvarstydamas egzorcizmo bei atvertimo
terapijos smurtą. Įspęsti į kampą izoliuotoje Australijos religinėje
bendruomenėje, du slepiantys savo jausmus paaugliai tampa prievartinio ritualo
aukomis. Užuot „išgydęs“ vaikinus, šis religinis seansas paleidžia šiurpią
jėgą: antgamtinį padarą, kuris paverčia jų tarpusavio troškimą demonišku
košmaru ir priima mylimojo pavidalą.
Psichologinis siaubo filmas
iš esmės yra viena ištisa metafora, bandanti parodyti, kas vyksta Rajano ir
Naimo vidinėse psichikos struktūrose. Režisieriui svarbu ne tiek priešinti
vaikinų meilę su religine bendruomene, bet siaubo efektais perteikti vidinį
irimą, atmetimą, susipriešinimą, savęs ir kito nekentimą. Naimas pradeda regėti
dvi Rajano versijas: tikrojo ir monstro, kuris nori jį nužudyti. Akivaizdu, kad
vaikinui tenka vienu metu ir mylėti, ir bėgti nuo to paties žmogaus/būtybės, skirtingai
visuomenės suprojektuotų versijų. Kuriai versijai lemta nugalėti?
Kad ir kaip bepažiūrėsi,
scenarijus originalus ir įdomus panagrinėti, tačiau patį filmą žiūrėti man
nepatiko. Tas neaiškumas, neapibrėžtumas ir psichodelinis vidinių
susipriešinimų vaizdavimas tampa pernelyg metaforiškas. Aišku, nepriklausomam
kinui tai tik pliusas, tačiau tai ne mano skonio režisūrinis variantas. Panašų
atmetimo variantą patyriau šiemet žiūrėdamas taip pat itin metaforizuotą Kane
Parsons sukurtą filmą „Backrooms“ (2026), kai tikrovės pasakojimo elementai
perkeliami į vidines veikėjų struktūras ir išskirtinai vaizduojami simboliniai
ir psichodeliniai vidiniai procesai, kurie veikia kaip koks sunkiai
paaiškinamas „Tvinpyksas“. Visgi šis naujasis queer filmas, nors ir originalus kaip kūrinys, tačiau ar nebus
pernelyg nutolęs nuo universalesnės kino kalbos? Beje, filme pasirodo seniai
bematyta ir kiek pasikeitusi australų aktorė Mia Wasikowska, kuri jau atlieka
beveik suaugusio sūnaus motinos vaidmenį. Pagalvojau: kaip greitai bėga laikas.
Mano
įvertinimas: 6/10
Kritikų vidurkis: 83/100
IMDb: 6.4
Maištinga Siela
