Filmas: "Būrys" / "Platoon"

 Sveiki,

Tie senieji devinto ir dešimto dešimtmečio amerikiečių vaidybiniai filmai apie Vietnamo karą tikriausiai ne vieną vyresnės kartos žiūrovą sukrėtė. Bet tai buvo anuomet, kai dar nebuvome išpuikę puikiais kino teatro garso elementais ir persotintais kompiuterinės grafikos vaizdiniais. Aš pats drąsiai galiu teigti, kad vieni geriausių to tipažo filmų yra T. Malick „Plona raudona linija“ (1998) bei M. Cimino „Elnių medžiotojas“ (1979). Na, gal prie to priskirčiau ir puiko C. Estwoodo „Laiškai iš Ivo Džimos“ (2006), tačiau jis ne apie Vietnamo, o JAV ir Japonijos karą. Šįkart, besivaikant tokių filmų nostalgijos, nusprendžiau pažiūrėti O. Stone „Būrys“ (angl. Platoon) (1986), kurį man labai rekomendavo kino maniakai.

 

Filmas vėlgi labai panašiai kaip T. Malick filme „Plona raudona linija“ ir pasakoja apie būrį, kurie Vietnamo džiunglėse atlieka specialias karines operacijas. Būrys keliauja po džiungles, apsilanko vietnamiečių ūkininkų kaimeliuose ir čia tiesiog išryškėja tam tikrų būryje esančių vyrų skirtingos pozicijos. Kai kas sužvėrėję nuo karo ir pasijutę pusdieviais linksminasi tiesiog kankindami ir šaudydami, o kai kas iš šių vyrukų, atjausdami vietos gyventojus, pasižymi humanistinėmis vertybėmis. Netrunka būryje įvykti susiskaldymas dėl požiūrio į karo, dominuojantys lyderiai verčiami nuo valdžios, o į jų vietą kėsinasi ne pačių tyriausių širdžių kariai.

 

Iš tikrųjų šis epinis karinis pasakojimas turi vieną gerą pliusą. Jis nesistengia parodyti amerikiečių karių kaip super didvyrių, o tam tikros nacionalinės nuostatos filme atrodo išties antiamerikietiškos. Ir tai yra puiku, nes karuose dažnai kovojama ne tik už tiesą, bet jame pasireiškia žiaurumas, antžmogiškumas. Tą mes ir regime šiame pirmajame iš O. Stone filmų trilogijos dalių.

 

Visgi tik įpusėjus filmui atgaminau, jog giliai vaikystėje šį filmą visgi buvau matęs ir kai kurios išnyrančios scenos priminė anuomet sunkiai suvokiamą karinį pasaulį, kai mes, būdami maži berniukai, manėme, kad kariauti yra puiku, kad turėti ginklą, šaudyti į tariamus priešus yra sveikintinas dalykas, galima sakyti, panašus į tarakonų naikinimą. Mes žinome, kad dažnai prisižiūrėję panašių smurtinių nuotykinių filmų apie karą taip ir neišaugame, tampame militaristinės kultūros šalininkais, neapmąstydami viso konteksto. Šis filmas, galima sakyti, iš dalies parodo, kad karas yra siaubingas dalykas, nes tu visada kariauji dvigubaisiais frontais: savyje kovoji moralinį karą ir tą jau išorinį-politinį. Šiaip filmas nenustebino, daug kas matyta, regėta, puikiai žinoma, todėl vietomis susižiūrėjo gana nuobodokai, nes filmas pagrįstas vien vertybiniu kontrastu, o veikėjai pernelyg suskirstyti į juodus ir baltus. Stebino nebent gerai žinomų aktorių jauni anuometiniai veidai.

 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 92/100

IMDb: 8.1

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Barbarų belaukiant" / "Waiting for the Barbarians"

 

Sveiki skaitytojai,

 

Kolumbijos režisierius Ciro Guerra „Kino pavasaryje“ jau seniai nebe naujiena, todėl kiek kilstelėjau antakį, kai jo naujausias filmas „Barbarų belaukiant“ (angl. Waiting for the Barbarians) (2019) priskirtas tiesiog prie „Panoramos“, o ne prie programos „Meistrai“. Kodėl nustebau? Nes jo paskutinieji du ilgametražiai filmai, rodyti „Kino pavasaryje“ „Gyvatės apkabinimas“ (2015) ir „Vasaros paukščiai“ (2018) buvo išties saviti ir savaip įspūdingi. Kai sužinojau, jog būtent šiam režisieriui paskirta ekranizuoti J. M. Coetzee romano šedevro „Barbarų belaukiant“ istorija su anglakalbiais aktoriais, kiek suglumau, ar šis projektas, kaip neretai būna su nepriklausomo gero ir savito kino režisieriais, ima ir šios kartelės nebeperlipa. Pirmosios anglų kalba pasirodžiusios recenzijos apie „Barbarų belaukiant“ sulaukė gana vidutiniškų vertinų.

 

Ką gi, tenka pripažinti, kad tai nėra pats geriausias Ciro Guerros filmas, tačiau vis tiek, man skaičiusiam šią įspūdingą knygą, buvo įdomu, ką gali nuveikti toks meistras su tokia medžiaga. Istorija pasakoja neapibrėžto (kaip ir būdinga beveik visai J. M. Coetzee kūrybai) laikotarpio ir valstybės pasakojimą. Miestas randasi minimos imperijos pakraštyje, kažkur dykumų ir kalnų sausringoje vietovėje. Kino režisierius, kurdamas aplinką, pasinaudojo sausringais kraštovaizdžiais, arabiškai pastatytu ir aptvertu miesteliu, o ten gyvenančius žmones vaizduoja pusiau viduramžiškai, pusiau iš XIX amžiaus, gyvenančius kur nors Afrikoje. Aptvertame mieste, kuriam vadovauja Magistras tyrinėja išnykusios civilizacijos rašmenis, vieną dieną iš imperijos centro sulaukia patikrinimo brigados, kuriam vadovauja sadistas. Jie „rūpinasi“, kad imperijai negrėstų pavojus iš barbarų, kurie randasi netoli imperijos sienos. Esmė tame, kad imperijoje sklinda kalbos, jog laukiniai barbarai ruošiasi karui, smarkiai ginkluojasi, todėl būtina stiprinti paribius.

 

Galiausiai istorija pasisuka taip, kad galią įgavę imperijos vyrukai suruošia sadistinius spektaklius. Jie sugauna kitataučius, žiauriai juos kankina ir tai daro viešose vietose, kad žmonėms įdiegtų nesaugumo ir pasišlykštėjimo kitais nuostatas. Galiausiai baime ir bausmėmis grįsta imperijos valdžiai laukia barbarų, nuverčia miesto Magistrą ir netgi laikinai paverčia jį kaliniu. Ekranizacija gana tiksli pagal knygą, tik žiūrint filmą, akcentai, atrodo, sudėti kiek kitokie. Jeigu knygoje Magistras pasyvus svajoklis, kuris nesuvokia, kad didžiausia grėsmė yra ne barbarai, o būtent atsiųsti imperijos sadistai, tai filme labiau regime egzistencinių klausimų kamuojamą senį Magistrą, kuris jaučia simpatiją laukinei, sulaužytomis kojomis ir nesuvokia, kodėl tie sadistai neturi empatijos jausmo. Ciro Guerra iš tikrųjų labai atidus detalėms, jis mėgsta filosofuoti, neskubėti ir daug dėmesio skiria estetikai. Šįkart irgi, tačiau ta estetika nei puošnumas, o būtent būdas bendro pasakojimo atmosferai sukurti. Bet tuo pačiu, žiūrint šį filmą, kirbėjo nuojauta, kad režisierius balansuoja ties perdėto statiškumo riba, scenos kai kada komponuojamos holivudiškai, pvz., kaip Magistro sugulovė uždaro duris, būtinai stabtelėdama ir apsižvalgydama į koridorių – tokie mizanscenų triukai momentalūs, bet kartu deklaruoja standartinę režisūrą.

 

Istorijoje galime įžvelgti ir tam tikros alegorijos apie prigimtinį blogį. Kas sunaikina imperijas, kurios pasitelkia smurtą, manipuliaciją ir baimę? Taip, joms lemta žlugti, suirti iš vidaus. Tai filmas kartu ir apie moralinius pasirinkimus, iškreiptą galios troškimą, apie tai, kaip kuriama žmonėms propaganda ir kaip dezinformatyviai ji panaudojama. Pavyzdžiui, viena baisiausių kino, sakyčiau, industrijoje vaizduojamų sadistinių scenų buvo laukinių žmonių per plaštakas ir žandus suverta grandinėlė ir liepimas vaikui lazda juos mušti tarsi jie būtų tikrieji priešai. Suklaidintas žmogus yra viešai prijungiamas prie sisteminio agregato ir jis tampa tik dar viena šachmatų figūra.

 

Filme pagrindinius vaidmenis sukuria Mark Rylance, Johnny Depp ir Robert Pattinson. Šiame neapibrėžtame kariniame kine išskirtinai galios ir karo žaidimus žaidžia tik vyrai, o moterys vėlgi tėra tik geismo, meilės ir virtuvės prievaizdės. Atmosferiniai, sodrių egzotinių spalvų prisodrintas filmas kviečia į diskusiją ir kelti esminius gėrio ir blogio klausimus, perprasti istorijos vyksmus ir įvertinti, kokiomis priemonėmis ir kaina statomos imperijos, kurioms vienaip ar kitaip lemta susmegti į smėlį...

 

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 52/100

IMDb: 5.8

 

Nuoroda į „Kino pavasarį“ ČIA.

 

Jūsų Maištinga Siela  

Filmas: "Ričardas atsisveikina" / "The Professor"

Sveiki,

Ką veiktumėt, jeigu sužinotumėte, kad jūsų žmona neištikima, o jums gyventi beliko mažiausiai pusmetis? Išeitumėt iš darbo? Keliautumėt? Darytumėt, ką norit, ar liktumėt savo pozicijoje, tačiau viską darytumėt kitaip? Tokių filmų, kur scenarijus pasisuka pačiais netikėtais rakursais, kada žmogui paskelbiama vėžio diagnozė, yra tiek daug, kad tiesą sakant, kartais jau tokie filmai atbaido, ypač, jeigu jie dar turi romantinį prieskonį. Deja, romaniškų spalvų filme „Ričardas atsisveikina“ (angl. The Professor) (2018) beveik nėra, tačiau yra paskutines dienas gyvenančio profesoriaus smagūs pasispardymai, savotiški liūdnojo mirtininko išgyvenimai.

Filmas absoliučiai kiaurai ir išilgai sumaltas kino kritikų, tačiau žiūrovai turi savo nuomonę. Kadangi dažniausiai su kritikais mano nuomonė sutampa, tad filmui nekėliau jokių pretenzijų. Visgi filmo visuma gana nebloga, nors daug kas neįtikina, o profesoriaus ir žmonos santykiai tokie perdėm hiperbolizuotai teatrališki, kad net primena serialo „Kortų namelio“ intrigas, o dėstytojo metodai paskaitose, kad ir kaip įkvėptų, vis tiek atrodo šiek tiek dirbtiniai... Nepaisant to polėkio niuansuoti kūrybiškumą ir laisvę per ligos faktorių, smagu tampa pats sumanymas, kad melancholijos ir savigraužos liūne randasi komiškos situacijos, kurios gerokai praskaidrina nuotaiką. Viena juokingiausių scenų, kada dėstytojas prašo studento žolės ir su juo pasikrušti ir jis sutinka, nes gyvenime reikia bandyti daug dalykų, ko paprasti mirtingieji, kurie neturi tikslios mirimo datos, bijo.

Visgi visumoje kyla įtarimas, kad visi tokie filmai, „paspalvinti“ humoru, pasakoja apie sveikų žmonių elgesio ir mąstymo ribotumą, savotišką standartinį kalėjimą, kurį suformuoja švietimas, visuomenės normos, kad elgtis kitaip, kūrybiškai, netgi amoraliai, suvokiant visų savo veiksmų pasekmes, yra kažkas ekscentriško ir už tai reikia smerkti. Mirties ir laikinumo faktas leidžia išsilaisvinti iš šio kalėjimo – tai bene didžiausia visų filmų apie vėžį sergančius žmones klišė. Visgi realybėje mes suvokiame, kad viskas yra kiek kitaip ir liga nepriverčia elgtis taip, kaip elgiasi profesorius Ričardas, tai tėra tik priemonė, būdas per veikėją parodyti mums visiems gyvenimo saldumą patirti kiekvieną dieną tarsi ji būtų paskutinė, patirti neplanuotą ir nevaržomą laisvės ir pasitenkinimo akimirkas.

Šiaip filmo pabaiga truputį užvilkinta, pernelyg ištįso sentimentalūs dialogai, darėsi nuobodu, tačiau filmo pradžia ir jos viduriukas, kur veikėjas dar leidžia sau ironizuoti ir elgtis neprideramai bei išlaiko intelektualaus bohemiško žmogaus charizmą buvo išties įdomu; vykę dialogai ir scenarijus, tačiau pats užpildymas nėra kažin kuo išsiskiriantis.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 7/100

IMDb: 6.7

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Fantastiniai gyvūnai: Grindelvaldo piktadarystės" / "Fantastic Beasts: The Crimes of Grindelwald"

Sveiki,

Antroji serijos dalis „Fantastiniai gyvūnai: Grindelvaldo piktadarystės“ (angl. Fantastic beasts: The Crimes of Grindelwad) (2018) jau turi net kelis numatytas tęsinių premjeras į priekį, tad šįkart trumpai apie naujausią per mūsų Lietuvos kino teatrus pralėkusią dalį...

Pirmasis įspūdis, kad vėlei, kaip prieš dešimt metų, žiūrėčiau paskutines pačias niūriausias Hario Poterio ekranizacijos dalis. Įspūdis išties labai geras – daug maginės ir stebuklinės aplinkos, efektų, mistikos, istorijos paslapties, nesiliauji stebėti kruopštumu ir atmosferos įtaiga, bet po gero pusvalandžio atsikvošėji nuo vaizdų ir bandai pasinerti į iš esmės labai plokščią istoriją. Kažkoks dar vienas ypatingas vaikas vardu Vilčius bando suvokti savo kilmę, na, ir šalia dar keletas paralelinių detektyvinių ir trilerio stiliaus istorijų, bandoma pagardinti humoro prieskoniais. Drovuolis Miglaputys, jaunas Dumboldoras ir visa istorija šįkart pasirodė siužetiškai ištęsta, nuobodi ir taip suplota, kad iš iškilaus mėlių pyrago tapo picos storio pasakojimas.

Visgi filmas turi pasakojimo elementų, kurie verčia nenuleisti akių. Tai fantastiniai gyvūnai, išmoninga kompiuterinės grafikos pateiktis, tačiau anei Grindelvaldas, anei Dumboldoras, anei Milgaputys nesukelia kaip personažai išgyvenimo dramos. Pasakysiu taip: nejučia žiūrėdamas šį filmą greitai pajauti, kad per visą filmą visgi nieko pernelyg esmingo neįvyks, nes tai tarpinė pasakojimo stotelė, kuri ištęsta ir priskaldyta iš vienos knygos, todėl siužetiškai atrodo labai skurdžiai, kad ir kaip filmo kūrėjai bandytų sukelti dinamiškumo įspūdį Londonas-Paryžius, visumoje susumavus įvykius, praktiškai, „Maximos“ kasininkė nuskenuoja daug įvairesnių prekių už vidutiniškai uždirbančio lietuvio, nei šis filmas galėjo pateikti įvykių. Visgi maginio pasaulio gerbėjams daugiau ar mažiau lepus malonumas žiūrėti šį išpūstą ir nuotykius žadantį filmą.

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 52/100

Kritikų vidurkis: 6.9

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Arizonos svajonė" / "Arizona Dream"

Sveiki, skaitytojai,

Emir Kusturica – režisierius savo darbais nustebinęs ne vieną kino gurmaną. Jo vienas žymiausių darbų su amerikiečių aktoriais yra „Arizonos svajonė“ (angl. Arizona Dream) (1993). Tai jau trečiasis filmas, kurį tenka matyti ir galiu pasakyti, kad jis kiek skiriasi nuo „Pogrindžio“ (1995), „Katytė juoda, o katinas baltas“ (1997). Visų pirma, ryškiausia ypatybė – savitas Emiro pasaulėvaizdžio kūrimas, kuris, kaip visada, karnavališkai balansuoja tarp tragizmo ir humoro. Lyginant su šviežesniais darbais, „Arizonos svajonė“ filme to karnavalinio chaoso tikrai yra mažiau.

Johny Depp ir Faye Dunaway sukuria pagrindinius vaidmenis kiek keistoje istorijoje apie sąlyginę meilę ir jausmus. Jaunuolis „įsimyli“ kone perpus vyresnę motiną ir apsistoja Arizonoje, kur jos gyvena, kur pasineria į keistus ir pavojingus psichologinius išbandymus, šuoliuodamas nuo motinos prie dukrelės. Tarp keistų, kontrastais dėliojamų scenų, kurios išryškina vidinius veikėjų prieštaravimus. Kuriama į šiek tiek į sapną panaši veikėjų logika, apipinta infantiliais ir spontaniškais poelgiais, kurie iš esmės primena šiek tiek teatrą, bet nepasakytum, kad viskas negyva ir sintetiška. Priešingai – tai Emiro kuriamo pasaulio prieskoniai, kurie turi savitos kibirkšties, svajonių ir sukuria neįmanomo pasaulio versiją.

Nors ir čia man J. Depp atrodo negyvas, beskonis, numiręs ir apskritai šaltas ir nevykęs aktorius. Labai paprasta palyginti – šalia veteranė F. Dunaway, kurianti irgi sąlygišką charakterį, atrodo pilna gyvybės, juslingumo, kibirkščiuojanti ir ją išties įdomu stebėti. Netgi Vincent Gallo atrodo visa galva aukščiau Deppo.

Filmas atmosferinis, pilnas režisieriaus sukurtų simbolių, kuriuos kiekvienas žiūrovas interpretuos savaip, brėždamas šio filmo prasmines ribas. Man tai filmas apie neišsipildančias svajones, kurios nuvilia, atima ir palieka žaizdas.

Mano įvertinimas: 7/10

IMDb: 7.4

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Žmogžudystė Rytų eksprese" / "Murder on the Orient Express"

Sveiki,

Ar vėl prasidės rašytojos Agatos Kristi kino era, kol kas niekas nežino, tačiau filmo ekranizacija „Žmogžudystė Rytų eksprese“ (angl. Murder on the Orient Express) (2017) gali tapti tyla prieš sprogstančią audrą, ypač, jeigu filmas susilauks komercinės sėkmės, tai beveik neabejotina, kad į šią detektyvų karalienę Holivudas vėl atsigręš 180 laipsniu kampu, bet...

Bet komercinės sėkmės negarantuoju, nes filmas gana vidutiniškas. Į sales žiūrovus gali sutraukti nebent ištisas pulkas pačių ryškiausių aktorių ir netgi aktorės M. Pfeiffer grįžimas į didįjį kiną. Režisierius Kenneth Branagh, praeityje sukūręs „Torą“ ir pasaką „Pelenę“, toliau ištikimai laikosi atsargių ir komercija grįstų kino kūrimo taisyklių – labiausiai stengiamasi visomis išgalėmis palepinti žiūrovą vizualiniais vaizdiniais, kad net šis A. Kristi romano ekranizavimo galutinis rezultatas truputį priminė ne šiurpią detektyvinę istoriją, bet irgi veikiau pasaką. Pasitelkęs jau turimus įgūdžius, režisierius kūrė holivudinio braižo juostą neišrankiai masei, tad paryškintų spalvų tiek daug (kas iš esmės man netrukdo, net gražu), kad net paskandina savo herojus. Traukinio peronuose vykstantys keleiviai iš esmės yra karkasiniai, negyvi, imituojantys skirtingo tipažo charakterių portretus, nejaučiant, kaip veikėjai tampa patys tik dar vienomis dekoracijomis.

Kas myli „kiną dėl akių“, tai juosta iš principo nėra prasta, nes ir A. Kristi, žvelgiat kaip į rašytoją iš šių dienų perspektyvos, deja, nėra genijus ir daugelį savo detektyvinių storijų apie Erkiulį Puaro sukūrė pagal vieną ir tą patį braižą... Tai ko norėti iš scenaristų? Lengvą žiūrėjimą kiek paįvairino truputį gyvesnis Ekiulis Puaro, kurio vaidmenį atliko pats režisierius, įdomi ir finalinė scena, Kristaus Paskutinės vakarienės kompozicinė imitaciją, kurią pustuštėje salėje, kur žiūrovai susimetę kojas ant tuščių krėslų, tikriausiai nė nepastebėjo, nes pradėjo patamsyje žiūrėti į laikrodžius, tikriausiai jausdami, kad filmas tuoj baigsis.

Filmas labai jau vidutiniškas, neįsimenantis ir pernelyg pataikaujantis lepiems vaizdiniams, trūksta gylio, charakterių gyvumo. Tokios istorijos pateiktos nemąsliu ir neintriguojančiu „feisbukiniu“ būdu visada kiek tuštokos ir tampa tik greitu maistu kino sraute.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 52/100

IMDb: 6.8

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Devintieji vartai" / "The Ninth Gate"

Sveiki,

„Devintieji vartai“ (angl. The Ninth Gate) (1999) buvo vienas iš dar nematytų Roman Polanski filmų, o dar ir mistinis trileris – mano itin mėgstamas žanras! Istorija pasakojanti apie senų knygų supirkėją ir perpardavinėtoją Dyną, kurio pagrindinį vaidmenį atliko visų numylėtinis Johnny Depp.

Iš esmės filmo siužetas turi viską, ką aš taip mėgstu mistiniuose filmuose – ilgą ir kantrų aiškinimąsi, mistinių simbolių ir velnio-šėtono tematikos, apjuostos ištisos „Da Vinčio“ kodui būdingo istorinio mitologizavimo. Herojus leidžiasi į Europą ieškoti šėtoniškų knygų, tačiau pakeliui vyksta netikėtos mirtys... R. Polankski pasakoja šią istoriją lėtai, dėmesingai, nesiblaškydamas ir pernelyg daug dėmesio neskirdamas žudynėms ir trilerio aštrinimui, tačiau laikydamasis misticizmo centro leidžia sau žaismingai nutolti nuo realybės ir visai nesvarbu, kad herojus neįtikina, kad jis nebėga iš savo „misijos“, o toliau, nekeldamas natūraliai kylančių klausimų, eina pavojun į nasrus. Tiesą sakant, J. Depp vėl atliko sau nevykusį vaidmenį – buvo nuobodus, truputį negyvas ir jo personažas stabiliai statiškas tiek fizine, tiek dvasine prasme falšyvavo, ko negalėčiau pasakyti apie Polanskio žmoną aktorę Emmanuelle Seigner, kuri buvo išties įsimenama.

Filmas išlaikė savo išbandymą ir, tiesą sakant, kažkiek man priminė to paties režisieriaus filmą „Vaiduoklis rašytojas“ (2010), kurį žiūri ir tiesiog įsijauti į herojaus aplinką, mistifikavimą ir kartu slapta randi priekabių, bet būtent tą akimirką gyveni Polanskio pasaulyje ir, rodos, to užtenka, kad filmas patiktų. „Devintieji vartai“ – neblogas mistinis trileris.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 44/100

IMDb: 6.7

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Fantastiniai gyvūnai ir kur juos rasti" / "Fantastic Beasts and Where to Find Them"

Sveiki,

Tikriausiai to ir reikėjo tikėtis, kad po milžiniškos Hario Poterio sėkmės kine vis tiek reikėjo kokio nors projekto tęsinio, pratęsiant ir sėkmę, ir, žinoma, pinigų biznį. Toks projektas pasirodė šiemet pavadinimu „Fantastiniai gyvūnai ir kur juos rasti“ (angl. Fantastic Beasts and Where to Find Them) (2016). Scenarijų filmui parašė pati Hario Poterio autorė, kuri lyg ir sudarė sutarti šios serijos filmams iki pat 2020 metų t. y. dar net keturioms šios serijos filmams, todėl tiems, kurie pasiilgo iš esmės Hario Poterio pasaulio, liūdėti tikrai neteks.

Trumpai aptariant filmo turinį ir raišką, galiu pasakyti, kad filmo raiška išties puiki: magiškasis pasaulis mus nukelia į ketvirto dešimtmečio Niujorką, kur pagrindinis herojus atvyksta iš Londono su lagaminu, pilnu keisčiausių magiškų gyvūnų, kurie pabėgę į laisvę pridaro baisingų nuostolių... Nauji herojai, nauji nuotykiai, nauji pavojai. Praktiškai filmas „laikosi“ ant grafikos ir tų keisčiausių gyvųjų išradingumo, tačiau kūrėjams nebepavyko išgauti tos Hario Poterio tamsumos ir bauginančios paslapties, kokios buvo pasiekę su paskutiniosiomis poteriados dalimis. Galbūt šioji serijos dalis sąmoningai siekta šviesesnės. Be to, kad filme pasirodo įvairiausiais apdovanojimais apipiltas aktorius Eddie Redmayne, tikriausiai nemaža dalis patraukė į kino teatrus dėl jo, bet filmas... Visumoje pasirodė labai jau vidutiniškas. Turinio atžvilgiu filmas vienadienis, viena problema, viena misija, viena užduotis su absoliučiai humanistiškai nesujaudinančiais herojų likimais ir jų biografiniais faktais. Net tos griežtosios prižiūrėtojas smurtas prieš vaikus atrodo toks atsitiktinis priklydęs faktas, kad įsipaišęs į visą tą fantastinį šou, kažin, ar ką ir besuvirpino.

Prastokas siužetas, puiki grafika garantuoja gana vidutiniškas emocijas. Štai filmas „Daktaras Streindžas“, kuriame sekė puikus scenarijus ir fantastinė raiška, sukūrė specifinę dermę, ko nelabai, sakyčiau, pavyko šiam filmui, tačiau geriau vieną kartą pamatyti nei šimtus išgirsti.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 66/100

IMDb: 7.8

Jūsų Maištinga Siela