Filmas: "Stebėtojas" / "Watcher"

 

Sveiki,

Prieš kelerius mėnesius matytas filmas „Moteris lange“ (2021) paliko ne itin gerą įspūdį, nors pagrindinės aktorės Amy Adams vaidyba ir buvo gera. Sakyčiau, labai panašaus braižo yra ir dar vienas siaubo trileris „Stebėtojas“ (angl. Watcher) (2022), pasakojantis apie jauną porą, atvykusią į Rumunijos sostinę Bukareštą. Džulija – tipinė blondinė amerikietė, o vyras Frencis – rumunų kilmės amerikietis. Džulijai sunku naujame mieste ir bute, ji stengiasi iš pradžių kaip uoli turistė, kuri turi laukti, kol vyras diena iš dienos baigs darbus, pramokti rumunų kalbos. Slampinėdama su rumunų kalbos pamokų įrašais jaučiasi vieniša, bet jai sekasi, nes filme beveik visi rumunai kalba nuostabiai angliškai (beveik visi). Vieną naktį su vyru gatvėje pamato policijos automobilius. Vėliau Džulija sužino, jog ten buvo rasta jauna moteris su nupjauta galva. Toji mintis Džulijai neduoda ramybės, tad iš vienatvės stebėdama pro didžiulį viešbučio langą kitapus gatvėje pastebi, kad ją pačią nuolat stebi sunkiai įžiūrimas vyro siluetas...

Principas labai paprastas. Moteris yra įsitikinusi, kad ją ne tik stebi tas keistuolis, bet persekioja ją visur, kur ji tik eina. Galiausiai Džulija tampa dirgli ir jautri, ji viską papasakoja vyrui, kviečiama policija, tačiau filme viskas pateikiama taip, kaip dažniausiai perteikiama klasikiniuose tokio tipažo filmuose: jauna durnelė svetimoje šalyje patiria atskirtį ir stresą, vienatvę ir neturėjimą ką veikti, todėl prisigalvoja nebūtų dalykų. Svarbiausia, jog filme viskas perteikta per lyties stereotipus, nes tiek vyras, tiek policininkas laiko ją silpnosios lyties atstove, kuri nelabai ką čia supranta, todėl nereikia sureikšminti jos kliedesių. Tiesą sakant, tas įsigalėjęs siaubo trileriuose stereotipas erzina, nors nesu aršus feministas, bet, Dieve brangus, kam amžinai kaišioti tą stereotipinį elgesio modelį, kuris tampa lėkštu trilerio varomuoju lokomotyvu? Moters paranoją vertina vyrai ir dažniausiai nuvertina, o žiūrovui belieka tik vėl galvoti, kokie buki visi tie vyrai, kol nepraliejamas pirmasis kraujas.

Pagrindinė vaidmenį sukūrė šiaip jau tokio tipažo filmuose pagarsėjusi jaunosios kartos aktorė Maika Monroe, kuri ne kartą jau atliko bėglės nuo persekiotojo vaidmenį. Prisiminkime novatorišką ir kiek tikrai baugų bei nuo klišių nutolusį jos pasirodymą filme „Jie tave seka“ (2014). „Stebėtojas“ kažkodėl sulaukė ganėtinai neblogų vertinimų, tačiau man iš esmės filmas toks drungnas, susitelkęs į kelių veikėjų tamsias stereotipines istorijas: maniakas už lango, kaimynė striptizo šokėja ir darbais užsivertęs vyras, kuris tik naktimis grįžta su ja pasimylėti bei nuobodžiaujanti ir įsibaiminusi pagrindinė veikėja. Režisūrine prasme filmas nėra pačios prasčiausios prabos, filmo kūrėjai stengiasi išlaikyti įtampą ir retsykiais tikrai neblogai pavyksta, pavyzdžiui, scena metro traukinyje. Visgi koja kiša klišės t. y. siauras ir atpažįstamas siužetas, neįdomūs veikėjų pasauliai, nuspėjami trilerio vingiai.

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 70/100

IMDb: 6.3

Jūsų Maištinga Siela  

Filmas: "Purpurinė kalva" / "Crimson Peak"

Sveiki, skaitytojai,

Oi, su kokiu nekantrumu lakiau naujausio Guilliermo del Toro režisuoto filmo „Purpurinė kalva“ (angl. Crimson Peak) (2015), kuris žadėjo kažką panašaus į klasikinio siaubo žanro atgimimą su naujų technologijų galimybėmis, savotišką „Kiti“ (2001) atgimimą. Na, kas tik nesimpatizuoja seniems siaubo filmams, kur herojai blaškosi po pilną vaiduoklių pilį ir kiekvienas krepštelėjimas tampa baisus ir pilnas įtampos. Toks, regis, turėjo būti šio režisieriaus sugrįžimas, o anotacijoje pavartotas žodis „šedevras“ tiesiog papildantis lūkesčius, kad kino kūrėjas pagaliau atsigręžė į gilaus kino ištakas ir pristatys kažką panašaus į savo tikrą šedevrą „Pano labirintas“. O ką besakyti apie parinktus fantastiško lygio aktorius?

Žinoma, anotacija liko reklaminiu triuku, o mano viltys sužlugdytos per pirmąsias 30 minučių. Siužetas pasirodė banalokas ir pernelyg nuspėjamas. Norėjosi apskritai gelmės, personažo vidinio pasaulio, kokį pavyko išgaubti „Pano labirinte“, o dabar beliko bergždžias scenarijus su stulbinamu operatoriaus darbu. Žinoma, filmo atmosfera – nuostabi. Visos tos spalvos, dekoracijos, kostiumai, o jau to smengančio namo gražumas, kad vien sienos ir įkiužęs stogas turi tiek papasakoti, kad galėtum tiesiog paskui operatorių vaikščioti ir vaikščioti. Visas kitas lygmuo – smarkiai nuviliantis. Kriminalinio pobūdžio nuspėjama istorija – tėvas miršta, jauna naivi dukrelė išteka už nedorėlio, nedorėlis pamilsta naiviąją, tačiau turi blogų įsipareigojimų, truputis žudynių, truputis vaiduoklių ir viskas. Labiausiai paviršutiniškas atrodė ne scenarijus, kiek veikėjų loginiai veiksmai, literatūriniai dialogai, nenatūralumas. Jeigu kastuvu trenki gelbėdamas savo gyvybę, tai nereikia Šekspyro cituoti, nes atrodo labai prastai, dar prasčiau atrodo, kai priešas sustingęs klausosi kone monologo, nors žino, kad tuoj gaus kastuvu per galvą. O ką jau kalbėti apie tai, kad Edita vos pastovi ant kojų, o po brolio padūrimo, jau po pusvalandžio tiesiog sveikut sveikutėlė bėgioja koridoriais, padurta priešė galėtų dar ir visą bulvių lauką nukasti – tiek sveikatos! Tiesiog ta žudymo ir frazių dinamika labai netiko filmui, suprantu, jeigu tai būtų teatras, bet dabar...

Arba visai nelogiška, kam reikėjo piktadariui padurti žmonos brolį, kad pavaidinti prieš seserį penkioms minutėms, jeigu jis galėjo susidoroti su ja be apgaulės? Tiesiog daug tokių slidžių teatro vertų scenų. Suprantate, atmosfera tokia nuostabi, o veiksmų dinamika ir siužetas eina „pažeme“. Labai gaila, kad filmas galėjęs būti šedevru, tapo vidutiniu filmu.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 66/100

IMDb: 6.8

Jūsų Maištinga Siela