Filmas: "Patersonas" / "Paterson"

Sveiki, skaitytojai,

Nesu užkietėjęs režisieriaus Jim Jarmusch gerbėjas. Toli gražu. Tačiau jo savotiškas kinas visada mane nuteikia tam tikram kontravesiškam apmąstymui apie esminius gyvenimo elementus, dažniausiai suvokiamus kaip beprasmybę. Panašiai ir neseniai „Elito kine“ per LRT rodytame ir itin kino kritikų palankiai sutiktame režisieriaus kino juostoje „Patersonas“ (angl. Paterson) (2016), kuriame labai įsimintiną vaidmenį sukuria aktorius Adam Driver.

Filme pasakojama apie vidurinės klasės autobuso vairuotojo kasdienybę, tiksliau – jo viena gyvenimo savaitė, penkios darbo dienos ir savaitgalis. Patersonas, kurio vardas yra toks pat kaip ir miesto, ir autobuso užrašas, atrodo gana atsikartojantis, monotoniškas ir tuo pačiu keistas, kadangi atsikartojimas gali, pasirodo, būti žaismingas. Veikėjas nuolat sutinka dvynius, atsikartojančius ženklus, kurie liudija, kad gyvenimas gali būti žaismingas, pavyzdžiui, veikėjo merginos keksiukų ir užuolaidų ornamentika, veikėjo slapta užrašų knygutė ir sutiktos poetės mergaitės slapta užrašų knygutė... Kasdienybė, kuri absoliučiai nužmogina, tampa nuobodi žiūrovui pateikia neregėtos niūrios, liūdnos, bet gražios gyvenimiškos išminties. Veikėjas turi vieną išskirtinumą, jis rašo eilėraščius ir atrodo, kad jam tai be galo svarbu, tačiau, kai jis netenka tų eilėraščių, jo sukrėtimas tampa tarsi neišreikštas, skausmingas ir tylus kaip ir visas gyvenimas. Jis trokšta patekti bare ant žymių žmonių miestelio garbės lentos, tačiau gyveną pilką vidutinioko gyvenimą.

Norėtųsi sakyti, kad tai filmas apie kasdienybę, kuri sunaikina žmogaus svajones. Kitą vertus, veikėjo draugė, kuri atrodo absoliučiai infantili ir neatsakinga, nuolat metanti savo veiklas ir atrodo absoliučiai be krypties, visiška savo vaikino priešingybė, savaitės pabaigoje, kaip ir buvo galima tikėtis, ją ištinka sėkmė, o susikaupusį ir flegmatiškos prigimties autobuso vairuotoją dar vienas liūdnas gyvenimo įvykis... Iš tikrųjų filmas monotoniškas, jis kaip viduriniosios dirbančiųjų klasės kasdienybės almanachas, kuriame žmonės būna įkalinti nuolat atsikartojančių įpročių, veiksmų, nuotaikų ir taip pripratę prie nusivylimo, kad nebeturi kito pasirinkimo, kaip vaikščioti paniurę ir šiek tiek atrodantys abejingi visam pasauliui.

Filmas priminė anksčiau matytą režisieriaus filmą „Sulaužytos gėlės“ (2005), kur panaši struktūra, tam tikri žaismingi pasakojimo elementai, bet visumoje esti monotonija, flegmatiškai melancholiška nuotaika. Nemanau, kad filmas patiks visiems, bent jau man pirmosios 20 minučių buvo absurdas, tačiau vėliau tas absurdas tampa stilingu mūsų pačių gyvenimų atspindžiu, liudijančiu mūsų tam tikrą socialinį vaidmenį, kuris kur kas tvirtesnis, nei mūsų neišreikštas dvasinis, kaip šiuo atvejo poeto, polėkis. Šiaip gražus, liūdnokas, keistokas, nesudėtingas pasakojimas, kuris pareikalauja kantrybės.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 90/100

IMDb:7.4

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Tranzitas" / "Transit"

Sveiki, skaitytojai,

Jau labai seniai norėjau pamatyti Christian Petzold režisuotą filmą „Tranzitas“ (angl. Transit) (2018), kuris prieš kelerius metus susižėrė kalną kino apdovanojimų ir nominacijų. Nors man nelabai buvo įstrigęs filmas „Feniksas“ (2014), kuris anuomet man pasirodė kaip daugelis panašių į lenkų kino sukirpimo dramų apie žydus per Antrąjį pasaulinį karą. Visgi „Tranzitas“ turi kiek kitokią istorijos perteikimo viziją, na o patį filmą neseniai galėjote pamatyti LRT kino rubrikoje „Elito kinas“.

„Tranzitas“ yra iš pradžių nepaaiškinamas. Man labai pasisekė, kadangi prieš žiūrint, kaip tyčia, nemačiau jokios analizės, neskaičiau jokių anotacijų ir siužetų vingių, todėl buvau įmestas kaip muselė į barsčius, nė nežinant, ko norėti ir tikėtis iš „Tranzito“. Iš pradžių man buvo neaišku, kodėl šiuolaikiniame Paryžiuje du vyrukai kalbasi slaptai ir nori per Marselį bėgti iš Europos. Gerai, galvoju, gal po to išaiškės, bet nė velnio, todėl logika „įsijungė“ maždaug filmo viduryje, kai supratau, jog šis filmas iš esmės nevaizduoja nieko realaus. Scenarijus parašytas tarsi apie žydus, kurie jaučia Antrojo pasaulinio karo fašistų grėsmę, todėl bando pabėgti iš Europos, tačiau viskas vyksta tarsi dabartyje, XXI amžiuje. Vienas vyrukas pasivogęs mirusio rašytojo paskutinį rankraštį, aptinka jo žmoną ir, atrodo, kad netrukus „pasivogs“ ir jo beveik išprotėjusią ir gatvėmis be pastogės ieškančią savo sutuoktinio žmoną ir numirėlio tapatybę.

Galiausiai panašiai ir yra. Karo, nesaugumo, vienatvės jausmas sklindantis iš puikaus lenkų aktoriaus Franz Rogowski, perteikia beviltiškos situacijos siaubą. Bet argi tai dar vienas filmas apie žydus karo akivaizdoje? Tam tikra prasme ir taip, ir ne. Kuo toliau filmas slenka link finalo, tuo tame mieste darosi keisčiau. Iš tikrųjų filmas greitai pakeičia ne tik tėkmę, atmosferą, bet ir „išplaukia“, tampa alegoriniu pasakojimu, primenančiu absurdą vaizduojančius F. Kafkos literatūrinius šedevrus. Taip pat man priminė ir neseniai skaitytą J. M. Coetzee „Elizabeta Kostelo“ paskutinio romano skyrių, kada mirusi Kostelo patenka į keistą sausros ir karščio apimtą miestą ir laukia, kada atsidarys vartai ir ji galės išvykti, tada skaitytojams paaiškėja, kad tie vartai niekada jai tikriausiai ir nebus atkelti.

Kaip ir „Tranzite“ esantys žydai, kurie bando pabėgti iš miesto, tačiau jie negali pabėgti, jie tampa tarsi dvasiomis tame mieste, kurie kasdien, laikui besikeičiant, gyvena ir išgyvena savo patirtą siaubą. Tai dviejų laikų (reliatyvaus ir tikrojo) susluoksniavimas, norint išgauti dviprasmišką žmogaus gyvenimo prasmės grožį. Juk vienoje pusėje mes turime meilės istoriją, o kitoje siaubingą genocidą, turime politinę situaciją prieš 80 metų, o kitoje sanklodoje – dabarties laiką. Toks koliažinis susisluoksniavimas – tai būdas kalbėti universaliau, ne vien tik apie karą ir išsigelbėjimą, bet ir ieškoti dabartyje tų pačių atsikartojančių motyvų. Kartais mes bėgame ne tik nuo karo, bet ir nuo savo šaknų, susikurtų tapatybių vien tam, kad rastume už Atlanto save iš naujo. „Tranzitas“ tikriausiai anuomet labai tematiškai pataikė, nes Sirijos pabėgėlių istorija dar buvo labai gyva ir aktuali, netgi buvo kalbama apie musulmonų invaziją į Europą. Jeigu gerai įsigilintume į veikėjus, matytume žmogiškuosius, o ne tiek politinius pabėgimo motyvus. Juk kartais neturime jokių pasirinkimų, tik arba mirti, arba bėgti ir tikėtis, kad nemirsi.

Filmo pradžia nežavėjo, netgi vietomis buvo gerokai nuobodu, tačiau, kai sulaukiau pabaigos ir ėmiau galvoti apie filmo potekstes, laiko sanklodas, alegorines idėjas, staiga nušvito protas, jog tai itin geras ir vykęs filmas, kuris jaudina, apie kurį norisi kalbėti ir skelbti žmonėms. Galbūt ne visiems patiks, bet mąstantiems, skaitantiems ir mėgstantiems gerą ir kokybišką kiną, manau, patiks. Tai istorija apie praeities laiką ir jo žmones, kurie paraleliai tebegyvena savo istorijas „ant mūsų laiko“, mes prasilenkiame vieni su kitais tose gatvėse, kur buvo šaudoma, kur buvo žydų getai, valgome tose kavinėse, nusiėminėjame tuose namų sienose įrengtuose bankomatuose pinigus, kur kažkada buvo irgi mylėta, tikėta, bijota... Toji idėja, kad tai ilga kaip šimtmečiai viena diena ir niekas nesibaigia, o tampame tų besisukančių istorijų dekoracijomis ir patys tampame veikėjais, išties gerai ir subtiliai perteikta.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 82/100

IMDb: 6.9

Jūsų Maištinga Siela

LRT rubrika "Kino žvaigždžių alėja" grąžina seną gerą kiną žiūrovams

Sveiki,

Paskutiniu metu mane vis stebina LRT kino parinktis savo televizijos žiūrovams. Rodos, kai be „Elito kino“ rubrikos lyg ir nieko geriau nebegali būti, LRT vėl pateikia dar vieną gurmanišką rubriką savo žiūrovams – „Kino žvaigždžių alėja“, kurioje rodomi geriausiai įvertintos kino juostos. Ir tai juostos bei vaidmenys, už ką mes mylime Holivudą ir Europos kiną. Tai senos, geros kone jau retro kino klasika tapusios juostas. Nors aš asmeniškai mačiau kol kas tik keletą juostų ir labiausiai įsiminė čia jau mano pristatytą „Visas tas džiazas“.

Neįtikėtina, kad senas geras kinas grįžta į eterį, kai visi ištroškę pačių naujausių, pačių labiausiai kino efektais prisodrinto kino, kuris vos ką tik „nulipo“ nuo didžiųjų teatro ekranų. Tikiuosi, kad „Kino žvaigždžių alėja“, startavusi 2016 spalio 10 dieną, išliks ilgamete LRT televizijos dalimi. Jau nusižiūrėjau keletą filmų į priekį, o Jūs?

Jūsų Maištinga Siela