Maištingos Sielos linkėjimas Šv. Kūčių vakarui ir Šv. Kalėdoms: Tylioje naktyje susitikime su savimi ir savo nepastovumu

Fot. Viggo Johansen (1851–1935), „Silent Night“, 1891.

 

Sveiki, skaitytojai,

Šiandien, šv. Kūčių vakarą, vėl vienumoje daug ką apmąstau ir permąstau, kas jau lyg ir buvo nuspręsta. Nėra teisingų dienų ir nėra teisingų nuostatų, sakau tai iš patirties. Gal kiek kvailokos, gal kiek abejotinos, bet ar ne viskas yra abejotina? Regis, kažkada geriausi matyti filmai, kuriuos galėjai pavadinti „gyvenimo filmais“, laikydavai ilgai po širdim, nešiodavai mintyse, dabar žiūrint, susopa smegenis: kaip galėjau tam simpatizuoti? Arba tos nuostabios knygos, aukso lektūrą, kurią saugai, kas savaitę drėgna šluoste perbrauki lentynas, kad dulkės nesuėstų – ir šiaip dulkėms esu alergiškas, – netgi tos knygos išdavikės. Atsiverti ir, rodos, žodžiai nebe tie, lyg ir tie, atsiprašau, bet jų prasmė vis tiek suėsta laiko dulkių, reikšmė ir santykis nebe tas. Nebe tos tiesos, kurios buvo kaip aukso veršiai, nulydyti ir pastatyti nesugriaunami, dabar pamažu tampa skysti, garuojantys ir nykstantys kaip apgaulingi pavidalai... Žmonės. O kiek per metus kaskart praeina pro tavo dienas žmonių, kokie jie patiklūs, pasigardžiuodami pikti, žinantys, kad yra teisūs, neabejojantys knygomis, filmais, artimiausiais draugais, netgi savo jausmais, ketinimais... Argi?

Šiandien vėl prisimenu kiekvienus metus, koks buvau šį vakarą pernai, užpernai, dar seniau... Palaukit, dar seniau? Kur aš buvau? Su kuo sutikau šv. Kūčias? Nebesu tikras. Ima maišytis įvykiai ir metai, lyg kažkas skaudžiai tarp smegenų raukšlių, toje vietoje, kuri atsakinga už atmintį, staiga būtų pripustyta sunkaus vaikystės sniego, pusnimis užversta pašto dėžutė. Ten toks įšalas, ten įšalęs ir aš – neabejojantis, tikras, pasitikintis, žinantis, ką ir kaip visada atsakyti, bet dabar, iš to įšalo į šias Kūčias, kurias, dievaži, juk irgi po penkių metų pamiršiu, ar jos buvo prieplaukoje be sniego, ar tame Baroku kvepiančiame Vilniuje, kur nei paskambinti kam, nei parašyti, nes visi kažkur savo įšaluose, kažkur prie mišrainių, grybų ir kisieliaus, išmaniųjų jutiminių ekranų... 

Ir šiandien nesu niekuo tikras, tik tuo nepastovumu, kurį kaskart vis labiau ir labiau įsileidžiu, nes žinau, kad nieko nėra pastovesnio už nepastovumą. Gal ir ne taip jau blogai dreifuoti, plūduriuoti vienumoje po uostamiesčio pilnatimi ir iškeltais atostogauti kranais? Gal ir menka prabanga, perlūžęs trumpesnis šiųmetis šiaudas, burtas praslydęs pro šalį – juk nieko baisaus, jeigu šitaip... šitaip lengvai ir atsidavusiai būti ir eiti tiesiog vienumoje, eiti tik dėl to, kad galima eiti, kas iš to, kad nežinia į kur, kad nežinia pas ką.

Ramaus ir gražaus šv. Kūčio vakaro ir Kalėdų ryto! 

Jūsų Maištinga Siela