Filmas: "Prigautas" / "Caught Stealing"

 Sveiki, skaitytojai,

 

Esu vienas iš tų aklų režisieriaus Darren Aronofsky gerbėjų. Gal dėl to, kad užaugome apipinti jo filmo „Rekviem svajonei“ (2000) intensyviai aštrios socialinės kritinės atmosferos ir mums už „Bleiro ragana“ baisiau buvo būti ta bobute prie TV, kuri rijo tas nesibaigiančias haliucinacijas keliančias tabletes. Režisierius savo kraityje turi tai, ką labai mėgstu – daug provokatyvių kino filmų, kurie vienaip ar kitaip veikia mases, pvz., vienas mėgstamiausių yra „Motina!“ (2017), kuris Lietuvoje buvo smarkiai išdiskutuotas, nes vieni labai jį peikė, o kiti tiesiog (kaip aš) buvo sužavėti. Prie išskirtinių režisieriaus darbų išskirčiau „Banginis“ (2022) bei „Versmė“ (2006). Naujausias jo darbas „Prigautas“ (angl. Caught Stealing) (2025) jau taip pat plačiai aptariamas kaip patrauklus ir dinamiškas filmas su kokybės indeksu.

 

Filmas ne toks sudėtingas, kaip garsieji režisieriaus darbai, sakyčiau, labiau holivudiškas. Istorija pasakoja apie Henką Tompsoną (aktorius Austin Butler), gyvenantį maždaug 2000-aisiais, kai dar Manhetene stovėjo bokštai dvyniai, o susiekti reikėjo primityviais mobiliaisiais telefonais, o gatvėse vis dar siautėjo įvairios subkultūrinės gaujos: žydų mafija, skustagalviai ir pankai. Henkas įsivelia per vieną panką į kriminalą ir iš jo reikalaujama rakto nuo didelės nešvarių pinigų sumos (klasikinis siužetas!), tačiau jis nežino, kur prisigėręs pradangino raktą. Visa istorija yra įtempta smurtinė kriminalinė su juodosios komedijos prieskoniais pasakojimas, kaip Henkas su savo vienu inkstu laviruoja tarp žydų mafijos, rusų mafijos ir korumpuotos policijos. Čionai teisingumas neegzistuoja, žaidimo taisyklės, sakyčiau, klasikų klasika, tokių kine daugelis tikrai esame matę, tai kuo šis filmas kitoks?

 

Man jis patiko! Labai įtraukė, kad pamiršau laiką. Visų pirma, režisierius tinkamai susifokusuoja į Henko gyvenimą ir jo išgyvenimus, rodo viską stambiais kadrais, intensyviai ir smurtiškai, nors vietomis ir ciniškai. Nors siužeto šablonas holivudinis, jame apsaugotas tėra tik pagrindinis veikėjas, čionai visi bet kada gali mirti ir... tiesą sakant, taip ir nutinka. Man patiko vidinė filmo dinamika, tempas ir humoras, kuris iš vienos pusės man priminė brolių Coenų „Didysis Lebovskis“ (1998), o kitos dėl laikmečio ir pankiškumo – 1996 metų „Traukinių žymėjimas“. Filmas turi ir Q. Tarantinui būdingos „smurtinės bulvarinės elegancijos“, bet visumoje čionai veikia įvairūs Holivudo „pagerintų“ filmo elementai. Ar tai filmas, kuris turi paslėptas idėjas ir filosofines mintis? Tikrai ne. Ar tai filmas, kurį reikia sunkiai gvildenti ir eiti googlintis? Toli gražu. Viskas elementu, bet padaryta labai kokybiškai, įtraukiai dėl scenarijaus ir stilingo realizavimo. Daugelį dalykų visgi lengvai įspėsite, ypač katino vaidmenį ir paskirtį, kuris mums, namiškiams žiūrovams nuo sofos, labai patiko. Sakyčiau, gal ne to tikėjausi iš režisieriaus, norėjosi sudėtingiau, autentiškiau, bet, dievaži, tai geras ir kokybiškas nuotykių ir įtampos Holivudo variantas, kurį sveika pažiūrėti dažniau.

 

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 65/100

IMDb: 7.1

 

Maištinga Siela

Filmas: "Duok ženklą" / "Blink Twice"

 Sveiki,

 

Aktorė Zoë Kravitz debiutuoja kaip režisierė, pristatydama savo darbą „Duok ženklą“ (angl. Blink Twice) (2024), kuris internetiniuose forumuose sukėlė nemažai diskusijų ir aptarimų, nes vieniems filmas labai patiko, kiti jo negalėjo pažiūrėti iki galo. „Duok ženklą“ pasakoja apie aptarnavimo srityje dirbančią Fridą, kuri trokšta susipažinti su elitu, o ypač akis jis žibina į Slaterį. Lemtingą akimirką jie susipažįsta ir Frida su drauge pakviečiamos skristi lėktuvu į privačią egzotišką vilą ir ji, žinoma, naiviai sutinka. Būdama viloje ji linksminasi, bando suvilioti Slaterį, tačiau slenka dienos, panašios viena į kitą, nesibaigiantys vakarėliai, narkotikai ir vis tas pats nestabilumo jausmas, jog iš tikrųjų kažkas čia ne taip, pernelyg viskas gerai...

 

Išties nereikia apie šį filmą skaityti ar žinoti daug informacijos, o anonso dėl efekto geriau nė nežiūrėti. Filmas taip mane įtraukė, kad vienu metu išpylė net prakaitas – matyt, grįžta tokių geresnių ir originalesnių trilerių su mistiniais efektais (tokiais vadinamaisiais mindfuck‘ais), kurie mane asmeniškai labai greitai įtraukia poreikis ir susidomėjimas. Nors nutuokiau, kad Fridai tas svečiavimasis nieko gero nežada, o apsvaigusios merginos ir vyrukai tikriausiai (čia buvo mano spėliojimas) atlieka kokias nors sektantiškas apeigas Bachui, tačiau netrukus viskas paaiškėja, kad dar ne taip...

 

Manau, filmas pavyko gan feministinis, vėl sukritikuojamas patriarchalinis vyrų pasaulis, gal net iš dalies ir naivios moterys, kurios pačios gundė, pačios negalėjo atsispirti ir tapo aukomis (šiuo atveju, sakyčiau, tinka iš dalies. Psichodeliniai kriminaliniai motyvai puikiai mistifikuoti, o intensyvi ir artimą kadrą mėgstanti Zoë Kravitz sukuria bauginimo efektą. Tie moterų mėginimai susitvardyti, pergudrauti situaciją, man regis, tampa stipriąja filmo puse. Labai norisi pagirdi man iki šiol nematytą aktorę Naomi Ackie, kuri atliko įsimintiną ir ekspresyvų Fridos vaidmenį. Pasirodo, aktorė ne per seniausiai vaidino pagrindinį vaidmenį vaidybiniame filme apie dainininkę Whitney Houston. „Duok ženklą“ filme pasirodo daugybė kino žvaigždžių iš skirtingų kartų. Geena Davis ir „Tvin Pykso“ žvaigždė Kyle MacLachlan. Iš naujųjų tikrai atpažinsite Channing Tatum, Simon Rex ar „Dirbtinio intelekto“ jau suaugusį aktorių Haley Joel Osment.

 

Maniau, kad „Svetimas: Romulas“ (2024) buvo paskutinis geras mano matytas siaubo trileris, bet „Duok ženklą“ man patiko ir įtraukė dar labiau! Tas keistas mistiškumas ir psichologinis siaubas, kad nežinai, ar tai, ką matai, yra tikrovė ar veikėjo psichodelinė haliucinacija verčia nerimauti dėl veikėjų. Tiesa, šiemet tokio originalesnio trilerio tipažo filmų mačiau ir jei turi panašumų su „Duok ženklą“, pavyzdžiui, „Ko jūs norėtumėte“ (2024), „Saltburnas“ (2023). Originalesnės įtampos ir idėjinio kino mėgėjams rekomenduočiau pažiūrėti ir „Duok ženklą“.

 

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 66/100

IMDb: 6.5

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Žmogus voras: Į naują visatą" / "Spider-Man: Into the Spider-Verse"

Sveiki,

Šiemet „Oskaru“ už geriausią animacinį filmą įvertintas komikso serijos filmas „Žmogus voras: Į naują visatą“ (angl. Spider-Man: Into the Spider-Verse) (2018). Kad ir kaip originaliai beatrodytų neseniai matytas ir „Oskarui“ nominuotas konkurentas „Šunų sala“, man visai suprantama priežastis, kodėl šis filmas nugalėjo. Tai kur kas dinamiškesnis filmas. Kur kas amerikietiškesnis. Kur kas prieinamas labiau masėms. Net aplenkė irgi itin amerikietišką „Nerealieji 2“.

Kitą vertus, didelių priekaištų šiam filmui neturiu, nes jis padarytas išties kokybiškai. Kiek nusibodęs „Žmogus voras“, kurio vaidybinę ekranizaciją tikriausiai žiūrėčiau nebent jeigu kas nors sumokėtų, – visgi animacinį serialą vaikystėje žiūrėjau, tačiau ne ką ten ir pamenu. Nelabai domiuosi komiksų pasauliais... Pabandysiu įvardyti šio filmo privalumus. Visų pirma turinio pateiktis nukreipta ne tiek į dinaminius įvykių veiksmus, kiek į paauglį juodaodį, į jo brandą, baimes, o tai kur kas žmogiškiau ir įdomiau nei, tarkim, tikroji „Žmogaus voro“ serija. Čia iš esmės turime mes didvyrių voriukų naująją kartą, kuri įdomiai siužetiškai suraizgyta – blogio jėgos sudubliuoja paralelines visatas ir veikėjai sutinka save pačius kiek kitokiose versijose. Bet kokiam nors kiek geresniam nei vidutiniam režisieriui dirbti su tokia medžiaga smarkiai finansuojamam būtų tikras sėkmės garantas.

Nepaisant to, kad filmas kiek rimtesnis, sveikai dozuoja – gal net šykšti – juokelių, kokių, tarkim, prisodrintas „Nerealieji 2“, jis vis tiek retkarčiais juokingas. Savo rimtumu filmas tarsi apie paauglio brandą, iš kitos pusės – super didvyrio ir savimi pasitikėjimo pamokėlių komplektas. Tik, Dievas mato, nereikia apsigobus helovyniniu kostiumu šokinėti nuo stogų – tokios sėkmės nesitikėkite ir nusisuksite sprandą net nespėję mirktelti. Kiek artėjant prie kulminacijos jau norėjau snūduriuoti, nes pasakojimo formulė priartėjo prie įprasto (gal net pernelyg įprasto) tokiems herojams finalinės baigties. Blogis įveikiamas, paauglys patenka į suaugusiųjų lygą ir tampa savimi patenkintu ir išbandymus įveikusiu super didvyrių pasaulio dalimi. Ak, ta šabloniška pabaiga gal ir nuvilia, gal net norėjosi, kad viskas tebūtų tik to mokinio rašinio namų darbų pateiktis, tačiau kine, priešingai nei gyvenime, reikia super didvyrio.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 87/100

IMDb:8.6

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Fantastiniai gyvūnai: Grindelvaldo piktadarystės" / "Fantastic Beasts: The Crimes of Grindelwald"

Sveiki,

Antroji serijos dalis „Fantastiniai gyvūnai: Grindelvaldo piktadarystės“ (angl. Fantastic beasts: The Crimes of Grindelwad) (2018) jau turi net kelis numatytas tęsinių premjeras į priekį, tad šįkart trumpai apie naujausią per mūsų Lietuvos kino teatrus pralėkusią dalį...

Pirmasis įspūdis, kad vėlei, kaip prieš dešimt metų, žiūrėčiau paskutines pačias niūriausias Hario Poterio ekranizacijos dalis. Įspūdis išties labai geras – daug maginės ir stebuklinės aplinkos, efektų, mistikos, istorijos paslapties, nesiliauji stebėti kruopštumu ir atmosferos įtaiga, bet po gero pusvalandžio atsikvošėji nuo vaizdų ir bandai pasinerti į iš esmės labai plokščią istoriją. Kažkoks dar vienas ypatingas vaikas vardu Vilčius bando suvokti savo kilmę, na, ir šalia dar keletas paralelinių detektyvinių ir trilerio stiliaus istorijų, bandoma pagardinti humoro prieskoniais. Drovuolis Miglaputys, jaunas Dumboldoras ir visa istorija šįkart pasirodė siužetiškai ištęsta, nuobodi ir taip suplota, kad iš iškilaus mėlių pyrago tapo picos storio pasakojimas.

Visgi filmas turi pasakojimo elementų, kurie verčia nenuleisti akių. Tai fantastiniai gyvūnai, išmoninga kompiuterinės grafikos pateiktis, tačiau anei Grindelvaldas, anei Dumboldoras, anei Milgaputys nesukelia kaip personažai išgyvenimo dramos. Pasakysiu taip: nejučia žiūrėdamas šį filmą greitai pajauti, kad per visą filmą visgi nieko pernelyg esmingo neįvyks, nes tai tarpinė pasakojimo stotelė, kuri ištęsta ir priskaldyta iš vienos knygos, todėl siužetiškai atrodo labai skurdžiai, kad ir kaip filmo kūrėjai bandytų sukelti dinamiškumo įspūdį Londonas-Paryžius, visumoje susumavus įvykius, praktiškai, „Maximos“ kasininkė nuskenuoja daug įvairesnių prekių už vidutiniškai uždirbančio lietuvio, nei šis filmas galėjo pateikti įvykių. Visgi maginio pasaulio gerbėjams daugiau ar mažiau lepus malonumas žiūrėti šį išpūstą ir nuotykius žadantį filmą.

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 52/100

Kritikų vidurkis: 6.9

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Mergų balius" / "Rough Night"

Sveiki, 

Taigi dar vienas filmas apie pamerges ir jų nuotykius bei besaikį kvailumą „Mergų balius“ (angl. Rough Night) (2017). Tiesą sakant, mėgtu tokius filmus kaip „Sunokusios pamergės“ ir kitos kvailų situacijų komedijas, nes jie puikiai „susiėda“ prieš miegą ir yra neblogas vaistas blogai nuotaikai. Deja, „Mergų balius“ negali pasigirti nei kažin kokiu įdomiu scenarijumi ar netikėtomis situacijomis, nes apie nepavykusius mergvakarius, „numirusį“ striptizo šokėją, alkoholį bei kokainą tikrai yra sukurta ne viena panaši komedija, bene labiausiai panašus, sakyčiau, yra filmas „Senmergės“.

Žinoma, filmą galima kaltinti pigumu ir paviršutiniškumu, tačiau nereikia kažko ir tikėtis, nes savo misiją filmas atlieka – linksmina žiūrovą. Kadangi daug tokių filmų vis dėlto nežiūriu, tai „Mergų balius“ man žiūrėjosi gan linksmai ir tikrai juokiausi iš to paviršutiniškumo ir neįtikėtinų situacijų. Tiesą sakant, kai kurių dalykų ir juokelių net nesupratau. Ypač to vaikino, kuris prisipirko sauskelnių ir sėdo į mašiną – kurių galų gerti tuos energetinius gėrimus ir šlapintis į pampersus, jeigu greitai galėjo užsukti į bet kurią degalinės WC? Dėl juoko? Nelabai vykęs juokelis. 

Tikriausiai šiame filme labiausiai erzinantis dalykas buvo ne paviršutiniškumas, kiek nuspėjamas scenarijus, ypač kriminalinė scenarijaus dalis pernelyg banali, tačiau visumoje filmas bent jau man suteikė džiaugsmo, dėl ko parašysiu visgi didesnį nei gali atrodyti filmo įvertinimą. Jeigu reiktų rinktis, visgi kino teatre šį filmą aplenkčiau, tačiau jaukiai pažiūrėti ant kušetės prieš miegą tinka idealiai.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 51/100

IMDb: 5.2

Jūsų Maištinga Siela

Serialas: "Nekaltas melas" / "Big Little Lies" (1 sezonas), apžvalga

Sveiki,

Tikriausiai daugelis užkietėjusių kinomanų žino kanadiečių režisierių Jean-Marc Vallee, kuris režisavo tokias įsimintinas kino juostas kaip „Praradimas“ (2015), „Dalaso klubas“ (2013), „Laukinė“ (2014), „C.R.A.Z.Y“ (2005) ir „Cafe de Flor“ (2011), daugelis iš jų rodyti per įvairius kino festivalius Lietuvoje. Išties buvo smalsu, ką jis gali nuveikti su jau „prisijaukinta“ ankstesniuose projektuose Reese Witherspoon, talentingąja Nicole Kidman bei ant mielių išaugusią šarmingąja Shailene Woodley? O dar kai pamačiau Alexander Skarsgard pavardę, pamaniau, kad pažiūrėti mini serialą „Nekaltas melas“ (angl. Big Little Lies) tampa kaip ir privaloma, juolab, kad itin mėgstu sudėtingas dramines-psichologines dramas.

Serialas norėtųsi to nesakyti, bet visgi pasakysiu – moteriškas, nes pasakojama detektyvinė psichologinių traumų raizgalynė iš trijų skirtingo amžiaus moterų perspektyvos. Kadangi centre – moterys, daugelis vyriškos lyties žiūrovų bus tikriausiai linkę atmesti ir nurašyti serialą. Tebūnie, juk čia tiek mažai atviro smurto, kuris realizuotų vyrišką kovinį susidomėjimą, tačiau smurto vis tiek seriale per akis. 

Trijų moterų likimai pateikiami fragmentiškai, kurpiant detektyvinę parabolę nuo pat pirmosios serijos – kažkas netolimoje ateityje įvyko, įsiterpia aplinkinių liudijimai, bet pagrindinė istorija visgi pasakojama iki to lemtingo įvykio, kuriame, sakyčiau, pavaizduojama vis labiau panaši lietuviška super mamyčių kasdienybę: didelė šeimyninė konkurencija, nuolatinis šokinėjimas apie mokyklą, skundai, šmeižtas, apkalbos, pasipiktinimai ir netgi grasinimai. Tas pasaulis pakankamai atpažįstamas tų mamyčių, kurios iš kailio neriasi, kad jų lepunėliai, bundutės, paukšteliai kristų ant pagalvėlių, išvengiant bet kokio streso. Išties tokios mamytės netgi siutina, tačiau „Nekaltas melas“ lyg ir leidžia žvilgtelėti, kas už to netikro tobulumo slypi – smurtas šeimoje, neišsipildžiusių svajonių lūkesčiai, stresas, žlugusios santuokos ir visa tai, ką dažniausiai tokios mamytės nutyli, varstydamos mokyklos duris ir reikalaudamos veikiau sau, o ne vaikams dėmesio.

Trijų moterų paveikslai išvysti gana skirtingomis kryptimis. Jaunoji mamytė, patyrusi praeityje išprievartavimą, ieško savo užpuoliko ir trokšta atkeršyti. Ją suvaidina Shailene Woodley, kuri tikriausiai visgi mažiausiai iš tikrųjų veteranių buvo įdomiausia. Gal tiesiog pritrūko patirties, nes aktorė lyg ir per jauna tokiam vaidmeniui. Reese Witherspoon atliko Medeleinos vaidmenį ir, sakyčiau, jeigu dėl josios įtaigumo abejonių lyg ir nekyla, tačiau vaidmuo vis tiek atrodo Reese tipažinis – maža, smulki plepi bobelė, kuri visus erzina savo tauškalais ir pretenzingumu. Aišku, serijoms artėjant link pabaigos, ji „sužydi“ sudėtingumu savo meilės trikampiais ir pasirodo ne tokia paviršutiniška. 

 Pagrindinės serialo "Nekaltas melas" aktorės.

 Medeleinės šeima.

 Serialas sukurtas pagal "Nekaltas melas" knygą, kuri buvo tapusi bestseleriu.

 Kadras iš serialo.

 Serialai vyrai irgi atliko svarbius vaidmenis.

Sudėtingiausias vaidmuo atiteko dramų meistrei Nicole Kidman, kuri tikriausiai labiausiai ir krito savo įtaigumu į akis. Ir visai ne dėl to, kad tai Nicole Kidman, kai rodos, menkomis vidinės galios pastangomis, pernelyg nesidraskydama perteikia apgaulingą personažo vidinį susipriešinimą – namuose terorizuojama vyro meluoja sau, kad ji nėra auka ir visa tai kyla iš santuokinio susipriešinimo. Visos scenos su N. Kidman kėlė didžiausią įtampą ir pati aktorė prasitarė, kad daug nervų įdėjo į tas prievartos scenas ir visą jų „blogį“ parsinešdavo namo, kad netgi sviedė akmenį į viešbučio langą, kuriame buvo apsistojusi. (Jos vaidmuo šiek tiek priminė kitą kadaise kine atliktą irgi sudėtingą vaidmenį „Triušio urvas“). Ir tas priėjimas prie Celestės vaidmens buvo visokeriopai pavykęs ir stiprus, kad, manau, aktorė nusipelnė bent jau nominacijos į prestižinius apdovanojimus.

Apskritai kalbant, rodos, serialas nesistengia pernelyg atitikti šiuolaikinių serialų pozicijų – būtinai pateikti itin originalias ir netikėtas idėjas, iššokti aukščiau bambos ir nesilaiko žvėriško tempo, bet rodos pasakoja paprastą istoriją, kone vidutinės dramos pasakojimą, todėl nemažai įvykių galima numatyti į priekį, bet tikriausiai serialas laikosi ne siužetiškų vingrybių, kiek ant vienos finalinės kriminalinės atomazgos bei viso to psichologinio sumišimo perteikimo gylio, kurį demonstruoja pagrindiniai aktoriai. 

Serialas kviečia prisiminti tai, kas žmogiška, kas vyksta kasdien – ta gyvenimiška stresą kelianti įtampa, regis, nešokiruojanti, bet turinti nepaprastai daug traumuojančių svertų, pradedant vaikais ir baigiant kiekvieno iš mūsų dvasine pusiausvyra. Regis, serialas apie plepančias mamytes užgriebė kur kas daugiau. Užgriebė tai, kad mes vardan iliuzijų aukojame dvasios ir harmonijos sąskaitą – laimę ir saugumą. Tai tikriausiai ir būtų tas nekaltas melas, kai patys sau apsimetinėjame laimingais, nes bijome tikrosios tiesos. 

O ką vyrams? Ir vėl jie kiaulės seriale? Ir vėl serialas apie stiprias moteris? Kas kaip pažiūrės, tačiau siūlyčiau įsijausti vyrams ir į moters pasaulius, tad nebereikės juokauti: ko nori moterys, kad jos pačios nežino ko nori. Už tų visų istorijų apie moteris, šiame seriale yra palikta vietos ir suluošintiems vyrams, tik jų istorijos kiek kitokios. Būtų kada įdomu pamatyti panašų mini serialą, kuris pasakotų visa tai iš vyriškos perspektyvos.

P. S. Tiesa, antrojo sezono nesitikėkite, šis projektas apsiribojo tik vieninteliu sezonu.

„Nekalto melo“ anonsas:

Aktoriai kalba apie darbą seriale „Nekaltas melas“.

Jūsų Maištinga Siela