Filmas: "Gyvenimas pagal Čaką" / "The Life of Chuck"

 

Sveiki!
 
Amerikiečių režisierius Mike Flanagan ne kartą jau yra dirbęs su siaubo literatūros karaliumi tituluojamo JAV rašytoju Stephen Kingo literatūrine medžiaga. Tereikia prisiminti gana sėkmingą jųdviejų bendradarbiavimą projekte „Daktaras miegas“ (2019), kuris buvo tiek kritikų, tiek žiūrovų sutiktas labai palankiai. Visgi S. Kingas yra ne tik siaubo istorijų kūrėjas, bet ir mistinių bei fantastinių istorijų rašytojas. 2020 metais jis išleido apsakymų rinkinį „If It Bleeds“, iš kurio režisierius Flanaganas ekranizavo apsakymą „Gyvenimas pagal Čaką“ (angl. The Life of Chuck) (2024), o pastarasis taip pat buvo kino teatruose sutiktas itin palankiai.
 
Ekranizuoti S. Kingo medžiagą yra kažin koks savaiminės sėkmės garantas. Gal dėl to, kad literatūra duoda gerą scenarijų, o scenarijus iš esmės yra gero kino pagrindas. „Gyvenimas pagal Čaką“ pasakoja istoriją atbuline tvarka. Tai komoje gulinčio ir tuoj mirsiančio Čako sąmonės sukurtas pasaulis, kuriame vyksta Visatos apokalipsė, t. y. sproginėja žvaigždės, planetos, Žemėje dingsta internetas, tad žmonės tiesiog laukia, kada susprogs ir pati Žemės planeta. Kitoje istorijos atkarpoje pasakojama istorija Čakui iki mirties likus 9 mėnesiams, kaip jis gatvėje tiesiog leidžiasi į keistą šokį su nepažįstamąja, o trečiojoje – Čako vaikystė pas senelius, kuriam uždrausta patekti į kupolo formos palėpę, kurioje tūno visa ko paslaptis. Visas tris dalis sujungia, sakyčiau, nuostabi likimo ironija, atsikartojantys žmogaus gyvenimo motyvai, kurie galbūt natūralioje gyvenimo tėkmėje nė nepastebimi, tačiau kino pasaulyje tampa magiškais pasakojimo elementais.
 
Iš esmės filmas turi Volto Disnėjaus viražų, bet ne tų banalių, o tų, kurie kelia nuostabą, kad galbūt mes tik manome valdantys savo gyvenimo sprendimus, o iš tikrųjų esame tik viename iš savo pačių sukurtų Visatos variantų. Kažkiek man filmas priminė Tim Burton „Mano gyvenimo žuvis“ (2003) alternatyvą, tačiau šis galbūt labiau įtikino dėl aiškaus ir pabrėžtinai svarbaus pasakotojo kaip sąmonės (Dievo?) visa ko suvokėjo balso, kuris lydi žiūrovą per visą šią istoriją. Manau, kad filmas „Gyvenimas pagal Čaką“ verčia svajoti ir kartu liūdėti, nes pačios gražiausios akimirkos tokios trumpalaikės, tuoj pat pasibaigiančios, kaip kad bandymas 15 milijardų metų surikiuoti į vienerius kalendorinius metus (tą net mus mokė per geografijos pamokas!), t. y. aprėpti amžinybę akimirkoje. Ši istorija tinka žiūrėti visai šeimai su šiek tiek ūgtelėjusiais vaikais, nes jame nebanaliai alegoriškai, mistiškai perteikiamas unikalus žmogaus gyvenimas. Man filmas išties patiko.
 
Mano vertinimas: 8.5/10
Kritikų vidurkis: 67/100
IMDb:7.3

 
Maištinga Siela

Filmas: "Purpurinė kalva" / "Crimson Peak"

Sveiki, skaitytojai,

Oi, su kokiu nekantrumu lakiau naujausio Guilliermo del Toro režisuoto filmo „Purpurinė kalva“ (angl. Crimson Peak) (2015), kuris žadėjo kažką panašaus į klasikinio siaubo žanro atgimimą su naujų technologijų galimybėmis, savotišką „Kiti“ (2001) atgimimą. Na, kas tik nesimpatizuoja seniems siaubo filmams, kur herojai blaškosi po pilną vaiduoklių pilį ir kiekvienas krepštelėjimas tampa baisus ir pilnas įtampos. Toks, regis, turėjo būti šio režisieriaus sugrįžimas, o anotacijoje pavartotas žodis „šedevras“ tiesiog papildantis lūkesčius, kad kino kūrėjas pagaliau atsigręžė į gilaus kino ištakas ir pristatys kažką panašaus į savo tikrą šedevrą „Pano labirintas“. O ką besakyti apie parinktus fantastiško lygio aktorius?

Žinoma, anotacija liko reklaminiu triuku, o mano viltys sužlugdytos per pirmąsias 30 minučių. Siužetas pasirodė banalokas ir pernelyg nuspėjamas. Norėjosi apskritai gelmės, personažo vidinio pasaulio, kokį pavyko išgaubti „Pano labirinte“, o dabar beliko bergždžias scenarijus su stulbinamu operatoriaus darbu. Žinoma, filmo atmosfera – nuostabi. Visos tos spalvos, dekoracijos, kostiumai, o jau to smengančio namo gražumas, kad vien sienos ir įkiužęs stogas turi tiek papasakoti, kad galėtum tiesiog paskui operatorių vaikščioti ir vaikščioti. Visas kitas lygmuo – smarkiai nuviliantis. Kriminalinio pobūdžio nuspėjama istorija – tėvas miršta, jauna naivi dukrelė išteka už nedorėlio, nedorėlis pamilsta naiviąją, tačiau turi blogų įsipareigojimų, truputis žudynių, truputis vaiduoklių ir viskas. Labiausiai paviršutiniškas atrodė ne scenarijus, kiek veikėjų loginiai veiksmai, literatūriniai dialogai, nenatūralumas. Jeigu kastuvu trenki gelbėdamas savo gyvybę, tai nereikia Šekspyro cituoti, nes atrodo labai prastai, dar prasčiau atrodo, kai priešas sustingęs klausosi kone monologo, nors žino, kad tuoj gaus kastuvu per galvą. O ką jau kalbėti apie tai, kad Edita vos pastovi ant kojų, o po brolio padūrimo, jau po pusvalandžio tiesiog sveikut sveikutėlė bėgioja koridoriais, padurta priešė galėtų dar ir visą bulvių lauką nukasti – tiek sveikatos! Tiesiog ta žudymo ir frazių dinamika labai netiko filmui, suprantu, jeigu tai būtų teatras, bet dabar...

Arba visai nelogiška, kam reikėjo piktadariui padurti žmonos brolį, kad pavaidinti prieš seserį penkioms minutėms, jeigu jis galėjo susidoroti su ja be apgaulės? Tiesiog daug tokių slidžių teatro vertų scenų. Suprantate, atmosfera tokia nuostabi, o veiksmų dinamika ir siužetas eina „pažeme“. Labai gaila, kad filmas galėjęs būti šedevru, tapo vidutiniu filmu.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 66/100

IMDb: 6.8

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Išgyvena tik mylintys" / "Only Lovers Left Alive"

Sveiki, kino mėgėjai,

Filmas „Išgyvena tik mylintys“ arba „Išgyvens tik mylintys“ (angl. Only Lovers Left Alive) (2013) tikriausiai buvo lauktas pusantrų metų, kai tik sužinojau, kai jis buvo pristatytas Tarptautiniame Kanų kino festivalyje. Tai itin specifinis filmas, naujas žvilgsnis ne tik į vampyrus, bet ir apskritai tai naujas kalbėjimas apie amžinąsias vertybes.

Režisierius Jim Jarmusch, kuris beje ir parašė šiam filmui scenarijų, jau ne kartą yra įrodęs, kad kuria itin specifinį filmą, jam svarbios vertybės, truputis sentimentalumo, bet originalus pateikimas gali tiesiog nustebinti netgi visko mačiusius kine. Tą galiu pasakyti apie jo filmą „Sulaužytos gėlės“, kurį norėčiau pamatyti iš naujo. Filmas „Išgyvena tik mylintys“ yra neabejotinai kitoks filmas apie vampyrus, gal ne kiek apie pačius vampyrus, kiek apie amžiną ilgesį. Neosimbolika tiesiog veržiasi per kraštus. Pagrindiniai personažai – tai Adomas ir Ieva, jau daugel amžių gyvenantys vampyrai, kurie kaip įmanydami, savo meilę kursto gyvenimo grožiu – literatūra, muzika, senoviniais, jau sentimentus keliančiais daiktais, dažniausiai muzikos instrumentais, rūbais. Jie daugel metų praleidžia atskirai, retkarčiais susitinka ir daug laiko praleidžia kartu. Čia nėra svarbus alkio troškulys, jie tiesiog mėgaujasi amžinybe, bet kartu toks įspūdis, kad jie pavargę nuo jos. Daug kalbama apie laikinumą, mirtį ir amžinybę. Subtilūs dialogai, kurie iš pirmo žvilgsnio labai žmogiški, paprasti, buitiški, bet jų prasmė yra kalbėti apie laikinumą. Koks bus pasaulis, kai nebebus šio laiko? Daug aliuzijų, nuorodų, į jau buvusias epochas, kuriose pagrindiniai personažai galėjo pasimesti ir žūti, bet jiems padėjo išgyventi meilė vieni kitiems ir pasauliui.

Kadras iš filmo "Išgyvens tik mylintys".

„Išgyvena tik mylintys“ – tai kartu pasakojimas apie meilę, kuri pralenkia žmogišką laikinumą. Neveltui tai Adomas ir Ieva, pirmoji žmogiška meilė. Žiūrėti, kaip pamažu amžinai kinta pasaulis, jausti, kaip viskas laikina, o pačiam būti amžinai gali pasirodyti nepaprastai sudėtinga. Gal iš tikrųjų personažų viduje kraują varo ne demoniška antgamtinė jėga, bet meilė būti tol, kol yra dėl ko gyventi.

Pagrindinius vaidmenis šiam filmui sukūrė Tilda Swinton, Mia Wasikowska ir Tom Hiddleston. Neįtikėtinas aktorių trio, ypač Tilda Swinton, kurios androgeniškumas tinka beveik bet kur, kur tik ji atsistoja. Jau vien dėl šių aktorių galima žiūrėti filmą. Ir visgi tikėjausi šiek tiek kitokio filmo, čia viskas vyko kur kas lėčiau, subtiliau, nei būčiau galėjęs įspėti. Svarbu kartu su herojais pajausti tai, kas jiems svarbu, kuo jie mėgaujasi, kaip jie bendrauja, perėję šitiek epochų, įgiję tiek patirčių. Jeigu šito nepajusite, tada nesuprasite filmo ir jis liks tik „šiaip sau“.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 77/100

IDMb: 7.3

Jūsų Maištinga Siela