Sveiki,
skaitytojai,
Nesu
užkietėjęs režisieriaus Jim Jarmusch gerbėjas. Toli gražu. Tačiau jo savotiškas
kinas visada mane nuteikia tam tikram kontravesiškam apmąstymui apie esminius
gyvenimo elementus, dažniausiai suvokiamus kaip beprasmybę. Panašiai ir
neseniai „Elito kine“ per LRT rodytame ir itin kino kritikų palankiai sutiktame
režisieriaus kino juostoje „Patersonas“ (angl. Paterson) (2016),
kuriame labai įsimintiną vaidmenį sukuria aktorius Adam Driver.
Filme
pasakojama apie vidurinės klasės autobuso vairuotojo kasdienybę, tiksliau – jo viena
gyvenimo savaitė, penkios darbo dienos ir savaitgalis. Patersonas, kurio vardas
yra toks pat kaip ir miesto, ir autobuso užrašas, atrodo gana atsikartojantis,
monotoniškas ir tuo pačiu keistas, kadangi atsikartojimas gali, pasirodo, būti
žaismingas. Veikėjas nuolat sutinka dvynius, atsikartojančius ženklus, kurie
liudija, kad gyvenimas gali būti žaismingas, pavyzdžiui, veikėjo merginos
keksiukų ir užuolaidų ornamentika, veikėjo slapta užrašų knygutė ir sutiktos
poetės mergaitės slapta užrašų knygutė... Kasdienybė, kuri absoliučiai
nužmogina, tampa nuobodi žiūrovui pateikia neregėtos niūrios, liūdnos, bet
gražios gyvenimiškos išminties. Veikėjas turi vieną išskirtinumą, jis rašo eilėraščius
ir atrodo, kad jam tai be galo svarbu, tačiau, kai jis netenka tų eilėraščių, jo
sukrėtimas tampa tarsi neišreikštas, skausmingas ir tylus kaip ir visas
gyvenimas. Jis trokšta patekti bare ant žymių žmonių miestelio garbės lentos,
tačiau gyveną pilką vidutinioko gyvenimą.
Norėtųsi
sakyti, kad tai filmas apie kasdienybę, kuri sunaikina žmogaus svajones. Kitą vertus,
veikėjo draugė, kuri atrodo absoliučiai infantili ir neatsakinga, nuolat
metanti savo veiklas ir atrodo absoliučiai be krypties, visiška savo vaikino
priešingybė, savaitės pabaigoje, kaip ir buvo galima tikėtis, ją ištinka sėkmė,
o susikaupusį ir flegmatiškos prigimties autobuso vairuotoją dar vienas liūdnas
gyvenimo įvykis... Iš tikrųjų filmas monotoniškas, jis kaip viduriniosios
dirbančiųjų klasės kasdienybės almanachas, kuriame žmonės būna įkalinti nuolat
atsikartojančių įpročių, veiksmų, nuotaikų ir taip pripratę prie nusivylimo,
kad nebeturi kito pasirinkimo, kaip vaikščioti paniurę ir šiek tiek atrodantys
abejingi visam pasauliui.
Filmas
priminė anksčiau matytą režisieriaus filmą „Sulaužytos gėlės“ (2005), kur
panaši struktūra, tam tikri žaismingi pasakojimo elementai, bet visumoje esti
monotonija, flegmatiškai melancholiška nuotaika. Nemanau, kad filmas patiks
visiems, bent jau man pirmosios 20 minučių buvo absurdas, tačiau vėliau tas
absurdas tampa stilingu mūsų pačių gyvenimų atspindžiu, liudijančiu mūsų tam
tikrą socialinį vaidmenį, kuris kur kas tvirtesnis, nei mūsų neišreikštas
dvasinis, kaip šiuo atvejo poeto, polėkis. Šiaip gražus, liūdnokas, keistokas, nesudėtingas
pasakojimas, kuris pareikalauja kantrybės.
Mano
įvertinimas: 7.5/10
Kritikų
vidurkis: 90/100
IMDb:7.4
Jūsų
Maištinga Siela
