Knyga: Danutė Kalinauskaitė "Skersvėjų namai"

Danutė Kalinauskaitė. „Skersvėjų namai“. – Vilnius: Tyto alba, 2015. 

Sveiki, skaitytojai, 

Po nepaprasto Danutės Kalinauskaitės susipažinimo per jos novelių rinkinį Niekada nežinai, ilgai svarsčiau, ar kada bepasirodys šios autorės knyga, o kai sužinojau, jog Tyto alba rengia Skersvėjų namus, neslėpsiu, tai buvo labiausiai laukiama lietuvių autorių prozos knyga šiemet, kurią nedelsiant čiupau ir įsimečiau į prekybos centro krepšį šalia 40 proc. pigesnių kojinių ir skutimosi peiliukų. Niekada nežinai buvo tikriausiai viena geriausių apskritai kada skaitytų šiuolaikinės lietuvių grožinės literatūros knygų, kurią stačiai dėjau į namų bibliotekos lentyną prie Lauros Sintijos Černiauskaitės, Kristinos Sabaliauskaitės, Vandos Juknaitės, Giedros Radvilavičiūtės ir t. t., kitaip sakant, prie visos moteriškos kompanijos. Tiesiog neištrinama iš atminties, todėl troškau vėlei pasinerti į tą trapų daiktų ir juslių pasaulį, kokį anuomet D. Kalinauskaitė suteikė skaitytojams.

Po septynerių metų pasirodžiusi trečioji rašytojos knyga, negalinti pasigirti apimtimi, ir toliau stebina savo įtaigiai tiksliais žodžių skulptorės nutašytais sakiniais. Žodžių skonis ir kvapas – juslių literatūra jau seniai buvo apraudota ir užberta žemėmis, bet tik ne D. Kalinauskaitės prozoje, kur per kvapų ir skonių stimulus, užkabinant kasdienybės elementus, atveriamos egzistencinės žmogaus paradigmos. Organiškai konstruojamas sakinys, pripildytas pačių įvairiausių spalvų ir daiktų, visai kaip knygos viršelyje, dėl to Kęstutis Navakas savo socialinio tinklapio paskyroje leptelėjo, kad tai savotiška stiliaus perkrova, tačiau, dievaži, kokia graži ir vaiski ta perkrova. Du dešimtmečius vengėm žodžių, įvardijimų, bėgome nuo tvirto epinio pasakojimo, trupinome sakinį, įterpdami elipses, nutylėjimus, mekendami, lemendami ir kitaip bėgdami nuo sklandaus ir verbaline raiška turtingo sakinio, tarsi būtų bijota sutapatinimo su sentimentalizmu, atgyvenusiais neoromantikais ar, neduok Dieve, sovietine it šaltiena sustingusia socialinio realizmo literatūra. Džiugu, kad ne tik su D. Kalinauskaite, bet jaučiama ir iš kitų autorių, kai pamažu į „nukraujavusią“ mūsų literatūrą grįžta tikroviškumas, sodrumas, elegancija, paprastumas ypatingume. 

Lyginant su Niekada nežinai, Skersvėjų namai atrodo šiek tiek kitoniški temomis. Jeigu anoje novelių rinkinyje ryškėjo tylus pasakotojos būdravimas prie mirštančiojo, savotiškas atsisveikinimas su sodybomis, daiktais ir t. t., tai šiame rinkinyje aprašoma tai, kas pasakotojai dar gyva, yra čia ir dabar, neretai šeimos ir giminių rato istorijos, žinoma, neišvengiant novelėse staigių ir netikėtų įvairiausių pasakojimo šuolių į praeitį, „apibėgant lengvą maratoną“ per šeimos narių įdomius biografijos faktus. Bebėgant per tekstą, lengvai atpažįstamos iš ankstesnių kūrinių tik D. Kalinauskaitei būdingos metaforos ir palyginimai, kad ir tos „prakaito kruopos“, todėl Skersvėjų namai, tampa, tiesiogine žodžio prasme, namais, į kuriuos sugrįžta tarsi į savas kertes.

 Rašytoja Danutė Kalinauskaitė.

Autorės proza persmelkta būties erozija, laiko sąvoka čia tampa metafiziniu skersvėju, kuris perpučia namų kambarius, nuskaito daiktuose paliktą informaciją, iš ko ir gimsta novelių istorijos. D. Kalinauskaitė minėjo, kad norėjo įsijausti į kito žmogaus kailį, todėl laikyti noveles autobiografinėmis nederėtų, tačiau autobiografiškumas sietųsi su dokumentika, juk tos pagaulios detalės, žmonių charakterių spalvingumas sunkiai, vien pasitelkus išmonę, sukuriamos taip gyvai ir įtikinamai. Rašytoja yra linkusi stebėti aplinką, rinkti apie žmones informaciją ir ją pertransformuoti, pritaikyti novelių veikėjams, kurie tiesiog „radioaktyviai“ spinduliuoja tikru ir neišgalvotu gyvenimu, skaitytojas nuginkluojamas, jis atpažįsta, tapatina ir tapatinasi, todėl tekstas priartina savo užburiančia autentika, nesvarbu, kad teksto sąranga konstruojama pagal novelės kanonus, tačiau gyvenimo nesukonstruosi ir tiesos nepaslėpsi.

Štai pirmoje novelėje, mano galva, vienoje stipriausių šiame rinkinyje Suvyniok ugnį į popierių, neatsitiktinai pavadinimas prasideda liepiamąja nuosaka, tarsi instrukcija sau pačiam, kaip stimuliuoti ir priimti ištęstoje laiko distancijoje tikruosius namus, kai pasaulis toks margas, tiek daug kultūrų, kaip pasakotoja skaudžiai ir jautriai per Ispanijos miesto gatve kone bėgdama atrenka ir identifikuoja asmeninius potyrius, susirenka iš egzotiškų juslių virtines ir susirenčia namus. Pasakotoja tarsi sraigė, kurios kiautas yra viskas, ką gyvenime surenka ir užčiuopia, ką susideda į  atmintį. Poetiškai ir metaforiškai išlenkta novelės pasakojimo parabolė dar pasižymi ir literatūriniu struktūriniu žaismingumu, saviironija, kai kažkur prieplaukoje belaukiantis Pedras staiga tampa pasakotojai tam tikru sąžinės balsu, netgi stačiokišku, kritikuojančiu ir smūgiuojančiu veidrodiniu atspindžiu: visada buvo ir bus panašiausias į ugnį: nematoma, neužuodžiama, negirdima, nejuntama, nesama, ji slenka ir pakeliui sudegina plėnimis paversdama – vėl dulkėn sugrąžindama princus ir elgetas, vyrus ir moteris, smuikininkus ir siuvėjas, mergaites ir mažus berniukus šilko garbanėlėmis, vagis, kunigus, pornožvaigždes, šachmatininkus, valkatas, kates (p. 32–33).

Iš elementariausios kasdienybės detalių ateina neįtikėtinos istorijos, pvz., novelėje Nekalčiausia archeologija prasideda iš paprasto apsilankymo prekybos centre, kai pirkinių krepšelyje atrandamas svetimas pirkinių sąrašėlis. Na, ir prasideda ištisa istorija, logiškai, dedukciniu metodu pasiremiant radiniu, kuriama ištisa šeimos istorija, visai kaip archeologai, kurie iš radinių sprendžia apie senovės civilizacijas. Novelėje Dryžuoti, sofos pirkimas, jos dryžuotas apmušalas tampa nusikaltėlio ir kriminalinio pasaulio raktu į dar vieną emocionaliai įtemptą ir kone trilerio gaires turintį pasakojimą, kuris vėlgi siejasi su bendru rinkinio namų aplinka, kai į privačią ir saugiai išgyventą teritoriją „įsisuka“ pavojus ir pasikėsinama ne tik į bendrą šeimos turtą, kiek į pačių veikėjų dvasinio būvio ir etines nusistovėjusias normas, išbalansuoja ir atveria saugaus ir nesaugaus žmogaus užkonservuotus gyvenimo įgūdžius, kurių riboms suirus, įvyksta keisti dvasiniai drebėjimai. Tokį skaudų savianalizę bando žodžiais įvardyti pasakotoja, kaktomuša susidūrusi su „savais dryžiais“: Jei dabar, šią akimirką, pagalvojau, skalpeliu braukčiau per tamsą, paprastą tamsą, kurioje nieko nėra, nebent tuštuma, nebent tik vėjas, – almėdamas pliūpteltų šiltas kraujas. Janai, kas tave visą tą laiką pjaustė ir siuvo? Kas taisė, kalė, gręžė, daigstė ir vėl siuvo?... (p. 104). 

Novelėje Pakeleivė, kuri buvo viena įdomiausių ir netikėčiausių, priminė fantasmagorišką pasivažinėjimą su senės vaiduokliu. Šeimos skauduliai ir drama atsiskleidžia per nekaltą vaikų pokštą, gyvas ir unikalus pakeleivės charakteris, kvapai, automobilyje kylanti įtampa, kur skyla kaukės ir veikėjai išsiduoda savo nekantrumą, irzlumą, nepakantumą tarsi garų katilas, kuris nustumia jį slėgusį dangtį. O štai Norėčiau būti Karenina – priešingai, šios įtampos nelieka, tik kažkoks sraunus, vėjo košiamas naivios moters gyvenimas, moters, kuri kažką pakeliui prarado, kažką įgijo, iš esmės primina Liudmilos Ulickajos apysaką Sonečka. 

Skersvėjų namuose norisi sakyti yra visai kaip tikruose namuose, savi charakteriai, sava autentika, savi posakiai, kalbėjimas, kultūra, žodynas, sakinio sodrumas... yra gyvenimas. Puiki knyga, kuri vėl lyg drebėjimas vandenyne pakelia sumigusius literatūroje juslių cunamius ir nuskalauja apžėlusias pakrantes. Belieka surinkti kriaukles ir gintarą; vėl iš naujo permąstyti, kas yra kiekvienam iš mūsų namai, ką jie reiškia, kokią svarbą turi namiškiai, šeima, giminės, kaip jie atrodo tarp namų sienų, kaip jie atrodo nutolę, išvažiavę į svečias šalis, kokią reikšmę turi laikas ir kaip jis mus skaudžiai palaužia, sunaikina ir vėlei atstato ant kojų. Nepaprasta knyga.

Jūsų Maištinga Siela