2015 m. gruodžio 16 d., trečiadienis

Filmas: "Purpurinė kalva" / "Crimson Peak"




Sveiki, skaitytojai,

Oi, su kokiu nekantrumu lakiau naujausio Guilliermo del Toro režisuoto filmo „Purpurinė kalva“ (angl. Crimson Peak) (2015), kuris žadėjo kažką panašaus į klasikinio siaubo žanro atgimimą su naujų technologijų galimybėmis, savotišką „Kiti“ (2001) atgimimą. Na, kas tik nesimpatizuoja seniems siaubo filmams, kur herojai blaškosi po pilną vaiduoklių pilį ir kiekvienas krepštelėjimas tampa baisus ir pilnas įtampos. Toks, regis, turėjo būti šio režisieriaus sugrįžimas, o anotacijoje pavartotas žodis „šedevras“ tiesiog papildantis lūkesčius, kad kino kūrėjas pagaliau atsigręžė į gilaus kino ištakas ir pristatys kažką panašaus į savo tikrą šedevrą „Pano labirintas“. O ką besakyti apie parinktus fantastiško lygio aktorius?

Žinoma, anotacija liko reklaminiu triuku, o mano viltys sužlugdytos per pirmąsias 30 minučių. Siužetas pasirodė banalokas ir pernelyg nuspėjamas. Norėjosi apskritai gelmės, personažo vidinio pasaulio, kokį pavyko išgaubti „Pano labirinte“, o dabar beliko bergždžias scenarijus su stulbinamu operatoriaus darbu. Žinoma, filmo atmosfera – nuostabi. Visos tos spalvos, dekoracijos, kostiumai, o jau to smengančio namo gražumas, kad vien sienos ir įkiužęs stogas turi tiek papasakoti, kad galėtum tiesiog paskui operatorių vaikščioti ir vaikščioti. Visas kitas lygmuo – smarkiai nuviliantis. Kriminalinio pobūdžio nuspėjama istorija – tėvas miršta, jauna naivi dukrelė išteka už nedorėlio, nedorėlis pamilsta naiviąją, tačiau turi blogų įsipareigojimų, truputis žudynių, truputis vaiduoklių ir viskas. Labiausiai paviršutiniškas atrodė ne scenarijus, kiek veikėjų loginiai veiksmai, literatūriniai dialogai, nenatūralumas. Jeigu kastuvu trenki gelbėdamas savo gyvybę, tai nereikia Šekspyro cituoti, nes atrodo labai prastai, dar prasčiau atrodo, kai priešas sustingęs klausosi kone monologo, nors žino, kad tuoj gaus kastuvu per galvą. O ką jau kalbėti apie tai, kad Edita vos pastovi ant kojų, o po brolio padūrimo, jau po pusvalandžio tiesiog sveikut sveikutėlė bėgioja koridoriais, padurta priešė galėtų dar ir visą bulvių lauką nukasti – tiek sveikatos! Tiesiog ta žudymo ir frazių dinamika labai netiko filmui, suprantu, jeigu tai būtų teatras, bet dabar...

Arba visai nelogiška, kam reikėjo piktadariui padurti žmonos brolį, kad pavaidinti prieš seserį penkioms minutėms, jeigu jis galėjo susidoroti su ja be apgaulės? Tiesiog daug tokių slidžių teatro vertų scenų. Suprantate, atmosfera tokia nuostabi, o veiksmų dinamika ir siužetas eina „pažeme“. Labai gaila, kad filmas galėjęs būti šedevru, tapo vidutiniu filmu.

Mano įvertinimas: 7/10
Kritikų vidurkis: 66/100
IMDb: 6.8


Jūsų Maištinga Siela

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą