Filmas: "Patersonas" / "Paterson"

Sveiki, skaitytojai,

Nesu užkietėjęs režisieriaus Jim Jarmusch gerbėjas. Toli gražu. Tačiau jo savotiškas kinas visada mane nuteikia tam tikram kontravesiškam apmąstymui apie esminius gyvenimo elementus, dažniausiai suvokiamus kaip beprasmybę. Panašiai ir neseniai „Elito kine“ per LRT rodytame ir itin kino kritikų palankiai sutiktame režisieriaus kino juostoje „Patersonas“ (angl. Paterson) (2016), kuriame labai įsimintiną vaidmenį sukuria aktorius Adam Driver.

Filme pasakojama apie vidurinės klasės autobuso vairuotojo kasdienybę, tiksliau – jo viena gyvenimo savaitė, penkios darbo dienos ir savaitgalis. Patersonas, kurio vardas yra toks pat kaip ir miesto, ir autobuso užrašas, atrodo gana atsikartojantis, monotoniškas ir tuo pačiu keistas, kadangi atsikartojimas gali, pasirodo, būti žaismingas. Veikėjas nuolat sutinka dvynius, atsikartojančius ženklus, kurie liudija, kad gyvenimas gali būti žaismingas, pavyzdžiui, veikėjo merginos keksiukų ir užuolaidų ornamentika, veikėjo slapta užrašų knygutė ir sutiktos poetės mergaitės slapta užrašų knygutė... Kasdienybė, kuri absoliučiai nužmogina, tampa nuobodi žiūrovui pateikia neregėtos niūrios, liūdnos, bet gražios gyvenimiškos išminties. Veikėjas turi vieną išskirtinumą, jis rašo eilėraščius ir atrodo, kad jam tai be galo svarbu, tačiau, kai jis netenka tų eilėraščių, jo sukrėtimas tampa tarsi neišreikštas, skausmingas ir tylus kaip ir visas gyvenimas. Jis trokšta patekti bare ant žymių žmonių miestelio garbės lentos, tačiau gyveną pilką vidutinioko gyvenimą.

Norėtųsi sakyti, kad tai filmas apie kasdienybę, kuri sunaikina žmogaus svajones. Kitą vertus, veikėjo draugė, kuri atrodo absoliučiai infantili ir neatsakinga, nuolat metanti savo veiklas ir atrodo absoliučiai be krypties, visiška savo vaikino priešingybė, savaitės pabaigoje, kaip ir buvo galima tikėtis, ją ištinka sėkmė, o susikaupusį ir flegmatiškos prigimties autobuso vairuotoją dar vienas liūdnas gyvenimo įvykis... Iš tikrųjų filmas monotoniškas, jis kaip viduriniosios dirbančiųjų klasės kasdienybės almanachas, kuriame žmonės būna įkalinti nuolat atsikartojančių įpročių, veiksmų, nuotaikų ir taip pripratę prie nusivylimo, kad nebeturi kito pasirinkimo, kaip vaikščioti paniurę ir šiek tiek atrodantys abejingi visam pasauliui.

Filmas priminė anksčiau matytą režisieriaus filmą „Sulaužytos gėlės“ (2005), kur panaši struktūra, tam tikri žaismingi pasakojimo elementai, bet visumoje esti monotonija, flegmatiškai melancholiška nuotaika. Nemanau, kad filmas patiks visiems, bent jau man pirmosios 20 minučių buvo absurdas, tačiau vėliau tas absurdas tampa stilingu mūsų pačių gyvenimų atspindžiu, liudijančiu mūsų tam tikrą socialinį vaidmenį, kuris kur kas tvirtesnis, nei mūsų neišreikštas dvasinis, kaip šiuo atvejo poeto, polėkis. Šiaip gražus, liūdnokas, keistokas, nesudėtingas pasakojimas, kuris pareikalauja kantrybės.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 90/100

IMDb:7.4

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Išgyvena tik mylintys" / "Only Lovers Left Alive"

Sveiki, kino mėgėjai,

Filmas „Išgyvena tik mylintys“ arba „Išgyvens tik mylintys“ (angl. Only Lovers Left Alive) (2013) tikriausiai buvo lauktas pusantrų metų, kai tik sužinojau, kai jis buvo pristatytas Tarptautiniame Kanų kino festivalyje. Tai itin specifinis filmas, naujas žvilgsnis ne tik į vampyrus, bet ir apskritai tai naujas kalbėjimas apie amžinąsias vertybes.

Režisierius Jim Jarmusch, kuris beje ir parašė šiam filmui scenarijų, jau ne kartą yra įrodęs, kad kuria itin specifinį filmą, jam svarbios vertybės, truputis sentimentalumo, bet originalus pateikimas gali tiesiog nustebinti netgi visko mačiusius kine. Tą galiu pasakyti apie jo filmą „Sulaužytos gėlės“, kurį norėčiau pamatyti iš naujo. Filmas „Išgyvena tik mylintys“ yra neabejotinai kitoks filmas apie vampyrus, gal ne kiek apie pačius vampyrus, kiek apie amžiną ilgesį. Neosimbolika tiesiog veržiasi per kraštus. Pagrindiniai personažai – tai Adomas ir Ieva, jau daugel amžių gyvenantys vampyrai, kurie kaip įmanydami, savo meilę kursto gyvenimo grožiu – literatūra, muzika, senoviniais, jau sentimentus keliančiais daiktais, dažniausiai muzikos instrumentais, rūbais. Jie daugel metų praleidžia atskirai, retkarčiais susitinka ir daug laiko praleidžia kartu. Čia nėra svarbus alkio troškulys, jie tiesiog mėgaujasi amžinybe, bet kartu toks įspūdis, kad jie pavargę nuo jos. Daug kalbama apie laikinumą, mirtį ir amžinybę. Subtilūs dialogai, kurie iš pirmo žvilgsnio labai žmogiški, paprasti, buitiški, bet jų prasmė yra kalbėti apie laikinumą. Koks bus pasaulis, kai nebebus šio laiko? Daug aliuzijų, nuorodų, į jau buvusias epochas, kuriose pagrindiniai personažai galėjo pasimesti ir žūti, bet jiems padėjo išgyventi meilė vieni kitiems ir pasauliui.

Kadras iš filmo "Išgyvens tik mylintys".

„Išgyvena tik mylintys“ – tai kartu pasakojimas apie meilę, kuri pralenkia žmogišką laikinumą. Neveltui tai Adomas ir Ieva, pirmoji žmogiška meilė. Žiūrėti, kaip pamažu amžinai kinta pasaulis, jausti, kaip viskas laikina, o pačiam būti amžinai gali pasirodyti nepaprastai sudėtinga. Gal iš tikrųjų personažų viduje kraują varo ne demoniška antgamtinė jėga, bet meilė būti tol, kol yra dėl ko gyventi.

Pagrindinius vaidmenis šiam filmui sukūrė Tilda Swinton, Mia Wasikowska ir Tom Hiddleston. Neįtikėtinas aktorių trio, ypač Tilda Swinton, kurios androgeniškumas tinka beveik bet kur, kur tik ji atsistoja. Jau vien dėl šių aktorių galima žiūrėti filmą. Ir visgi tikėjausi šiek tiek kitokio filmo, čia viskas vyko kur kas lėčiau, subtiliau, nei būčiau galėjęs įspėti. Svarbu kartu su herojais pajausti tai, kas jiems svarbu, kuo jie mėgaujasi, kaip jie bendrauja, perėję šitiek epochų, įgiję tiek patirčių. Jeigu šito nepajusite, tada nesuprasite filmo ir jis liks tik „šiaip sau“.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 77/100

IDMb: 7.3

Jūsų Maištinga Siela